Duonoje pasilikęs Jėzus

DevintinėsKar­tą per me­tus Baž­ny­čia iš­kil­min­gai pa­ger­bia Švč. Sak­ra­men­tą. Or­ga­ni­zuo­ja­ma puoš­ni li­tur­gi­ja, pro­ce­si­jos, ado­ra­ci­jos. Pa­pras­ti žmo­nės įpra­tę šią iš­kil­mę va­din­ti au­siai keis­tu De­vin­ti­nių var­du, nes ji šven­čia­ma de­vin­tą sa­vai­tę po Ve­ly­kų. Ta­čiau dau­ge­ly­je prancūziškai kalban­čių Eu­ro­pos kraš­tų ji va­di­na­ma Die­vo šven­te – taip at­krei­pia­mas dė­me­sys į ti­kė­ji­mo tie­są, kad Kris­tus iš­ties pa­si­li­ko duo­no­je ir vy­ne.
 
Nuo Tau­rės šven­tės iki De­vin­ti­nių
 
Jau V a. Po­le­mi­jaus ka­len­do­rius mi­ni Tau­rės at­si­ra­di­mo die­ną (Na­ta­lis Ca­li­cis). Ši šven­tė švęs­ta ko­vo 24 d., nes tuo­met vy­ra­vo nuo­mo­nė, kad Kris­tus mi­rė ko­vo 25 d. Die­nos, skir­tos ypa­tin­giau pa­gerb­ti Kris­taus kū­ną ir krau­ją, bu­vo mi­ni­mos ir ki­tų tau­tų se­no­vi­niuo­se li­tur­gi­niuo­se ka­len­do­riuo­se: si­rų, ar­mė­nų, kop­tų, mel­chi­tų, Ka­lab­ri­jos ir Si­ci­li­jos.
Pa­mal­du­mas Švč. Sak­ra­men­tui apo­gė­jų pa­sie­kė vi­du­ram­žiais, to­dėl nie­ko nuo­sta­baus, kad 1264 m. rug­sė­jo 8 d. po­pie­žius Ur­bo­nas IV pa­skel­bė bu­lę Tran­si­tu­rus, ku­rio­je nu­ro­dė švęs­ti Kris­taus Kū­no ir Krau­jo iš­kil­mę ket­vir­ta­die­nį po Švč. Tre­jy­bės iš­kil­mės. Sa­vo bu­lė­je po­pie­žius pa­brė­žė, kad dėl ga­vė­nios lai­ko rim­ties Baž­ny­čia ne­ga­li de­ra­mai švęs­ti Eu­cha­ris­ti­jos įstei­gi­mo die­nos Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį, to­dėl šiam įvy­kiui pa­mi­nė­ti rei­kia at­ski­ros li­tur­gi­nės šven­tės. 
Kaip ki­tą sva­rią prie­žas­tį, pa­ska­ti­nu­sią įves­ti šią iš­kil­mę, po­pie­žius Ur­bo­nas IV nu­ro­dė ap­reiš­ki­mus, ku­rių pa­ty­rė pa­mal­dūs žmo­nės. Vie­na to­kių žmo­nių bu­vo Bel­gi­jo­je gy­ve­nu­si vie­nuo­lė šv. Ju­li­jo­na iš Mont­kor­ni­lo­no (1193–1258). Nuo jau­nys­tės ji pa­si­žy­mė­jo gi­liu mis­ti­niu gy­ve­ni­mu ir pa­mal­du­mu Švč. Sak­ra­men­tui. Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą  šv. Ju­li­jo­na pro­pa­ga­vo idė­ją, kad yra rei­ka­lin­ga spe­cia­li Kris­taus kū­no ir krau­jo gar­bei skir­ta šventė. Šis jos troš­ki­mas per­au­go į re­gė­ji­mą, ku­ria­me šven­to­ji iš­vy­do mė­nu­lio pa­vi­da­lo Baž­ny­čią: ant josa­vir­šiaus ply­tė­jo vie­na tam­si dė­mė, ku­ri reiš­kė to­kios šven­tės trū­ku­mą. Sa­vo re­gė­ji­mu šv. Ju­li­jo­na pa­si­da­li­jo su Ro­ber­tu To­rie­čiu, tuo­me­čiu Lie­žo vys­ku­pu, ir vys­ku­pi­jos ar­ki­dia­ko­nu Ža­ku Pan­ta­le­o­nu, vė­liau ta­pu­siu po­pie­žiu­mi Ur­bo­nu IV. Vys­ku­pui Ro­ber­tui šis re­gė­ji­mas pa­li­ko di­de­lį įspū­dį ir, jam pa­siū­lius, vie­tos vys­ku­pų si­no­das 1246 m. nu­spren­dė, kad vys­ku­pas tu­ri tei­sę sa­vo nuo­žiū­ra švęs­ti šią šven­tę sa­vo die­ce­zi­jo­je. 1261 m. rug­pjū­čio 29 d. Ža­kui Pan­ta­le­o­nui ta­pus po­pie­žiu­mi, at­si­sky­rė­lė Ie­va, ar­ti­ma šv. Ju­li­jo­nos drau­gė, taip pat iš­si­sky­ru­si uo­liu eu­cha­ris­ti­niu pa­mal­du­mu, pa­pra­šė Lie­žo vys­ku­po Hen­rio Gol­de­rie­čio kreip­tis į po­pie­žių, kad šis Kristaus kūno ir kraujo šven­­tę pa­da­ry­tų pri­va­lo­ma vi­sam ka­ta­li­kiš­kam pa­sau­liui. 
Ta­čiau dėl įvai­rių po­li­ti­nių prie­žas­čių (ypač dėl to, kad Šven­ta­sis Sos­tas tuo me­tu bu­vo ne Ro­mo­je, o Avin­jo­ne), po­piežiaus Ur­bo­no IV bu­lė ne­su­si­lau­kė pla­taus at­gar­sio. Tik 1311 m. Vie­nos su­si­rin­ki­me, pir­mi­nin­kau­jant po­piežiui Kle­men­sui V, ji bu­vo pa­tvir­tin­ta ir nu­ro­dy­ta Kris­taus Kū­no ir Krau­jo iš­kil­mę švęs­ti vi­suo­ti­nai. Po tru­pu­tį šis pa­pro­tys įsi­ga­lė­jo vi­so­je Eu­ro­po­je: nuo 1306 m. De­vin­ti­nės šven­čia­mos Kel­ne, nuo 1315 m. – Vorm­se, nuo 1316 m. – Stras­bū­re, o į An­gli­ją jis at­ėjo 1320–1325 m. iš Bel­gi­jos. Ki­ti po­pie­žiai taip pat rū­pi­no­si po­pu­lia­rin­ti šią šven­tę. An­tai Jo­nas XXII įsa­kė per ją vie­šai pro­ce­si­jo­je neš­ti Švč. Sak­ra­men­tą, o po šim­to me­tų vy­ku­sia­me Kon­stan­cos su­si­rin­ki­me po­pie­žius Mar­ty­nas V su­tei­kė at­lai­dus tiems, ku­rie pas­nin­kau­ja šven­tės iš­va­ka­rė­se, ir šven­ti­nės pro­ce­si­jos da­ly­viams. Val­dant jo įpė­di­niui Eu­ge­ni­jui IV,  są­ly­gų at­lai­dams gau­ti dar pa­gau­sė­jo. Nuo XIV a. po Eu­ro­pą ėmė spar­čiai plis­ti Švč. Sak­ra­men­to bro­li­jos.
 
Tik­ra­sis bu­vi­mas      
 
Toks dė­me­sys Švč. Sak­ra­men­tui ky­la iš Baž­ny­čios ti­kė­ji­mo Jė­zaus žo­džiais, iš­tar­tais Ka­far­nau­mo si­na­go­go­je: „Ma­no kū­nas tik­rai yra val­gis ir ma­no krau­jas tik­rai yra gė­ri­mas“ (Jn 6, 55). Šiuos ir per Pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę iš­tar­tus ki­tus Vieš­pa­ties Jė­zaus žo­džius „tai yra ma­no kū­nas […], tai yra ma­no krau­jas“ (Mk 14, 23), Baž­ny­čia su­pran­ta tie­sio­giai. Tai­gi ji ti­ki, kad Kris­taus kū­nas ir krau­jas kar­tu su sie­la ir die­vys­te iš­ties yra Eu­cha­ris­ti­jo­je. 
Tri­den­to su­si­rin­ki­mas, vy­kęs 1545–1563 m., pro­tes­tan­tų re­for­mos aki­vaiz­do­je, pa­žy­mi, kad po to, kai per šv. Mi­šias iš­tar­iami kon­sek­ra­ci­jos žo­džiai, Kris­taus kū­nas ir krau­jas visam laikui pasilie­ka Eu­cha­ris­ti­jo­je. Šis tei­gi­nys ski­ria­si nuo liu­te­ro­nų dok­tri­nos apie Ko­mu­ni­ją: jo­je aiš­ki­na­ma, kad Kris­taus kū­nas ir krau­jas Eu­cha­ris­ti­jo­je bū­na tik nuo kon­sek­ra­ci­jos žo­džių iki tol, kol Ko­mu­ni­ja iš­da­li­ja­ma. 
Ta­čiau pir­mykš­tės krikš­čio­nių Baž­ny­čios ti­kė­ji­mą į iš­lie­kan­tį Kris­taus kū­no ir krau­jo bu­vi­mą Eu­cha­ris­ti­jo­je liu­di­ja Ko­mu­ni­jos ne­ši­mas li­go­niams ir ka­li­niams, ku­rie ne­ga­lė­da­vo da­ly­vau­ti šven­čiant Eu­cha­ris­ti­ją. Li­ku­sių Eu­cha­ris­ti­jos ga­ba­lė­lių lai­ky­mas po Ko­mu­ni­jos taip pat at­spin­di pir­mų­jų krikš­čio­nių ti­kė­ji­mą, kad Kris­tus vi­sa­da yra Eu­cha­ris­ti­jo­je. Baž­ny­čios tė­vas šv. Ki­ri­las Alek­san­drie­tis ra­šė: „Gir­dė­jau sa­kant, kad mis­ti­nė Eu­cha­ris­ti­ja po kon­sek­ra­ci­jos nie­ko ne­reiš­kia, jei jos li­ku­čiai lie­ka ki­tai die­nai. Ta­čiau pa­lai­kan­tys to­kią nuo­mo­nę yra ne­pro­tin­gi: šven­ta­sis Kris­taus kū­nas ne­sens­ta, ir nuo­la­tos iš jo sklin­da pa­lai­mi­ni­mo jė­ga bei ma­lo­nė“. 
To­dėl ti­kė­ji­mas tik­ruo­ju Kris­taus bu­vi­mu Eu­cha­ris­ti­jo­je rei­ka­lau­ja reikš­ti ir ati­tin­ka­mą pa­gar­bą šiam slė­pi­niui. Šven­tų­jų apei­gų kon­gre­ga­ci­jos in­struk­ci­jo­je dėl Eu­cha­ris­ti­jos slė­pi­nio kul­to Eu­cha­ris­ti­cum mys­te­rium sa­ko­ma: „Ir iš tie­sų šven­tų­jų pa­vi­da­lų lai­ky­mas li­go­niams […] įve­dė gra­žų pa­pro­tį gar­bin­ti tą šven­tyk­lo­se lai­ko­mą dan­gaus duo­ną. To­kia gar­bi­ni­mo prak­ti­ka re­mia­si svei­ku ir tvir­tu pa­grin­du, juo­lab kad ti­kė­ji­mas re­a­liu Vieš­pa­ties bu­vi­mu ska­ti­na jį ro­dy­ti iš­oriš­kai ir vie­šai“ (§ 48). Toks vie­šas gar­bi­ni­mas pir­miau­sia pa­si­reiš­kia Šv­č. Sak­ra­men­to pro­ce­si­jo­mis ir ado­ra­ci­ja. 
Pro­ce­si­ja sim­bo­li­zuo­ja mal­din­gą Baž­ny­čios ke­lio­nę šios že­mės ta­kais pas­kui Kris­tų į Tė­vo na­mus, „kur už mus kaip pirm­ta­kas įžen­gė Jė­zus“ (Hbr 6, 20). Pro­ce­si­jos prie­ky­je vi­sa­da ne­ša­mas Švč. Sak­ra­men­tas, t. y. pats Jė­zus, ku­ris ta­ry­tum ve­da sa­vo mo­ki­nius. Ti­kin­tie­ji, ei­da­mi pas­kui Eu­cha­ris­ti­jo­je esan­tį Jė­zų, iš­reiš­kia sa­vo ti­kė­ji­mą Jo pri­si­kė­li­mu – juk pir­miau­sia dėl to, kad mū­sų Vieš­pats yra gy­vas, Baž­ny­čia ga­li teig­ti tik­rą­jį Kris­taus bu­vi­mą Švč. Sak­ra­men­te. Tad pro­ce­si­ja tam­pa ei­se­na, džiaugs­min­gai liu­di­jan­čia Jė­zaus per­ga­lę prieš mir­tį, kaip ra­šo apaš­ta­las Pau­lius: „Dė­kui Die­vui, ku­ris mus vi­suo­met ve­da Kris­taus per­ga­lės ei­se­no­je ir per mus vi­sur sklei­džia mie­lą sa­vo pa­ži­ni­mo kva­pą“ (2 Kor 2, 14).
 
„Aš žvel­giu į jį, o Jis žvel­gia į ma­ne“
 
Lie­tu­vo­je vis dau­gė­ja pa­ra­pi­jų, ben­druo­me­nių, ku­rio­se vyks­ta Švč. Sak­ra­men­to ado­ra­ci­jos. Or­ga­ni­zuo­ja­mos ado­ra­ci­jos nak­tys, Švč. Sak­ra­men­tas ke­lioms va­lan­doms iš­ke­lia­mas, ren­gia­mos jam nuo­lat gar­bin­ti skir­tos kop­ly­čios. To­kios re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo prak­ti­kos yra nuo­sta­bi prie­mo­nė krikš­čio­niš­kam sa­vo gy­ve­ni­mui stip­rin­ti. Kuo dau­giau lai­ko pra­lei­džia­me prie eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus, tuo ge­riau su­vo­kia­me Die­vą ir sa­ve. To­dėl Baž­ny­čios mo­ky­to­jas šv. Al­fon­sas Ma­ri­ja Li­guo­ris ra­šė: „Tarp įvai­rių mal­din­gu­mo for­mų Jė­zaus Švč. Sak­ra­men­te ado­ra­ci­ja yra pir­mu­ti­nė po sak­ra­men­tų, bran­giau­sia Die­vui ir nau­din­giau­sia mums“. Ap­mąs­ty­da­mi duo­no­je esan­tį Jė­zų, at­ve­ria­me Jam sa­vo šir­dies du­ris, kad į jas ga­lė­tų įsi­skverb­ti Die­vo švie­sa ir iš­gy­dy­tų mū­sų dva­sios žaiz­das. 
Kon­tem­pliuo­ti, ar­ba ap­mąs­ty­ti, – tai pa­pras­tai džiaug­tis Die­vo ar­tu­mu. Šv. Ar­so kle­bo­nas Jo­nas Ma­ri­ja Via­nė­jus mėg­da­vęs pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją apie vie­ną sa­vo pa­ra­pi­jie­tį. Va­lan­dų va­lan­das klau­sy­da­ma­sis iš­pa­žin­čių, šven­ta­sis kle­bo­nas pa­ste­bė­jo, kad kas­dien į baž­ny­čią at­ei­na se­ny­vas žmo­gus, ku­ris įsi­tai­so prie­šais ta­ber­na­ku­lį ir ten ra­miai pra­lei­džia ke­le­tą va­lan­dų. ku­ni­gas ne­iš­tu­rė­jęs pa­klau­sė žmo­gaus, ką jis taip il­gai vei­kia baž­ny­čio­je. At­sa­ky­mas dvasininką ap­stul­bi­no: „Aš žvel­giu į Jį, o Jis žvel­gia į ma­ne“. Ši is­to­ri­ja liu­di­ja, kad mal­da yra tar­ytum dvie­jų my­lin­čių as­me­nų „pa­si­kei­ti­mas žvilgs­niais“. Ado­ra­ci­ja ge­riau­siai iš­reiš­kia ši ry­šį, nes Eu­cha­ris­ti­jo­je ga­li­me su­si­tik­ti su Jė­zu­mi, iš­ti­ki­mu ir su­pran­tan­čiu bi­čiu­liu. Kon­tem­pliuo­da­mas krikš­čio­nis vis la­biau su­si­drau­gau­ja su Die­vu. Tuo­met jis su­vo­kia krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui svar­bią tie­są, kad Die­vas ren­ka­si žmo­gų ir pa­ti­ki jam sa­vo pa­slap­tis. Ly­giai kaip ir žmo­giš­ko­je drau­gys­tė­je ži­no­ji­mas, kad esi my­li­mas, kad ki­tas tau iš­ti­ki­mas, kad ga­li juo vi­siš­kai pa­si­kliau­ti, at­ver­ti sa­vo pa­slap­tis, su­tei­kia vi­di­nę lais­vę.
Per kon­tem­plia­ci­ją die­viš­ko­je drau­gys­tė­je Vieš­pa­ties at­si­da­vi­mas mums, o mū­sų – Jam yra vai­sin­gas. Net ir per di­džiau­sius iš­ban­dy­mus, kan­čias bei liū­de­sį šis drau­gys­tės džiaugs­mas iš­lie­ka, žmo­gus su­vo­kia, kad nė­ra vie­nas – Jė­zus bū­na drau­ge su juo, o Eu­cha­ris­ti­ja yra žen­klas to, kad Die­vas pa­si­lie­ka su žmo­nė­mis, ne­ap­lei­džia jų ir šau­kia­si žmo­nių drau­gys­tės at­sa­ko. Kon­tem­pliuo­da­mi prieš Švč. Sak­ra­men­tą, esa­me pa­guo­džia­mi ir su­stip­ri­na­mi. Tai pa­brė­žia ir mū­sų po­pie­žius sa­vo pas­ku­ti­nė­je Eu­cha­ris­ti­jos slė­pi­niui skir­to­je en­cik­li­ko­je: „Pa­tar­ti­na il­giau su Kris­tu­mi pa­bū­ti ir, pri­sig­lau­dus prie Jo krū­ti­nės kaip my­li­mam mo­ki­niui (plg. Jn 13, 25), pa­si­jus­ti pa­lies­tam be­ga­li­nės Jo šir­dies mei­lės. Mū­sų epo­cho­je krikš­čio­ny­bė tu­ri iš­si­skir­ti pir­miau­sia „mal­dos me­nu“, to­dėl iš nau­jo tu­ri ras­tis po­rei­kis ku­pi­nam mei­lės il­ges­nį lai­ką pa­si­lik­ti prieš Švč. Sak­ra­men­te esan­tį Kris­tų, dva­siš­kai su Juo kal­ban­tis ir ty­liai ado­ruo­jant. Daug kar­tų, bran­gūs bro­liai ir se­se­rys, tai da­riau ir su­si­lau­kiau jė­gų, pa­guo­dos ir pa­spir­ties!“ (Jo­no Pau­liaus II en­cik­li­ka Ec­cle­sia de Eu­cha­ris­tia, § 25).
Ado­ra­ci­jo­je to­bu­lai iš­si­pil­do evan­ge­li­nė tik­ro­vė – Jė­zaus ir jo mo­ki­nių bu­vi­mas vie­nas ki­ta­me: „Pa­si­li­ki­te ma­ny­je, tai ir aš ju­my­se pa­si­lik­siu“ (Jn 15, 4). Tad kon­tem­plia­ci­ja lei­džia su­vok­ti, kad Eu­cha­ris­ti­jo­je yra Jė­zus – ar­ti­mas, iš­ti­ki­mas ir veik­lus drau­gas.
 
Dan­gus žmo­gaus šir­dy­je
 
Vis dėl­to svar­bu, kad mū­sų san­ty­kis su Eu­cha­ris­ti­ja ne­ap­si­ri­bo­tų vien pa­mal­du­mu. Šv. Kū­di­kė­lio Jė­zaus Te­re­sė ra­šė, kad Jė­zus ne tam nu­žen­gia iš dan­gaus aukš­ty­bių, kad pa­si­lik­tų auk­so tau­rė­se, o tam, kad su­ras­tų sa­vo dan­gų žmo­gaus šir­dy­je. Baž­ny­čia ra­gi­na ti­kin­čiuo­sius ak­ty­viam eu­cha­ris­ti­niam gy­ve­ni­mui ir, jei nė­ra sun­kios nuo­dė­mės kliū­ties, kvie­čia pri­im­ti Kris­taus Kū­ną vi­suo­met, kai tik da­ly­vau­ja­ma šv. Mi­šio­se. Ta­čiau Lie­tu­vos Baž­ny­čio­je ne­ma­ža da­lis ka­ta­li­kų Ko­mu­ni­ją dažniausiai pri­ima retai, tik at­li­kę iš­pa­žin­tį. Pa­na­šios „li­gos“ Baž­ny­čią ka­ma­vo nuo pat jos į­kū­ri­mo. Štai ką dėl įvai­rių su­me­ti­mų ne­iman­tiems Eu­cha­ris­ti­jos krikš­čio­nims sa­vo Jo­noevan­ge­li­jos ko­men­ta­ruo­se ra­šė Baž­ny­čios tė­vas šv. Ki­ri­las Alek­san­drie­tis: „Jei no­ri­me tu­rė­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą, jei trokš­ta­me sa­vy­je tu­rė­ti Tą, ku­ris tei­kia ne­mir­tin­gu­mą, sku­bė­ki­me su įkarš­čiu pri­im­ti Eu­cha­ris­ti­jos pa­lai­mą. Sten­ki­mės ne­pa­tek­ti į de­mo­no, kuris skru­­pu­lais ban­do mus nuo jos nu­kreip­ti, pink­les. Kai kas ga­lė­tų man pa­prieš­ta­rau­ti, kad Bib­li­jo­je yra pa­ra­šy­ta, jog „kas ne­ver­tai val­go tos duo­nos ar ge­ria iš Vieš­pa­ties tau­rės, tas val­go ir ge­ria sau pa­smer­ki­mą“. 
Jei sa­ve iš­ty­ręs žmo­gus ma­no, kad yra ne­ver­tas, aš jam at­sa­ky­čiau: „Ka­da bū­si ver­tas? Ka­da ga­lė­si sto­tis Jė­zaus Kris­taus aki­vaiz­don? Jei nuo­dė­mės to­li­na nuo Ko­mu­ni­jos ir ne­si­liau­ja­te da­rę nuo­dė­mes, tuo­met prie jos nie­ka­da nepri­si­ar­tin­si­te. Ta­čiau psal­mi­nin­kas klau­sia: „Kas pa­žįs­ta vi­sas sa­vo nuo­dė­mes?“ Ap­si­spręs­ki­te gy­ven­ti šven­tai ir da­ly­vau­ti Eu­cha­ris­ti­jos pa­lai­mo­je, ku­rios ga­ly­bė ne tik iš­ve­ja mir­tį, bet ir gy­do mū­sų li­gas“. 
Daž­na Ko­mu­ni­ja bu­vo pir­mykš­tės Baž­ny­čios bruo­žas. I a. gy­ve­nęs šv. po­pie­žius Anak­le­tas bu­vo nu­ro­dęs, kad vi­si šven­to­sios Au­kos da­ly­viai tu­ri po kon­sek­ra­ci­jos pri­im­ti Ko­mu­ni­ją. Ter­tu­li­jo­nas (II a.) rašo, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai šv. Mišios vykdavo ne kas­dien, krikš­čio­nims bu­vo lei­džia­ma par­si­neš­ti Eu­cha­ris­ti­ją į na­mus ir pri­im­ti ją pa­tiems, at­si­žvel­giant į sa­vo pa­mal­du­mą. Šv. Ba­zi­li­jus Di­dy­sis vie­na­me sa­vo laiš­kų ra­šė: „Pui­kus ir tik­rai nau­din­gas da­ly­kas yra kas­dien pri­im­ti Ko­mu­ni­ją ir ši­taip daly­vauti šven­ta­ja­me Die­vo Sū­naus kū­ne ir bran­gia­ja­me Jo krau­jy­je, nes Jis pats sa­ko: „Kas val­go ma­no kū­ną ir ge­ria ma­no krau­ją, tas tu­ri am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą“. Kas abe­jo­ja, kad tai yra pui­ki ga­li­my­bė daž­nai da­ly­vau­ti gy­ve­ni­me? To­dėl mes pri­ima­me Ko­mu­ni­ją ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę: sek­ma­die­nį, tre­čia­die­nį, penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį, taip pat per šven­tų­jų šven­tes“. 
Vi­du­ramžiais Eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­mas ta­po ki­toks nei buvo pir­mai­siais šimt­me­čiais. Pa­si­bai­gus per­se­kio­ji­mams, pa­gau­sė­jo krikš­čio­nių. Li­tur­gi­niams su­si­rin­ki­mams jau rei­kė­jo spe­cia­lių pa­tal­pų, taip pat dau­giau kul­to tar­nų. Nuo ket­vir­to­jo iki aš­tun­to­jo šimt­me­čio li­tur­gi­ja da­rė­si vis ofi­cia­les­nė. Spe­cia­lis­tams iš­to­bu­lin­tus gie­do­ji­mo me­ną, pa­ste­bi­mai su­ma­žė­jo ak­ty­vių žmo­nių, da­ly­vau­jan­čių apei­go­se, ra­do­si dau­gy­bė pri­va­čių mal­dų. Vi­du­ram­žiais iš­au­gęs per­dė­tas ne­ver­tu­mo jaus­mas, di­de­lė nuo­dė­mės bai­mė ma­ži­no eu­cha­ris­ti­nį ti­kin­čių­jų ak­ty­vu­mą. 
Tuo me­tu su­ma­žė­ju­sią Eu­cha­ris­ti­jos prak­ti­ką ro­do La­te­ra­no IV su­si­rin­ki­mo 1215 m. nu­ta­ri­mas, kad ti­kin­tie­ji Ko­mu­ni­jos tu­ri ei­ti ma­žiau­siai kar­tą per me­tus, at­li­kę vi­sų nuo­dė­mių iš­pa­žin­tį prieš šv. Ve­ly­kas. Po Tri­den­to su­si­rin­ki­mo pa­si­ro­džius Ro­mos mi­šio­lui, ti­kin­čių­jų da­ly­va­vi­mas šven­čiant Eu­cha­ris­ti­ją ne­su­ak­ty­vė­jo. Lo­ty­niš­kos apei­gos tik dar la­biau ska­ti­no per šv. Mi­šias kal­bė­ti ro­ži­nį (tai tebėra daž­nas reiš­ki­nys Lie­tu­vos baž­ny­čio­se). Vėl su­ak­ty­vė­jęs eu­cha­ris­ti­nis krikš­čio­nių gy­ve­ni­mas yra liturginio judėjimo, kurio idėjas api­ben­drino ir įteisino Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mo paskelbta li­tur­gi­nė re­for­ma, vai­sius. Grįž­ta prie šal­ti­nių, ypač prie pir­mai­siais Baž­ny­čio­je šimt­me­čiais pa­pli­tu­sio Eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­mo bū­do, daž­nai pri­ima­mos Ko­mu­ni­jos. 
Ti­kin­čių­jų pa­stan­gos liu­dy­ti evan­ge­li­ją pa­sau­liui tik tuo­met bus sėk­min­gos, kai jie sa­vo veik­lą pa­lai­kys mal­da ir in­ten­sy­viu dva­si­niu gy­ve­ni­mu, ku­rio cen­tras yra Eu­cha­ris­ti­ja. Iš tie­sų Eu­cha­ris­ti­ja tu­ri bū­ti kiek­vie­no Baž­ny­čios na­rio – tiek ku­ni­go, tiek pa­pras­to ka­ta­li­ko – gy­ve­ni­mo ir veik­los cen­tras, kaip juo Baž­ny­čio­je yra Kris­tus.
 

Pa­ren­gė Rokas Balčiūnas