Gailestingumo iššūkis

Išmalda„Kaip keista, kad „dugnas" yra ta padėtis, kuri gali būti palankiausia tam, kad pagaliau išlipčiau iš aukos vai­dmens. Nes išvystu, kad ne vien kiti nusidėjo man, bet kad ir pati maištaudama prieš man padarytą blogį, ojojojoj kiek jo padauginau pasaulyje… Vadinasi tie „blogiečiai" irgi buvo tik aukos? Tai gal užtenka ieškoti kaltų? Aiškinti, kas ką ir kaip turi daryt? O tiesiog eiti pas Tėvą su atsakingo už savo gyvenimą žmogaus žodžiais: „Nusidė­jau dangui ir Tau."
 
Tiek kartų Vilniuje apsireiškė Jėzus. Vilniuje padiktavo Gailestingumo vainikėlį, ir panoro, kad Vilniuje būtų nutapytas Jo paveikslas. Protu, kaip krikščionė, suvokiu šių įvykių svarbą ir, jei turėčiau Mergelės Marijos širdį vaikščiočiau po Vilnių džiūgaudama su Magnificat lūpose. Bet nesu Mergelė Marija…
Ir Dievo Gailestingumas man nėra lengvai nuryjamas kąsnis. Na, kodėl tu jį, Dieve, duodi dovanai? Kodėl negali kokio konkurso surengt, kad būtų įmanoma jį nusipelnyti ir vaikščiot iškėlus galvą su „Gailestingiausios krikščionės” karūna ar bent gerai matomu ženkleliu? Dabar gi – visi, o ypač tie, kurių išvis, manyčiau, nederėtų prie Tavęs prileist, turi į jį teisę. Ar tik nenusipigini?
Juk jei aš nusišypsojau mane užgavusiam, daviau neturinčiam ar stingančiam (arba tiesiog prašančiam), pasiaukojau (beje, niekas nepadėkojo), atsižadėjau, atsiraitojus rankoves evangelizavau, prikandau aštriai pagaląstą liežuvį ir t.t. – argi neturiu daugiau pagrindo tikėtis tavo palankumo? Ir dar kažkokia nuoskauda lieka, kad dažnai palieki mane vieną gerų darbų daryt, nepadedi man.
O jei visai nuoširdžiai, tai turėčiau pripažinti, kad ta svarbiausioji Dievo savybė erzina! Viduje kažkas (kas?) dreba iš pasiutimo ir šnypščia: „ką?! Nereikalingas man joks gailestingumas, pasilaikyk jį sau, aš ir pati galiu kitų pasigailėti! Padėk man geriau, nejau nematai kiek stengiuos įgyvendint visokių gerų krikščioniškų planų ir ketinimų?”
Kadangi šiandien pradėjom labai atvirą, Viešpatie, pokalbį, tai norėčiau dar paklaust, kodėl tau reikėjo mus išgelbėti šitaip? Kodėl tas Kryžius? Turėjai šitiek galimybių, nejau negalima buvo kaip nors švelniau – kad ne taip rėžtų mano jautrią krikščionės akį ir širdį? Kai žvelgiu į Tave nukryžiuotą visa manyje kartu su Petru šaukia: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi (-ėjo) taip atsitikti!” O tu man atkerti: „Eik šalin šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis” (Mt 16, 22-23).
Na, tavo atsakymai ir šiaip būna nenuspėjami, Jėzau, bet šįsyk… Ir kai nuoširdžiai noriu Tavęs neapsunkinti (Tu neplausi man kojų per amžius!), Tu nesakai: „Ak, kokia tu man gera, mane tai giliai jaudina, esu tau be galo dėkingas, Rūta”, o ramiai mane įspėji: „Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi” (Jn 13, 8). Na kam tau tos mano murzinos kojos? Užmirškim jas… Geriau, duok tau patarsiu, kieno kojas plauti derėtų pirmiausia. Nori? Ką? Bet išgirstu: "Veidmaine, pirma išsiritink rąstą iš savosios akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį" (Lk 6, 42).
Hm hm… Komfortiškos vietelės šalia tavęs nesusikursiu. Jaučiu, kad imu suprasti Judą: Tu nepateisini mano lūkesčių! Darai ne taip, kaip (aš nuoširdžiai manau) yra geriausia! Tu visai ne toks kaip aš maniau!!!
Mano (ne Mergelės Marijos) širdy kyla maištas, pasiimu savo dalį (Lk 15, 12) ir einu savo gyvenimo gyvent…
Kai mano „geri ketinimai” man pačiai netikėtai nuveda mane į alkį, troškulį, vienatvę, siaubą, tamsą, kai visu ryškumu pamatau savų ,.teisingų” ketinimų raguotą snukį, kai mano nuodėmės jau seniai nėra tik rakštis mano savimeilės uodegoj, kai jos nebekelia juoko, kai jos yra ne vien kažkas nemoralaus, nėra tik suvaržymas, bet parklupdę vergiškai egzistencijai pančiai, gėdos stulpas ir žiojėjanti many juodoji skylė… tuomet aš pagaliau atsistoju teisingoje laikysenoje Tėvo akivaizdoje.
Kaip keista, kad „dugnas” yra ta padėtis, kuri gali būti palankiausia tam, kad pagaliau išlipčiau iš aukos vaidmens. Nes išvystu, kad ne vien kiti nusidėjo man, bet kad ir pati maištaudama prieš man padarytą blogį, ojojojoj kiek jo padauginau pasaulyje… Vadinasi tie „blogiečiai” irgi buvo tik aukos? Tai gal užtenka ieškoti kaltų? Aiškinti, kas ką ir kaip turi daryt? O tiesiog eiti pas Tėvą su atsakingo už savo gyvenimą žmogaus žodžiais: „Nusidėjau dangui ir Tau.” (Lk 15, 21) Dažna išpažintis mums turėtų padėt neprarast tikrovės jausmo ir matyti savyje žiojinčią juodąją nuodėmingumo skylę. Tik nesusireikšminkime ir nepulkime į neviltį, o džiūgaukime, nes būtent ši skylė yra nuostabiausias indas Dievo Gailestingumui semti ir kitiems dėkingumu trykštančia širdimi dalinti. Eidama pas Viešpatį su savo gerais darbais tik juokingai šokinėju, kaip nykštukas Guliveriui iki čiurnos, bet negaliu susitikti su Gailestinguoju Jaunikiu. Pilnais delnais negaliu iš versmės semti.
„Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams! Aš atėjau ne sveikųjų šaukti, bet nusidėjėlių.” (Lk 2, 17) Palaiminti esame, kai pagaliau pamatome savyje ligonį ir nusidėjėlį, tiesiog nusikaltėlį, kai kuriuose tekstuose dar vadinamą „plėšiku.” (Lk 23, 40) Juk kol Jėzus iš tikrųjų nėra mano gyvenimo Viešpats, gyvenu, kaip plėšikas: savinuosi dovanas gautas iš Dievo, vis jaudinuos kaip čia ko nepraradus ir kuo daugiau gavus. Šiuo keliu eidami du plėšikai galiausiai buvo nukryžiuoti, o šalia savęs nukryžiuotą išvydo Avinėlį.
Ir štai vienas iš dviejų puola įžeidinėti Jėzų, bet antrasis (kodėl?!) ne tik pasako, kad Jėzus be kaltės, bet išpažįsta, kad jis Karalius, kad jo Karalystė ne čia, ir tiki, jog Jėzus gali jam padėti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę” (Lk 23, 42). Kas nutiko? Beveik visi Jėzaus mokiniai Jį paliko, aplinkui visi jį užgauliojo, spjaudė ir niekino, Jo kūnas buvo neįtikėtinai sudarkytas, o šalia nukryžiuotas nusikaltėlis tame „kirmine, nebe žmoguje” (Ps 22, 7) atpažino Dievą, Gailestingąjį Dievą!
Tikiu, kad susitiko Jų žvilgsniai… Kaip yra svarbu gyvenime patirti mylintį žvilgsnį. Žvilgsnį, sakantį: „Pažįstu tave, žinau, kiek prisikentėjai, žinau, kiek dėl tavęs kentėjo kiti, žinau, kaip nuodėmės tave naikina ir, kad „be manęs tu nieko negali” (Jn 15, 5). Atėjau, kad gyventum, kad apsčiai gyvenimo turėtum. Ar pasitiki manimi?”
Šis prikeliantis gyvenimui žvilgsnis nuo kryžiaus mums yra dovanotas čia Vilniuje, net neįtikėtina, kad galime eiti ir „maudytis” jame kasdien. Jo žvilgsnį kaip brangią dovaną priimti galėsime tuomet, kai eisime pas Jį, kaip ta našlė, suvokdami tiesą, kad mūsų gerų darbų ir ketinimų vertė yra du skatikai. Tuomet visos viltys bus Jame ir drąsiai galėsime Jam tarti: „Pasitikiu Tavimi”. Būtent taip, jei ne su dar didesniu nuolankumu atsivėrė Viešpačiui Marija, nepaisant nepalyginamai didesnio Tėvo jai duoto kraičio.
Prašykime Gailestingumo Motinos, kad Ji mums padėtų priimti šią mūsų širdis ir protus pranokstančią dovaną, kad iš mūsų širdžių imtų lietis:
 
Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius. (Lk 1, 47-55)
 
Rūta Kiselytė