Džiugūs krikščionys

Happy Baby Wearing HatVisuomenei vis labiau materialėjant, džiaugsmas daugeliui tapo pasitenkinimo ir malonumo sinonimu. Betgi visai kitoks yra tikrasis ir tvarusis džiaugsmas, kuriuo siekiame, tas džiaugsmas, kurio niekas negalės iš mūsų atimti ir jokie įvykiai nepajėgs jo sunaikinti.
Nors mūsų laikų vyrai ir moterys siekia “laimės”, mažai yra mylinčių gyvenimą ir gyvenančių džiugiai.
Pastaraisiais amžiais padaugėjo liūdesio ir jo palydovų: kartėlio, baugulio ir nevilties. Laimės neberandama tenkinant savo instinktus, siekiant malonumo ar asmeninės gerovės. Bažnyčia jau kelis dešimtmečius ragina savo sūnus ir dukteris gyventi Dievo džiaugsmu ir maldauti Aukščiausiojo šios dovanos.
Visi šventieji spindėjo neapsakomu amžinu džiaugsmu net kentėdami didžiausias kančias. Kodėl jie spindėjo nenusakomu džiaugsmu, kuris vertė pavydėti jų priešus, nors, pasaulietišku požiūriu, jiems trūko visko, dažniausiai jie buvo pažeminti, bedaliai ir ligoti. Todėl, kad jų džiaugsmas slypėjo kitur nei pasisekimas, sveikata ar pagarba. Jų džiaugsmas slypėjo Dieve, jis buvo pats Dievas.
Šio džiaugsmo niekas negali įsigyti pats, nes jis yra nemokama Dievo dovana. Tikrojo džiaugsmo paradoksas: džiaugsmas kartu mumyse ir už mūsų, nes jis – Dievo dovana. Todėl mums nereikia džiaugsmo ieškoti dėl jo paties arba dėl mūsų pačių gerovės ir pasitenkinimo.
Džiaugsmui praktikuoti labai tinka trys būdai: šypsena; paguodos, švelnumo, atleidimo žodžiai; pagyrimo dvasia ir Dievo malonės veikimas.
Šypsena – tai džiaugsmo apraiška tiek mums, tiek kitiems. Šv. Pranciškus Asyžietis ragindavo: “būk šventai džiaugsmingas, nes nedera tarnaujant Viešpačiui būti rūškanam ir paniurusiam”.
Paguodos, švelnumo, atleidimo žodžiai taip pat gali padėti praskaidrinti nuotaiką ir šitaip padidinti džiaugsmą. Atsargiai vertinkime neigiamas kalbas ir drąsą atimančius žodžius, tai tikri džiaugsmo nuodai.
Pagyrimo dvasia ir Dievo malonės veikimas išlaisvina džiaugsmą ir visa, kas liūdna ir sunku, suyra. Nelabasis netrokšta džiaugsmo. Jis pasirinko vienatvės liūdesį ir pavydėte pavydi džiaugsmo, kuriuo Dievas siūlo dalytis su savo vaikais. ,,…Prieš visas priešo išmones ir gudrybes mano geriausia gynyba vėlgi yra džiaugsmo dvasia” šv. Pranciškus Asyžietis. “Džiaugsmas, kai juo nesidalijama, pasidaro nevaisingas ir sunyksta…” pal. Jonas Paulius II.
Tad bandykime atkakliai praktikuoti džiaugsmą. Pradėkime nuo pat ryto, “labindami” (tuo pačiu laimindami) savo namiškius, po to visus kaimynus ir bendradarbius. Eikime su šypsena į mokyklą, darbovietę ar parduotuvę. Kiekvienoje situacijoje gerumu bandykime blogį nugalėti, nepasiduokime piktojo pastangoms mus nuliūdinti, sukiršinti. Ateidami į parapijos bendruomenę, sveikinkimės katalikiškai ,,Garbė Jėzui Kristui”. Atsisveikinimui visur tinka ,,Su Dievu, SUDIEV..,”. Ir tuomet nereikia pridėti ,,geros dienos” juk linki tam žmogui likti visuomet su Dievu, tai jis ir pasilieka JO malonėje, bus ir gera diena ir viskas gera pagal Dievo valią. Neseniai girdėjau, kaip ortodoksų šventikas ragino viską peržegnoti: ir žmonės, ir daiktus. Labai įtikino jo teiginys: kuomet peržegnoji kitą žmogų, mums to nesimato, o piktasis labai gerai mato kryžiaus ženklą ant to žmogaus, ir tas jį stabdo nuo užsipuolimo. Būdama biologė-chemikė, puikiai suprantu, kad ekologiškai maitintis galime tik su Dievo pagalba: niekada nežinai kokių nepalankių sveikatai medžiagų gali būti pateiktame maisto produkte, ir belieka tik pasitikėti, kad vienas Dievas gali perkeisti valgomą maistą tavo labui.
Taigi, nepatingėkime persižegnoti prieš valgant bei laiminti valgius. Tuomet aplinkiniai matys, kad esame “džiugūs krikščionys”, ir neabejotinai tokiais tapsime, Dievui padedant.
 
s. Marie-Laetitia ,,Džiaugsmo paslaptis”