Eucharistijos sakramentas

Eucharistija„Eu“ – reiškia gerai, geras, „charis“ – dovana, o žodis „eucharist“ – dova­na, kurią man davėte, yra gera. Tarp sep­tynių sakramentų Eucharistija užima iš­skirtinę vietą. Šventoji Eucharistija už­baigia įvedimą į krikščiony­bę. Vatikano II Susirinkimo nutarimuose Eucharistija api­budinama kaip krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė (plg. LG 11), iš kurio gyvena ir auga Bažnyčia (LG 26).
 
Bažnyčia Kristuje yra giliau­sios vienybės su Dievu ir vi­sos žmonijos vienybės tarsi sakramentas arba ženklas bei įrankis (LG 1). Juk pagal per­duotą tikėjimą duonos ir vy­no pavidalais sudabartinamas pats Viešpats Jėzus. Visa kita yra Bažnyčios veikla, nu­kreipta į šią gyvybingąją ir vienybę skatinančią Jėzaus dabartį. Juk Vatikano II Susi­rinkimas apibūdino Bažnyčią kaip gyvą žmonių bendruo­menę, palaikomą Dievo ir žmonių vie­nybės santykio pagrindu.
Bažnyčios pasiuntinybės tikslas – Adomo palikuonių bendrystė su Viešpa­čiu. Todėl kai Bažnyčia nori save išreikš­ti kaip bendrystės su Dievu ir tarpusavio vienybės ženklą ir sakramentą, tai labiau­siai regima Eucharistijoje. Kai ant alto­riaus aukojamas Velykinis Avinėlis Kris­tus (1 Kor 5,7), visuomet vykdomas ir mū­sų atpirkimas. Per eucharistinės duonos sakramentą atvaizduojama ir vykdoma Kristuje sudarančių vieną kūną tikinčių­jų vienybė (1 Kor 10, 17: LG 3).
 
1978 m. bendra katalikų ir liuteronų komisija pripažino, kad Viešpaties Vaka­rienė yra tikėjimo paslaptis. Ji priklauso prie nesuvokiamų išganymo istorijos pa­slapčių ir todėl turi slėpiningumo bruo­žų. Kai žmogus pripažįsta slėpinį, Dievas pasidalija savimi taip, kaip Jis to nori. Eu­charistija mums tampa prieinama tik Die­vo dovanoto tikėjimo dėka. Dangiškasis Tėvas yra visų pradžia ir eucharistinių do­vanų galutinis tikslas. Žmogumi tapęs Dievo Sūnus, per kurį, su kuriuo ir kuria­me viskas vyksta, yra Eucharistijos cen­tras. Šventoji Dvasia yra neišmatuojama meilės jėga, kuri veikia per Eucharistiją ir toliau daro ją veiksmingą.
 
Ar Kristaus atsisveikinimo vakarienė buvo auka? Paskutinės vakarienės apra­šymas yra Mt 26,26-29; 1 Kor 11,23-26; Mk 14,22-24; Lk 22,15-20. Visi keturi liu­dininkai kalba, kad Kristus duoną paver­tė savo Kūnu, o vyną – savo Krauju ir davė gerti ir valgyti savo mokiniams. Mo­kiniai tai priėmė kaip Kristaus Kūną ir Kraują. Jie tai priėmė kaip auką. Visi ke­turi apaštalai pabrėžė, kad ši auka yra už juos.
 
Ir nors kruvina Kristaus auka dar tik turėjo įvykti, dabar ta Paskutinė vakarie­nė aukojama Dievui ne vien moraliniais aktais, bet ir realiais veiksmais, tuos veiks­mus paryškinant žodžiais. Kristus auko­josi už apaštalus ir visus žmones, siekda­mas jų išganymo. Kristus tei­gė, kad savo Kūną ir Kraują jis atiduoda už daugelį nuodėmių atleidimui. Po paskutinių Jė­zaus pamokymų sekė auka. Kraujas dar nebuvo pralietas, bet jau buvo taurėje. Tad Kris­tus ne vien buvo paaukotas, bet ir pats pasiaukojo. Pasku­tinės Vakarienės auka, naujoji sandora yra užbaigta kryžiuje.
 
Esminiai Eucharistijos sakramento ženklai yra kvie­tinė duona ir vynuogių vynas, kuriems šaukiamasi Šv. Dva­sios palaiminimo, o kunigas taria konsekracijos žodžius, Jėzaus pasakytus Paskutinės Vakarienės metu: „Tai yra ma­no kūnas, kuris už jus atiduo­damas <… >, tai taurė mano. Konsekruojant vyksta duo­nos ir vyno transsubstancija (esmėkaita) į Kristaus Kūną ir Kraują. Konsekruotais duonos ir vyno pavidalais čia ir dabar, tikrai ir substancialiai esti pats gyvasis Kristus su Kūnu ir Krauju, siela ir die­vyste.
 
Galią šventinti Eucharistiją turi tik kunigas. Kas nori priimti Kristų eucha­ristinėje komunijoje, turi būti malonės būklėje. Jei kas jaučiasi sunkiai nusidė­jęs, negali priimti Eucharistijos, pirmiau negavęs atleidimo Atgailos sakramentu. Šventoji Komunija tvirčiau suvienija žmogų su Viešpačiu, atleidžia lengvą­sias nuodėmes ir saugo nuo sunkiųjų. Pri­ėmus Komuniją, sustiprėja meilės ryšys tarp priimančiojo ir Kristaus.
 
Mons. Vytautas Grigaravičius