Enzo Bianchi. Visi šventieji

Visi Šventieji
Visų šventųjų švente, minime dangaus ir žemės šventųjų bendravimą. Rudens viduryje, nupjovus javus ir nuėmus visą derlių mūsų laukuose, Bažnyčia kviečia mus į Dievui paaukotų gyvųjų atnašų javapjūtę, visų gyvenimų, sugrįžusių pas Viešpatį derliaus nuėmimą, į visų, artimojo Viešpaties meilės ir malonės nokintų bei šalia Dievo prisirpusių, vaisių surinkimą – nuo „teisiojo Abelio“ (Mt 23, 35; plg. Pr 4, 8) iki pat paskutiniojo Dievo meilėje mirusio žmogaus.
Visų šventųjų šventė išties yra garbingojo Bažnyčios rudens minėjimas, tai yra šventė prieš vienatvę, prieš bet kokį atskyrimą, skaudinantį žmogaus širdį. Jei nebūtų šventųjų, jei netikėtume į „šventųjų bendravimą“, kuris neatsitiktinai yra mūsų tikėjimo išpažinimo dalis, būtume uždaryti beviltiškoje ir nepaguodžiamoje vienatvėje… Šią dieną turėtume naujai užgiedoti Velykų giesmę: jei per Velykas šventėme Tėvo dešinėje amžinai gyvenantį Kristų, tai šiandien dėl prisikėlimo galios kontempliuojame tuos, kurie yra su Kristumi Tėvo dešinėje – šventuosius. Šiandien esame šaukiami apgiedoti tai, kad vynmedžio Kristaus šakelės (plg. Jn 15, 1–5), Tėvo valytos ir genėtos davė gausių vaisių, kad šios kekės, nurinktos ir kartu išspaustos, tapo vienu vynu, Karalystės vynu.
Tai didelis slėpinys, kurį švenčiame: mirusieji per Kristų, su Kristumi ir Kristuje gyvena su juo. Mes esame Kristaus kūno nariai ir šventieji yra garbingojo Kristaus kūno garbingi nariai, ir todėl esame bendrystėje vieni su kitais, piligrimystės Bažnyčia kartu su dangiškąja Bažnyčia kartu sudarydami vieną ir visą Viešpaties kūną. Štai kodėl šiandien virš mūsų susirinkimo kyla smilkalų kvapas – ryšio su dangiškąja Bažnyčia ženklas. Toji dangiškoji Jeruzalė laukia kol susirinks visi jos vaikai ir gyvena pas Dievą su Kristumi amžinai (plg. Gal 4, 26; Žyd 12, 22; Apr 21, 2, 10).
Be to, šiandienos šventė yra stiprus kvietimas naujai pamatyti, atrasti šventąjį šalia mūsų ir jaustis vieno kūno nariais. Būtent šis suvokimas nuo pirmųjų amžių iki pat mūsų dienų maitino daugelio žmonių tikėjimą ir stiprino juos šventumo kelionėje. Tai buvo vyrai ir moterys, „atskirti“ nuo pasaulio reikalų, gebantys kasdieniame gyvenime blaiviai atsispirti gundantiems stabams, nuolankiai klusnūs Viešpaties valiai ir išmintingai mylintys kiekvieną žmogų, nematomo Dievo atvaizdą. Šitaip jie tampa gyva tikrove krikščioniui ir Bažnyčiai: „Mes nesame vieni, bet apsupti didelio debesies liudytojų“ (Žyd 12, 1), kartu sudarome Kristaus kūną, kartu būsime viena su Sūnumi.
Todėl tampa aišku, kodėl šiandienos tekstas, kurį esame kviečiami apmąstyti, yra apie palaiminimus – žodžius, kuriais Jėzus pradeda Kalno pamokslą (plg. Mt 5,1–7, 27). Šioje labai turtingoje ištraukoje nuskamba galutinio išganymo pažadas ir teigiama, kad jau dabar egzistuoja kai kurios esminės sąlygos būsimajai Dievo Karalystei. Palaiminimai neskelbia pasidavimo, bet suteikia didelę viltį. Vargo situacijos netaria mūsų gyvenime paskutinio žodžio, bet jau dabar atveria ateitį Karalystės, apie kurią Jėzus kalba pirmame ir paskutiniame palaiminime esamuoju laiku. Taip yra dėl labai paprastos priežasties: Jėzus Kristus yra tas, kuris išgyveno palaiminimų pilnatvę. Jis yra Vargdienis, Liūdintysis, Romusis, Nuolankusis, Išalkęs ir Ištroškęs teisumo, Gailestingasis, Tyraširdis, Taikdarys, Persekiojamasis dėl teisybės…
Jėzus pasakė: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26) ir savo žmogiškąja egzistencija aiškiai parodė kelią, kuriuo esame kviečiami jį sekti. Tai kelias, kuris mums suteikia galimybę čia ir dabar ragauti Karalystės pirmųjų vaisių. Tapti šventam iš tiesų reiškia gyventi kaip Jėzus Kristus gyveno, nes jis yra vienintelis mūsų palaiminimo bei šventumo pamatas; ir jis bus tas, kuris „garbingai ateis su savo šventaisiais“ (plg. 1 Tes 3, 13).  
 
Iš italų k. vertė Elena Šiaudvytienė
Bernardinai.lt