“Gaila man minios”

old-people-753591_640Gyvename poatpirkiminėje žmonijoje. Dievas mums jau nėra kažkas nesuprantama ir neregima, kaip tai buvo iki Kristaus. Prieš mūsų vaizduotės akis yra įsikūnijęs Dievas, Dievas su žmogaus kūnu ir žmogaus širdimi. Mes žinome Jo gyvenimą, Jo darbus, Jo mokslą. Meilės įsakymas yra didžiausias, ir mums jau nėra problemų mylėti tai, ką galime įsivaizduoti, apie ką tiek daug žinome iš Šv. Rašto. Jėzaus asmuo mus traukia ir žavi. Kuo labiau Jį pažįstame, tuo lengviau Jo klausyti.
Prisimename duonos padauginimą. Kas paskatino Jėzų tai padaryti? “Jėzui pagailo jų ir jis išgydė sergančius" (Mt 14, 14). Vėliau, vakarui atėjus, jam pagailo alkanų žmonių minios ir Jis ją pamaitino. Ne kartą ir ne du. Jam buvo gaila ligonių, demono apsėstųjų. Jis gydė ir gelbėjo, o labiausiai Jam buvo gaila dvasinėse tamsybėse klaidžiojančios žmonijos. Visas Jo laikas buvo skirtas mokyti, tarnauti, kad kartais nelikdavo laiko ne pavalgyti, o nakties dalį praleisdavo maldoje.
Ko Jam gaila dabar? Jam gaila šiandieninės žmonijos, kuri nežiūrint jau įvykusio atpirkimo, nepriima Jo arba, priėmę tikėjimą, negyvena pagal jį. Po 2000 metų krikščionybe dar nealsuoja visos žemės tautos. Priešingai, pasaulis vis daugiau nusigręžia nuo Dievo. Po II Vatikano Susirinkimo krikščionybė tarsi buvo atiduota į žmonių rankas, raginant, kad Dievo būtų siekiama laisvai, Meilės Dvasiai veikiant ir žadinant. Dievo tautos dalis naujas laisvo pasirinkimo doktrinas, išsiaiškino savaip: nereikia save apsisunkinti įvairiomis religinėmis praktikomis, nereikia atgailos ir pan., nes ir be to esą galima sekti Kristų. Naujoms idėjoms pasklidus, pasirodė ir pasekmės. Kiek daug Dievui pasiaukojusių paliko šį luomą ir grįžo į pasaulį. Matome, kaip mąžta dvasinis luomas, matome, kokia dvasia jis palaipsniui užvaldomas, matome, kaip ten, kur lengva ir gera gyventi, nebėra atsiliepimų į Dievo šaukimą. Jėzui gaila mūsų, nes pjūtis didėja, o darbininkų mažėja.
Gerovė žemiškame gyvenime neiššaukė pakilimo dvasiniame gyvenime. Esame varginami savo žmogiškojo silpnumo ir savo nuodėmių, varginami ir artimųjų ydų, klaidų bei jų skirtingumo nuo mūsų. Visa tai galėtų patarnauti tobulumo augimui, jei mokėtume priimti ir pernešti. Ir Jėzui gaila, kad mes, katalikai, žinodami teoriją bei visų problemų išsprendimo kelius, tuo nesinaudojame ir taip bereikalingai apsunkiname savo ir kitų gyvenimus.
Kristus mums paliko kitokį gyvenimą. Po atpirkimo Dievas įsūnijo pasaulį, ir mes tapome Dievo vaikais. Mums yra atiduotas laisvės, džiaugsmo ir meilės gyvenimas. Visa tai – ne graži fantazija, ne vien šventųjų privilegija, o visų atpirktųjų galima būsena. O neatpirktųjų nėra žemėje! Katalikai, tikrojo tikėjimo išpažinėjai, privalo būti pirmi: pirmi išpažinti ir parodyti, pirmi vykdyti ir liudyti, koks yra tas atpirkto žmogaus, dangaus paveldėtojo, gyvenimas, kad aplinkiniai matydami gėrėtųsi, susižavėtų ir pasektų. Ir Jėzui be galo liūdna ir gaila mūsų, nes mes renkamės sunkų gyvenimo kelią ir nenorime tikrai ir realiai būti Tėvo vaikai.
Koks lengvas vaiko gyvenimas! Tėvai jam teikia viską, ko reikia fiziniam ir dvasiniam augimui. Tėvai saugo ir globoja, už vaiką padaro, ko jis negali, išsprendžia jo vaikiškas problemas. Jie stengiasi, kad vaiko gyvenimas būtų lengvas, ramus ir džiugus. Dievas nori, kad ir mūsų gyvenimas būtų toks pat. Jėzus aiškiai pasakė: “Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę” (Mt 18, 3). Kaip iš suaugusio atsiversti į vaiką? Ar reikia pamiršti įsigytąjį mokslą, gyvenimišką patirtį ir sugebėjimą išlikti įvairių sunkumų bei nelaimių grandinėje? Ne! Šiuo palyginimu Dievas iškelia vaiko pasaulėžiūros pagrindą – tikėjimą. Vaikas šventai tiki tėvų tiesa, gerumu, meile. Jam atrodo, jog tėvai visa gali. Jau kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje jis daugybę kartų įsitikrino, jog prašymą seka išpildymas. Kol Dievo nepažįsta, vaikui tėvai yra viskas, jam yra lyg dievai. Ir tai dėl šimtaprocentinio tikėjimo tėvais. Jėzus nori ir mus paskatinti į pilnutinį tikėjimą ir pasitikėjimą Paradoksalu, bet mums suaugusiems šito reikia mokytis ir rimtai mokytis iš vaikų.
Iki atpirkimo nebuvo žemėje pavyzdžio, aiškiau aptariančio kūrinio ir Kūrėjo bendravimą. Tiktai Jėzus mums paaiškino: Danguje yra Tėvas, o žemėje – Jo vaikai. Jis nori rūpintis žmonėmis taip visapusiškai, kaip tėvai – savo vaikais. Jeigu mes per mažai patiriame šio rūpesčio, tai ne Dievas kaltas, o mūsų silpnas tikėjimas. “Jeigu turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui ‘Persikelk iš čia į ten’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo” (Mt 17, 20). Turėdami tikėjimą, prašytume ir gautume, jeigu tai, aišku, būtų pagal Dievo valią.
Daug tiesų ir teiginių lieka vien sausomis teorijomis, jeigu jos neįteka į mūsų kasdienybę viską perkeičiančiu srautu. Įgyvendinta vaiko dvasios būsena kaip tik išgali tai padaryti. Argi negalime būti štai tokie:
Žaisti Tėvo akivaizdoje. Mūsų visi net didžiausi ir svarbiausi darbai, planai bei rūpesčiai Dievo žvilgsniu – tai tik vaiko žaidimas kaladėlėmis. Juk kaladėlės išnyks, o mūsų moraliniai apsisprendimai išliks. Vaikas laimingas, jei, pakeldamas akis nuo savo žaidimo, sutinka rimtai jį stebinčio tėvo žvilgsnį. Ar tikime, kad Dievas kiekvieną akimirką mus mato?
Kartkartėmis tarti žodį Tėvui, paprašydami pagalvos, patarimo ar pritarimo. Tikėjimas sako, kad Dievas priima mūsų mintis, žodžius, emocijas… Ar tikime? Ar tuo dažnai naudojamės?
Būti Tėvo globos ramybėje. Jeigu pasitikime ir tikime Dievo artumu ir dėmesiu mums, pranyksta baimė, neramybė, netikrumas ir apima saugi ramybė. Mano Tėvas – visagalis. Ko aš turėčiau bijoti?
Nesigąsdinti dėl ateities. “Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi” (Mt 6, 34). Tėvo rankoje laikai ir amžiai ir tuo pačiu – žemės valdovas žmogus.
Daugiau tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės! Ar sunku dažniau ištarti bent kelis žodžius savo Kūrėjui ir Viešpačiui, bet kitaip neįprastiniai, t.y. visa savo būtimi. Jų yra didelė įvairovė: Tavimi, Viešpatie, tikiu ir pasitikiu: Tau gyvenu; Tave myliu; būk visada su manimi ir pan.
Dvasinės kūdikystės nelygstamus privalumus mumyse formuoja tikėjimo, vilties ir meilės įkūnijimas mūsų kasdienybėje. Taip pasikeičia žmogaus bendravimas su Dievu: kiek gali, vaikas tiek eina pats, kai negali, yra Dievo nešamas. Neturintis šios dvasios žmogus viską planuoja ir vykdo pats. Kiek dėl to nereikalingų sunkumų, problemų, išgyvenimų! O kartais ištinka ir lemtinga, nepernešama, neiškenčiama valanda, neatitaisoma tragedija užsibaigianti… Jėzui gaila visų, kurių negali paguosti, suraminti, pagydyti, per sunkumus panėšėti.
Tūkstančius kartų girdėti žodžiai: tikėjimas ir pasitikėjimas. Ir nė į galvą neateina, jog šie žodžiai slepia didįjį žmogaus bandymą žemėje, tolygų rojaus bandymui. Juk įėjimo į dangaus karalystę sąlygą Kristus nusakė labai aiškiai: “Jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę” (Mt 18, 3). Ak, kaip reikia atsiversti net ir tam, kuris, įvykdęs sekmadienio pareigą, “atsiskaitęs” su Dievu, gali ramiai sau gyventi be Dievo visas šešias dienas. O ką jau bekalbėti apie kitus! Niekada nenutrūkstantis nuo ryto iki vakaro vaiko ryšys su tėvais parodo, kokio artumo, kokio bendravimo Kūrėjas laukia iš savo kūrinio. Kada susipras kiekvienas žmogus, kad reikia siekti ir pasiekti vaiko tikėjimo ir pasitikėjimo pilnatvę? Taigi ar nereikia mums kiekvienam atsiversti, kad patektume į dangaus karalystę?!
 
Algirdas Paliokas SJ