Eucharistija: Dievo – Meilės kontempliavimas

Vasarą daugeliui kyla stipri pagunda nedalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Tačiau tik malda ir Eucharistija palaiko mus kasdieniuose darbuose, todėl labai svarbu skirti laiko Dievui.
Alpinistas, kopdamas į labai aukštą kalną, nesitveria nekantrumu. Kuo greičiau užkopti jį skatina po sunkumų laukiamas poilsis. Taip pat jį vilioja ir pasitenkinimas, pajuntamas įveikus viršukalnę. Šis jausmas kartojasi kiekvieną kartą, kai alpinistas pasakoja savo nuotykį draugams, sunkiausių bei didingiausių akimirkų prisiminimus paįvairindamas viena kita nuotrauka.
Tačiau yra ir trečioji priežastis stengtis užkopti kuo greičiau – tai galimybė nuo viršukalnės gėrėtis įspūdinga kalnų grandinių, aukščiausių viršūnių, baltutėlių sniegynų, kalnų papėdėse besidriekiančių slėnių panorama…
 
Dialogo poreikis
 
Taip pat ir mes, užkopę į Eucharistijos kalną, turime galimybę gėrėtis vaizdu, kurio galbūt net negalėjome įsivaizduoti. Jei žmogus nedalyvauja Eucharistijoje (taip pat kasdien) ir niekada ar beveik niekada nejaučia noro sustoti ir kontempliuoti Jėzų Švč. Sakramente, tai yra ženklas, kad jis arba visai nesuprato šios paslapties, arba suprato tik labai nedaug.
Jei dalyvaudami šv. Mišiose visa širdimi stengiamės įsigilinti į paslaptį ir jaučiame poreikį ilgai kalbėtis su Jėzumi, negalime netrokšti sustoti – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – ir pratęsti pokalbį, kurį visų pirma sudaro klausymasis, o tik paskui – kalbėjimas. Bet taip pat – ir visiška tyla! Gali būti, kad ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais eucharistinis Jėzaus buvimas apsiribojo aukos šventimu, ir dalyvaujantieji apeigose sunaudodavo visą šv. Komuniją. Tačiau po kurio laiko atsirado poreikis dalį palikti, kad būtų pratęstas švenčiamos paslapties džiaugsmas. Buvo pradėta statyti daugiau bažnyčių, o garbingose bei puošniose šventovių vietose imta statyti tabernakulius, skirtus konsekruotai Duonai laikyti.
Kodėl? Taip buvo siekiama tiek suteikti galimybę ligoniams ar dėl kitų priežasčių negalintiems dalyvauti šv. Mišiose maitintis Eucharistine Duona, tiek jausti ir džiaugtis Viešpaties buvimu šalia. Žinoma, pagrindinė akimirka yra šventosios aukos šventimas, pradėtas ir įtvirtintas dar apaštalų, gavusių šią teisę iš Jėzaus („darykite tai mano atminimui”). Tačiau logiškiausia priežastis, kuri netruko atsirasti, ypač  Vakaruose, buvo Viešpaties buvimo įamžinimas.
 
Būtinybė kontempliuoti
 
Iš ko turi susidėti eucharistinio buvimo garbinimas? Akivaizdu, kad šis klausimas neprotingas (tarsi klaustume: jei turi draugą, ar tau gera? Ar noriai leidi su juo laiką?). Tačiau patyrinėję tokį klausimą įkvėpusias priežastis, suprasime, kad jis kyla iš didelės būtinybės: Eucharistijos paslaptis yra tokia didinga, kad negalime apsiriboti vien jos šventimu. Jaučiame poreikį – kuris ne tik nemažėja bėgant laikui, bet greičiau auga iki skausmo – sustoti ir apmąstyti, iki galo suprasti ir džiaugsminga širdimi išgyventi švęstą paslaptį.
Tie, kurie šv. Mišiose dalyvauja tik iš pareigos ir neretai jų metu nuobodžiauja, nejaučia eucharistinės kontempliacijos poreikio. Tokio žmogaus dalyvavimas Eucharistijos paslaptyje dar turi būti gilinamas, kad taptų nuoširdus.
 
Praturtinančios būsenos
 

Adoracija ir kontempliacija – tai viena kitą praturtinančios sielos ir širdies būsenos. Adoruoti Kristų – tai iškelti jį virš visų mūsų jausmų bei troškimų; pripažinti, kad Jėzus yra aukščiau už viską ir visus, kad jis yra Dievas, Begalybė, Amžina Meilė; visur ir visuomet nuo jo priklausyti ir jo ilgėtis. Kontempliuoti Kristų – tai niekuomet nesiliauti juo gėrėtis, jausti poreikį sustoti ir apie jį galvoti, džiaugtis juo; įsivaizduoti Išganytoją šalia mūsų ir kiekvieno mūsų viduje; vėl ir vėl klausytis jo žodžių apie tai, kiek jis padarė ir pasakė gyvendamas Žemėje.
Kontempliacija ir adoracija atrodo esą visai nenaudingi ir bevaisiai veiksmai. Tačiau iš tiesų tai yra šaltinis, maitinantis visą krikščionišką gyvenimą bei apaštalavimą. Užtenka prisiminti Mortą ir Mariją, priimančias Jėzų Betanijoje. Atrodo, kad Morta rūpinasi būtiniausiais dalykais, o Marija tuo metu tiesiog sėdi prie Jėzaus kojų ir jo klausosi. Užsiėmusiai ir besiskundžiančiai, kad sesuo nepadeda, Mortai Jėzus atsako: „Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta!” (Lk 10,42)

Veiklos raugas

Be kontempliacijos nėra apaštalavimo! Be kontempliacijos, be Jėzaus Bažnyčioje nieko nesukursime. Nes Jėzus ateina, atsiskleidžia mumyse ir įgalina mus suprasti savo meilę tik tuomet, jei jo ieškome, šaukiamės, klausomės ir jį kontempliuojame!
Popiežius Jonas Paulius II rašė (Ecclesia de Eucharistia I, 1): „Altoriaus sakramente Bažnyčia atranda meilės Dievą”. Šis atradimas veikia mumyse tuomet, jei tinkamoje vietoje tyloje bei ramybėje atsidedame Meilės Dievo kontempliacijai. Dievo, kuris mus myli ir visiškai mums atsiduoda. Knygoje „Kelkitės, eime!” Jonas Paulius II teigė: „Kad dvasiškai įeitume į Švč. Sakramento erdvę, ne visada būtina įžengti į koplyčią”.
Žinoma, tinkamiausia vieta, kurioje taip pat galime gausiai susirinkti (pagalvokite apie Eucharistinį kongresą!), yra ta, kurioje laikomas Švč. . Sakramentas. Tačiau kai tai nėra įmanoma, eucharistinė adoracija gali vykti ir vienumoje, kambario tyloje. Jėzus yra šalia! „Kontempliuoti Kristų – tai atpažinti jį visur, kur tik jis pasirodo” (Ecclesia de Eucharistia, 12) – taip pat ir nuošalios vietos tyloje, tikinčiojo širdyje. „Ganytojai turi skatinti, taip pat ir asmeniniu pavyzdžiu, Eucharistijos kultą, pirmiausia – Švč. . Sakramento išstatymo praktiką ir eucharistiniais pavidalais esančio Kristaus adoraciją” (Ecclesia de Eucharistia, 25).

Pasiekti neįmanomą

Šį straipsnį baigiame pamąstymais apie tai, kad eucharistinėje adoracijoje kontempliuojame Dievą – Meilę. Skaitydami ir medituodami Jono Evangelijos 13-17 skyrius, kuriuose mums atskleidžiamas švelnus pasitikėjimas, su kuriuo Jėzus norėjo išreikšti savo jausmus per Paskutinę vakarienę, prieš palikdamas apaštalus ir atsiduodamas kančiai, suprantame, kad visa kas Dieve yra Meilė: viskas prasideda iš Meilės ir visa ko priežastis yra Meilė!
„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje” (t. y. pasilikite veikiami mano meilės), „tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 9, 12). Šios dvi citatos nurodo lygybę: begalinė Meilė, kuria vienas kitą myli Tėvas ir Sūnus, Jėzaus perduodama ir mums. Mes turime mylėti vienas kitą taip, kaip vienas kitą myli Tėvas ir Sūnus!
Jėzus mums duoda neįmanomą įsakymą – kaip galime įgyvendinti tą Tėvo ir Jėzaus tarpusavio Meilę? Tuomet būtume kaip Dievas! Tai tiesa, bet Jėzus minėtuoju palyginimu nori pasakyti, kad mūsų meilei neturi būti jokių ribų: niekuomet negalime sakyti, kad jau pasiekėme viršūnę. Turime nuolat stengtis, siekti vis aukščiau – iki pat savo gyvenimo pabaigos. O kai įeisime į amžinąjį džiaugsmą, įsiliesime į patį Meilės Gyvenimą, į Dievą. Taigi mūsų švenčiama Eucharistija tampa amžina Švč.  Sakramento kontempliacijoje bei adoracijoje. Ši kontempliacija ir adoracija leidžia mums iš anksto ragauti begalinę ir amžiną dangiškąją Komuniją, į kurią esame pašaukti ir kuriai buvome sukurti! Pavyzdžiu mums yra Jėzaus Motina Marija, kuri savo kontempliaciją bei adoraciją pradėjo šv. Kalėdų naktį Betliejuje, tobulai ją tęsė Kristaus kryžiaus agonijoje, o dabar išgyvena ją Rojaus didybėje. Taip yra. Taip ir tebūnie!

kun. Rodolfo Reviglio SDB