Dosnumas. T. Mindaugo Malinausko SJ metinių rekolekcijų medžiaga

DosnumasDuok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir tavo Bažnyčios.
Ačiū, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, tai vis neva iš uolumo; Tu, Viešpatie, atitaisyk. Aš už visas malones, kurias man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus. Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams. Dieve mano, Dieve. Kaip saldu Tau tarnauti (Užrašai, 1913-04-05) Pal. Jurgis Matulaitis
Dosnumas yra viena iš Jėzaus ypatybių. Pagal Bibliją dosnumas yra daryti daugiau nei tikimasi. Jei mes darome tik minimumą, ar tai, ko iš mūsų tikimasi – ar tai dosnumas? Ar dosnumas yra aukoti aukas, kurias privalome aukoti?
Dosnumas susijęs ne tik su pinigais. Dosnumas – tai duoti ir nesitikėti gauti atgal. Dosnusis dalijasi su kitais laiku. Laiko dosnumas yra šių laikų privilegija. Viskas priklauso Dievui, laikas taip pat. Kai mes sakome, kad neturime laiko tiems dalykams, kurie svarbūs: skaityti Šventąjį Raštą, melstis, daryti gerus darbus, išklausyti, savanoriauti ar mažutėliams – mes meluojame, nes laikas ne mūsų. Mes vagiame laiką, kuris yra Dievo, o vogtais dalykais niekada negali džiaugtis. Mes pradedame turtėti, kai pasidalijame su kitais mums pavestais Dievo dalykais, ypač laiku, vieta, žodžiu, daiktu… Mes galime dalytis ir laime bei nelaime, kaip santuokos priesaika įpareigoja – tai dosnumo ir pasitikėjimo kriterijus.
Dosnumas labai siejasi su nusižeminimu – jis leidžia kitam kopti aukštyn, nors jis to ir nenusipelnė. Tik pasitikintys Dievu gali duoti ir dalytis. Jei mes pasitikime Dievo galia mumis pasirūpinti, mums nereikia įsitempti ir kontroliuoti padėtį ar kitus žmones. Leisdami veikti kitam, mes esame patys laisvesni ir išlaisviname kitus.
Dosnumo pavyzdžiai Šventajame Rašte
Gerasis samarietis. Žmogus, kuris prisiartino prie reikalingo pagalbos ir jam patarnavo. Jis paliko viską, kas juos skiria, visus principus, išskyrus dosnumą ir pasirūpino sužeistuoju. Jis ėjo toliau, nei iš jo buvo tikimasi.
Jėzus Kristus. Jis neturėjo išankstinės nuomonės apie žmogų, bet su meile žiū­rėjo į žydus ir pagonis, turtingus ir varg­šus – jis matė jų poreikius ir atsiliepdavo į juos. Per visą savo tarnystės laiką jis ne­sustodamas dalijo save: jis atidavė savo laiką, savo meilę, savo gyvenimą, savo kraują, savo motiną…
Šv. Paulius. Prieš atsivertimą apašta­las Paulius buvo griežtas fariziejus, besi­rūpinantis daug kuo, bet labiausiai savi­mi. Po to, kai sutiko Jėzų, jo širdis atsivėrė visiems žmonėms. Jis sakėsi esąs pašauk­tas būti visiems viskuo (plg. 1 Kor 9, 22). Paulius ėjo toliau, nei iš jo buvo tikimasi, su deramu dėmesingumu kiekvienam.
Kam turėtume būti dosnūs?
Visų pirma turime būti dosnūs savo artimiesiems. Kartais mes su savo artimai­siais elgiamės labai nekilniai. Ar pažįsta­te žmonių, kurie ramiai dalijasi viskuo su svetimais, o apleidžia saviškius? Pasak Šv. Rašto, žmogus, kuris nesirūpina savaisiais yra blogesnis už netikintį (plg. 1 Tim 5, 8). Senasis Testamentas moko: „Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminai­čių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, ne­būk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja. Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas: ‘Septintieji metai, skolų at­leidimo metai, artinasi’, – ir, rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jam neduotum. Prieš tave jis šauksis VIEŠPATIES, ir tu užsitrauksi kaltę. Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes VIEŠPATS, tavo Die­vas, už tai laimins visus tavo darbus ir vi­sus tavo siekius. Kadangi krašte beturčių niekad netrūks,todėl įsakau tau: ‘Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte’“ (Įst 15, 7-11).
Pradėti būtų galima nuo to, kad savo aplinkoje daugiau šypsočiausi, būčiau ma­lonus ir taip neburbėčiau.
Taip pat turime būti dosnūs savo prie­šams, nors ir sunku būti dosniam ir kilnia­širdiškam tiems, kurie mus žeidžia. Mo­kydamiesi kuo greičiau atleisti savo priešams, rodome Jėzaus dosnumą pasau­liui. „O aš jums sakau: mylėkite savo prie­šus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogie­siems ir geriesiems, siunčia lietų ant tei­siųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44-45).
Vienas vergvaldys, baigdamas mušti savo vergą, paklausė: „Ką gi tavo Jėzus dabar galėtų tau suteikti?“ „Jis suteiks man dosnumą tau atleisti,“ – atsakė kraujuoda­mas vergas. Tokio dosnumo moko ir Jėzus ant kryžiaus, meldęs: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“ (Lk 23, 34).
Mes pašaukti būti dosnūs visiems, nes visus tas pats Dievas sukūrė ir išliejo už juos savo kraują. Ar jaučiamės atsakingi už kitus? Ar tie, kurie užklysta pas mus, jaučiasi svetingai priimti? Ar mes gali­me peržengti savo planus ir priimti iššū­kį neplanuotiems pokalbiams, neplanuo­tai aukai?
Kodėl turėtume būti dosnūs?
Visų pirma todėl, kad Dievas mums yra dosnus: „Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir su- manumu“ (Ef 1, 8); „Jis mums dosniai iš­liejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų“ (Tit 3, 6); „Jei kuriam iš jūsų trūks­ta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jok 1, 5). Ir nereikia many­ti, kad Dievas viską už mus padarys, nes jis visagalis. Aktyvus dalyvavimas rodant dosnumą – tai dieviškas kelias.
Mes esame Dievo gėrybių prievaizdai, o ne savininkai. Jei prievaizdas yra tei­singas ir sąžiningas, jis nenaudoja gėry­bių savo naudai. Šv. Paulius sako, kad mes turime būti patikimi prievaizdai. Kaip mums sekasi dalytis dovanomis, kuriomis Dievas mus apdovanojo?
Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ metinių rekolekcijų medžiagą (iš Katalikai.lt)