Gavėnia ir žmogus vaivorykštės spalvose

KryžiusGavėnia. Nepriklauso šis žodis mėgstamųjų kategorijai, ir tas violetinis laikotarpis nėra laukiamas. Mat jis primena specifinius gavėnios reikalavimus: daugiau melskis, prisimink labdarą, tvarkyk savo gyvenimą, daryk atgailą… Ir dar ne viskas. Kelyje į Velykas laukia didžiausias baubas – išpažintis. Jei save laikai kataliku, velykinė išpažintis – būtinybė. Tai toks gavėnios fasadas daugelio tikinčiųjų sąmonėje.
Senaisiais didžiojo pasninko laikais ne vienas tardavo: “Jokia čia tragedija. Susiveršim diržus, ir sausąjį pasninką ištversim, ir pačiam ponui Dievui viską prisipažinsim tiesiai šviesiai, ką esam padarę. Anokia čia bėda: jei prisivirei košės, tai ją ir išsrėbk. Niekas dėl to nenumirė, nenumirsiu ir aš”. Ne tik nenumirdavo, atgaudavo ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Gaudavo tiek daug kažko neaptariamai dvasiško, visą būtybę perkeičiančio, kad tų vadinamų gavėninių kryžių ir prisiminimai ištirpdavę. Taip tada buvę.
O dabar jau kitaip į viską žiūrima. Ieškoma, kas palengvintų, išteisintų, neverstų sakyti nuodėmių kitam žmogui – kunigui. Kaip mat išgirstami – tam pasitarnauja informacijos priemonės – tie teologai, kurie daug ką pateisina ir eilę nuodėmių padarė jau ne nuodėme. Priešvelykiniam apsikuopimui einama ten, kur duodamas bendras išrišimas. Taigi ir nuodėmės mąžta, ir baubo jau nebėra. Žodžiu, tikėk ir norėk! Tik kažkodėl ir tikinčiųjų skaičius mažėja, ir esamųjų kokybė neauga. Taigi šešios savaitės. Fasadas neimponuojantis, netraukiantis. Pažvelkime į tai kitu aspektu.
 
Gavėnios dovana
 
Ar gavėnia vien tik kėsinasi į mums brangias, nors tariamas vertybes? Ar tikrasis gavėnios tikslas yra vien atgaila? Dažnai mes priemones sumaišome su tikslu. Taigi tikslas yra atsiversti ir priimti Dievo meilę. Taip, taip, netgi tikinčiajam reikia atsiversti. Atsiversti iš tikėjimo stokos, iš įpratimo matyti susivaldymo, išsižadėjimo (atgailos) kryžių ir nepastebėjimo jo pagimdyto ilgalaikio dvasinio džiaugsmo. Tarti ne visada taip trumpam malonumui ir rinktis pakeliančią, išliekančią ir džiuginančią ramybę. Tik atsivertęs supras, įvertins ir priims Dievo meilę: neužtarnautą, visa viršijančią Kūrėjo dovaną savo kūriniui.
Jeigu meilė žmogaus žmogui žemėje laikoma aukščiausia vertybe, tai Dievo meilė žmogui negali būti kažkas mažiau. Kaip žemiška meilė stengiasi apimti visą žmogų, taip ši dar labiau. Kaip ana patenkina visus galimus žmogaus potroškius, taip ši – net negalimus. Kaip dažnai žmogui atrodo, kad toji jungtis (meilė), jungianti Dievą ir žmogų, yra silpnesnė, mažiau žmogui reikalinga, ne visiems prieinama, nebūtina… Tokia klaidinanti nuomonė atima entuziazmą, nuvertina Meilę, kurios žmogus dar nei pažino, nei įsivaizdavo, nei pasapnavo… Yra tvirtinančių, kad žmogaus širdis neturės tikros ramybės tol, kol Dievo tikrai neras, kol su Juo meilėje nesusijungs. Tai liudija teisingiausi, doriausi, tvirto tikėjimo ir veiklios meilės pilni žmonės – šventieji.
Gavėnios praktikos kaip tik ir yra tikslingiausios priemonės žmogaus žemėje tikslui siekti. Juk gavėnia – tai lyg sutrauktas žmogaus gyvenimas į 6 savaites. Betgi visi siekiai turi savo programas. Gavėnios programa gali būti tokia:
 
  • atsiliepti į sandorą,
  • mirti,
  • prisikelti,
  • patikėti Gerąja Naujiena.
Sandoros simboliu Senajame Testamente yra vaivorykštė. Tvano metu žuvo blogieji, liko gerieji. Naujajame Testamente žmonijos sandorą su Dievu įvykdė Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu. Taigi gavėnios baigmė: prisikėlimas – naujoji sandora – vaivorykštė, kuri yra gražiausių žemės spalvų derinys gamtoje. Gražiausių žmogiškųjų savybių derinys žmoguje – tai prisikėlimo garantas. Šios tiesos guodžia ir šildo, apdovanoja viltimi ir tikros laimės prieinamumu.
Reikia ir mirti kartu su visomis savo ydomis, su klaidinga vertybine orientacija, su iškreipta pasaulėžiūra ir viskuo, ką pagimdė rojaus praradimas. Mes pamirštame, kad netgi didvyriškuose mūsų poelgiuose dažniausiai slepiasi ir išdidumo, ir savanaudiškumo, ir net puikybės priemaiša. Būtina atsisakyti visų sugadinto žmogaus savybių, kad galėtume gavėnioje (ir gyvenime) gimti nauju žmogumi.
Mirusius blogiui Dievas prikels naujam gyvenimui, ir mes tapsim naujais kuriniais ir vidumi, ir išore. Jis trokšta tą šaltą Dievui mūsų akmens širdį pakeisti gyva, meile pripildyta širdimi. Kadangi žmogus paprastai mato išorę ir išoriškai bando imtis gavėniškų praktikų, todėl jam visa tai ir nepatrauklu, ir per sunku. Dievas moko visur įjungti ir širdį, t.y. savo meilę, pažadėjęs pakeisti mūsų širdį. Dievo Sūnus atsidavė žmonijai visiškai. To paties laukia ir iš žmogaus pusės. Sandorą priėmusio, mirusio ir prisikėlusio žmogaus kilimo viršūnė -tobulas žmogus.
Gavėnios pradžioje Dievas kviečia patikėti Gerąja Naujiena, matyti gavėnios ir gyvenimo pusę ir drąsiai imtis gavėnios programos. Dievas atėjo ne mūsų pasmerkti, bet savo meile pagydyti. Gerąją Naujieną galime apibūdinti teiginiu: Dievas mus myli dieviška meile. Jis laukia atsako. Jis kankinančiai laukia žmogaus, viso žmogaus, visos jo meilės. Gerai praleistos gavėnios (ir gyvenimo) dovana: dieviška meilė, atseikėta dievišku saiku.
 
Grįžimas į meilę
 
Dalinis, o tuo pačiu ir ne visai teisingas terminas kai kam atima drąsą. Štai žodis “išpažintis” pabrėžia būtinybę viską išpažinti. “Atgailos sakramentas” – sakramentinę malonę ir atsiteisiančią atgalą. Teisingiausias yra mūsų laikų terminas “susitaikinimas”. Jis išryškina, kad tai, kas buvo, praėjo ir prasidėjo naujas gyvenimas meilėje.
Gyvenime atsitinka, kad kažkas pasikėsino į meilę, ir du besimylintieji, jau nusistatę vienas prieš kitą, pradeda ieškoti vienas kitame kaltumo ir, aišku, tikros teisybės. Eina laikas, sunkus kančios laikas, kol galiausiai išsiaiškinę pasako vienas kitam: “Pradėkime viską iš naujo, lyg nieko nebūtų buvę”. Įvyko susitaikymas. Prasidėjo naujas gyvenimas meilėje. Jis jau žymiai pasikeitęs, paaugęs, praturtėjęs, kančia išbandytas ir užgrūdintas.
Visai panašiai veikia ir sakramentinis susitaikinimas. Tačiau žmogus per daug žiūri į nuodėmes, į savo nepatogumą ir gėdą. Per tai jis nemato Tėvo, išbėgusio pasitikti, apkabinu, pabučiuoti, kartu su drabužiais grąžinančio ir garbę, ir vietą namuose ir su žiedu – prarastą turtą. Jis nelaukė išpažinimo, nutraukė prisipažinimą ir … visas blogis ištirpo, vienu akimirksniu jo neliko.
Ne žmogaus nupasakotas Ganytojo ir pražuvusios avies nuotykis. Jį sujaudina vien tik vaizdas vargšės avies blogio erškėčių nelaisvėje. Jis ne tik nebara, bet ir neauklėja nei žodžiu, nei bizūnu, netempia pririštą pabėgėlę už virvės, o neša. Ką neša? Tą, kuri iki pat išgelbėjimo akimirkos buvo atsiskyrusi, išdavusi, pabėgusi. Ne ji atėjo pas Jį, bet Jis pas ją! Viešpatie, – kas nors pastebėtų, juk ji iki šiol buvo nešvaraus blogio valdžioje. Argi to nematai? Nei išorė, nei vidus nuo Jo nepasislėps. Ir Jis mato valią, kuri be galo trokšta grįžti tik negali. Ir Jis mato širdį, susigraudinusią, atsiprašiusią ir jau išsilgusią ne malonumų, o meilės. Tad turi juk būti širdis prie širdies. Meilė yra žemės stebuklas. Išganytojo meilė – dieviškasis stebuklas. Ne visi tai supranta. Netgi gerieji, o nusidėjėliai -juo labiau.
 
Susitaikinimo vyksmas
 
Regima žemė, regimus kūnus nešiojame, du regimi dviejų susitikimai praplaukė pro mūsų akis, regimas dviejų asmenų susitikimas reikalingas ir mums: prašančiojo ir atleidžiančiojo. Meilėje būna du. Konfliktas įvyko tarp dviejų. Į meilę sugrįžtama dviejų susitaikymo paslaptimi. Kai kam sunku pripažinti, kad, kol esi kūne, ir reikalus tvarkai taip pat su tuo, kuris irgi yra kūne. Juolab, kad pats Kristus ne angelams paskyrė šią misiją: “Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (Jn 20, 23). O kiek žmonių nori apeiti tokį aiškų ir kitaip nepaaiškinamą Kristaus nurodymą. Pagal juos užtenka vien atsiprašymo mintimi, ir susitaikinimas jau įvykęs. Tai kam dar reikia kunigo?
Kiti jau geresni. Jie pasirenka bendras susitaikinimo apeigas. Bet asmeniškai prieiti – ne! Evangelijos Tėvas susitiko ne su minia palaidūnų, o tik su vienu. Ganytojas ne būrį gelbėjo, o vieną. Tik 20 šimtmečio žmogus nori tobulinti Dievo nurodymus.
Kas yra kunigas klausykloje? Ar teisėjas? Taip. Ar mokytojas? Taip. Ar gydytojas? Taip. Ar Kristaus tarpininkas? Taip. Tačiau jis teisia ne pagal žemiškuosius teisėjus. Jis sprendžia, ar galima duoti išrišimą. Paprastai galima su labai retomis išimtimis. Jis ir atgailą uždeda. Tiek jo teisėjavimo. O nuodėmės – ne jo reikalas Ne jis numirė ant kryžiaus. Jis tik mikrofonas, kuris privalėjo išgirsti. Nuodėmes nuplovė Išganytojo kraujas.
Ar šiandienio žmogaus dvasia sveika? Anaiptol! Nuodėmė, ir ypač jei jų daug, susargdina sveikiausios dvasios stipriausią žmogų. Serganti dvasia dažnai susargdina ir kūną. Kunigą nedomina praeitis. Ji jam reikalinga tik tiek, kad galėtų užčiuopti susirgimo priežastis. Tada jis gydo ir moko, parodo pavojus, duoda receptus ir svarbiausia: nukreipia žmogaus dėmesį į ateitį. Susitaikinimas reikalingas ne tiek dėl praeities, kiek dėl ateities. Į ateitį juk nenueisi praeities nesutvarkęs.
Ar galima be vadovo pereiti kalnus? Pažįstą kalnų žygio skonį pasakys kategorišką ne. Šiuolaikinis žmogus sako taip. Jis viską žino, viską supranta, kritikuoja Bažnyčią ir pats sau vadovauja. Jei tai nebūtų surišta su išdidumu, puikybe bei kitokiu nuodėmingumu, tai būtų galima sakyti: eik, gal ir pavyks. Kur nuodėmė, ten ir klaida. Sergančios dvasios žmonės griauna savo, o neretai ir kitų šeimas, žmonijai pateikia dvasios invalidus, o meilė traukiasi iš žmogaus, žmonijos ir jos vietą užpildo priešingo poliaus jėgos.
Ar klausykla turi širdį? Taip. Ją ten paliko gerasis Ganytojas kunigystės sakramentu. Menkai žmonės supranta šio sakramento kunigą veikiančią galią, Išganytojo kraujo galią, atleidimo žodžių galią. Matai, kaip priėjo vienas žmogus, o nuėjo kitas. Abu labai skirtingi. Pirmasis ne tik vardino nuodėmes, bet ir gyvenimo bei gėrio kely buvo pastipęs, gerokai paslydęs žemyn. Gėrio skonį jau buvo praradęs, ir Dievo įsakymai jau buvo tapę ne gairėmis, o laisvę varžančiomis užtvaromis. Už jų – viliojančios sirenos, šiapus – nelygus ir vis aukštyn kylantis gėrio takelis. Nuovargis, atbukimas, nenuotaika, skubėjimas, nervingumas ir eilė panašių dalykų buvo įsigyvenę ir užvaldę.
Tvykstelėjo gerasis žaibas – išrišimas, ir nebėra senojo žmogaus. Čia pat kunigo akyse gimė naujas. Ir kokių tik nebūna šių naujagimių!
Kartą nuvykau su reikalais pas vieną mažos parapijos kleboną. Apsidžiaugęs jis tuojau paprašė išklausyti priešsantuokinės išpažinties. Jaunoji nenorinti eiti, tai gal nepažįstamam kunigui pavyksią. Didžiuoju bažnyčios raktu nešinas einu pirmas, po manęs tolėliau – jaunosios mama, už jos, lyg nematomos virvės traukiama – jaunoji. Prie klausyklos pirmoji eina mama, kad dukrai būtų lengviau. Nuo klausyklos nuėjusi suklumpa tolimiausiame bažnyčios kampe, kad tik jau dukrai netrukdytų, kad tik nieko nebūtų girdėti. Įsidrąsinusi atėjo ir dukra. Sąžiningai viską išpažino, nors ir nelengva buvo. Stengiuosi neįkyrėti ilgais pamokymais, greit atleidžiu. Pamaniau, kad kai viskas atlikta, tuojau ir išeis. Jau ir aš ilgokai pasimeldžiau, tačiau nė viena nė krust. Aišku: mama dėkoja Dievui už pagalbą, bet ko dukra užtrunka? Aišku, tuo džiaugiuosi. Neturėdamas daug laiko jau turiu eiti. Pirmoji išeina mama ir pasuka klebonijos link. Dukra šventoriuje lūkuriuoja. Užrakinęs bažnyčią prieinu ir neatpažįstu. Ką tik buvo lyg ožka užsispyrusi, o dabar gerte geria pamokymų mintis. Lėtina žingsnį, matau, kaip ji nori klausytis. O kas buvo prieš valandėlę? Ji viską priima, ji būsianti mamai gera, ji viską padarysianti, kad tik meilę apsaugotų, puoselėtų ir amžina padarytų… Jau įsisąmonina, kad nuodėmė yra visa griaunanti jėga. Net meilę sunaikinti jai yra vieni juokai.
Kitas įvykis Kaune. Mergina pasakoja: “Buvau eilinės išpažinties pas eilinį kunigą turėjau eilines nuodėmes. Tiktai gailėjausi ne kaip už mažas nuodėmes. Nežinau, ar man pačiai tai pavyko, ar gavau pagalbą iš aukščiau, bet aš buvau perimta ypatingo ryžto nusigręžti nuo mažiausios nuodėmės. Grįžtant į namus, autobuse sutinku savo draugę, kuri, įsistebėjusi į mano veidą, ir sako: ‘Kokia tu šiandien graži!’ Nekreipiu daug dėmesio. Šiandien sako taip, rytoj gali pasakyti antraip. Namuose iš savo mamos lūpų išgirstu tikslų draugės žodžių aidą. Priversta tuo patikėti, nes mama pagyrimų veltui nesvaido. Tuomet supratau išpažinties kokybės svarbą ir kūną keičiančios žmogaus dvasios galią”.
Klausykloje tikrai yra širdis, Tėvo širdis. Taip, dvi širdys, žmonės nežino kunigo paslapties. Kaip dažnai jis atpažįsta ne savo žodžius, ne savo nusiteikimus, ne savo širdį ateinančiųjų ir nueinančiųjų atžvilgiu. Besiklausydamas sugalvoji pamokymus, patarimus. O kalbėdamas pastebi pakeitimus, patobulinimus, kartais visai ką kita pasakai nei buvai sumanęs. Mintyse nusišypsai Tam, kuris vadovauja tavo protui ir paskolina savo širdį. Ne nusidėjėlių eilutę matai pro klausyklos pinučius. Ne dėmėtus ar beždžionišku menu išmargitus, ar visai juodus siluetus matai. Matai ligonius, kuriems tau skirta padėti, pagydyti. Jie kitur neis. Pagydyti ir visa dėl jų padaryti priklauso tau. Ačiū tai didžiajai Širdžiai, tavyje veikiančiai. Iš Jos tas troškimas visus pagydyti. Pagydyti taip, kad jau niekada nesusirgtų.
O kaip dažnai keičiasi veidas prieš ir po! Beje, priėjęs veidas tau pasako gana daug. Lūpos dar prideda, ir prieš tavo akis sielos vaizdas. Skaudu matyti Dievo kūrinį, susižalojusį ir nejaučiantį savo ligos sunkumo bei pavojingumo. Kartais šalia jo pajunti prarają, kartais jėgas, tvirtai įkibusias ir nenorinčias paleisti. Vieni ateina su tvirtu pasiryžimu, kiti su menku, ar visai be jo. Tada, pajutęs sieną, gelbsti aiškindamas, įrodinėdamas, ir viskas veltui. Nepadeda nei visagaliai išrišimo žodžiai, nei kryžiaus ženklas – piktųjų dvasių siaubas. Koks atėjo, toks nuėjo. Į kurią širdį įdūrė? Didžiajai daugiausiai teko. Jei nori vykis, kalbėk valandų valandas, žinai – rezultatų nebus. Šis žmogus ėjo ir eis savo keliu.
Ateina vaikai, kuriems taip lengva pažadėti pasitaisymą. Ateina jaunimas, gerai, kad ateina. Kuo dažniau, tuo daugiau teigiamo potencialo sukaupęs pavojuose atsilaikys ir savo ateities savo rankomis nesugriaus. Iš suaugusių sužinai, kaip gyvena tie, kurie šiuo metu laiko pasaulį, kas aplinkui tave dedasi žmonių vidiniuose pasauliuose. Kiek problemų, kiek išgyvenimų, o neretai – nepaguodžiamo, nepagydomo skausmo. Širdis neatlaikytų, jei ji nebūtų Didžiojoje Širdyje. Abi širdys tetrokšta vien gydyti, patarti, padėti, pavedėti. Jokio teismo čia nėra! Vien gelbėjimas, gydymas ir kreipimas į teisingiausią ir todėl laimingiausią gyvenimo kelią. Į tai koncentruojasi visos mintys ir jėgos. Čia sprendžiasi žmogaus ir žmonijos ateitis. Jei bus posūkiai šiame laiko taške, bus ir ateitis.
Negaliu suprasti žmonių, nenorinčių prieiti prie Tėvo, tetrokštančio vien atleidimo žodį tarti, kas prarasta sugrąžinti ir dar apdovanoti lyg nieko nebūtų buvę. Juk eini pas Tėvą, patį geriausią Tėvą, kuris užjaučiančiai nori pasakyti: “Ar labai išgyveni? Dabar Jau nebeskaudės. Pasilik su manimi, juk čia taip gera būti”.
Argi netiesa, kad Ganytojas neša? Kodėl ir Tėvo bijai, ir Išganytojo vengi? Argi nenorėtum pabūti ant šių rankų, šventų, pervertų Jo rankų? Pajusti Jo širdies plakimą ir meilę, amžiną, dievišką meilę tau, lyg tu būtum tik vienas pasaulyje.
 
Algirdas Paliokas SJ