Gavėnios meditacija

JėzusTėvo meilė Jėzui. Jis yra Dvasios vedamas. Dvasia Jį atveda į žmogaus (Tavo, mano) širdį, ir Dievo tauta keliauja per dykumą. Keturiasdešimt dienų ir metų.
Jėzus vienas ten. Kad klausytų Tėvo. Kad mokiniai Jį atpažintų. Kaip Žmogų, kaip mokytoją, kaip Viešpatį. Kad atpažintų Viešpatį, kai išgyvens sielos dykumą („Kristaus siela, pašvęsk mane"). Kai visuma yra suskeldėjusi, pabirusi į nesuskaičiuojamas smilteles, nežmogaus galiai jas surinkt į vientisumą.
Eiti į savo sielą, ten, kur yra dykuma – kelionės žemė. Akmenuota ir nesaugi, kur Viešpats dar nėra ėjęs; eiti su Juo, kaip Jis, į savo sielos dykumą. Tvirtai ir besąlygiškai, kupiniems Dievo Dvasios, kad piktojo „jeigu" sudužtų į tikėjimo skydą. Juk širdis ne derybų vieta… nors ir suskeldėjusi nuo sausros, nors akmenuota… Dykuma.
Triskart pasigirdęs „jei" besąlyginės tikrovės akivaizdoje nuskamba kaip gundymas. Koks karališkas Jėzaus kilnumas klusnumu – čia patvirtinama Jo tapatybė – iš klausymosi, iš klusnumo: kiekvienas Dievo tartas žodis – tai Jis Pats, nes Jo valią trokšta vykdyti – Tėvo ištartas! Jėzus atsisako gelbėtis pats, kad užtvirtintų tai, ką mokiniams ištars: „juk patsai Tėvas jus myli!" (Jn 16, 27), kad atvertų kaip basąlygiškai Dievas priima Tave – Širdimi. Sugrudusia ir virpančia labiau nei grįžtančio sūnaus, labiau laukiančia, kad net kieta širdis per Jėzaus „trokštu!" lyg šventyklos uždanga plyštų, kad liktų tik girdėjimas, tik klausymasis – kaip Jėzaus, vienintelio tarpininko – Tėvo ir kiekvieno mūsų giliausio troškimo.
Atsimeni, dar tada Jis kalbėjo: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti"? Dabar, Tavo širdies dykumoje, Jis klausosi palinkęs prie Tavo širdies akmenų ir erškėčių.
Tu nebijosi, Viešpatie, išvaikščiot dykumą ir laukti, kol iš uolienų, iš akmenuoto grunto suskambės tyrų šaltinių atgaiva? Tu nebijosi, Viešpatie, karališkos karūnos, Tavo galvą ir veidą…
Atsimeni, dar tada, paskutinį vakarą, kai Jis, sukvietęs mus, nuplovė visa visa visa, Tu – mylimasis Jėzaus mokinys – turėjai kur priglausti galvą… Ar girdėjai šaltinius? neišsenkančius, kuriuos po Kryžiumi Tave, tada jau miręs, neatšaukiamai panardino?
Gera išeiti į dykumą. Dykuma – troškimo žemė, kelionės pradžia. nežinomybės, tad tikėjimo vieta. O, koks artimas Tau yra Viešpats, kad taptum Jam vis labiau arti! Dykuma – pažado vieta. naujas kūrimas, tarsi paties Dievo Jėzuje ištartas: „Tu sugebėsi". Dykumos išbandymais tai užtvirtinusio, Kryžiaus perėjimu tai įvykdžiusio, Prisikėlimu jau pašventinusio – Tavo širdį.
„Palaiminti tyros širdies, jie regės Dievą". Jėzus paverčia kreipiniu ir alkį, ir troškulį, grąžina vėl į širdį: TROKŠTU! Tėve, Abba! ne į kūrinius, į paties Dievo kreipinį…
Jėzuje jau užtvirtintas kiekvieno mūsų kelias, Jame jau yra pergalė, Jis jau yra žmogumi tapęs Dievas. Mumyse dar nepabaigta kelionė, dar nelaimėta kova, dar ne iki galo Jo šventumas. Dykuma išties troškimo žemė. Besąlyginiu troškimu Jis jau yra nugalėjęs klastingą pikto „jeigu". Einu į dykumą kad Jėzaus žmogiškasis vargingumas vėl primintų man Jame paslėptą dievišką didybę.
Dykuma. Kartu su Jėzumi klausytis Tėvo. Vieną Dievą garbinti ir jam vienam tarnauti – karališkoji betarpiškumo, besąlygiškumo, klusnumo logika.
Ar atsimeni, grįžęs Jėzus matys šventyklą, kur prekiaujama, matys gyvenimą, kur primetama „jeigu", matys širdį ir tuomet nepavargs joje kartoti: „ESU MYLIMAS BESĄLYGIŠKAI!!!" nes kūriniai savąja „jeigu" logika veda į vergiją. Laisvai tarnauti Viešpačiui ir Jį garbinti. Primins: „mano širdyje yra vietos, ateik!"
Išvaikščiok palaiminimų dykuma(s) su Juo. Jėzus neatlieka už savuosius mokinius jų užduočių. Kaip iki begalybės gerbia mus! Ir atsakymų neužkrauna, bet leidžia. Dievo Dvasios įkvėptiems, patiems atsakyti.
Pakviečia būti artimais, draugais, bičiuliais, kad tarnautume Jam ne „jeigu", logika, bet paties Dangaus troškimo įkvėpti. Derybų, prekybos ir naudos vieta – kokia skurdi ir kaip ankšta!!! Kai jau esi išgirdęs.
Ėjau su Jėzumi į dykumą (tą mirties žemę), paskui mačiau, kaip šventykloje apmirusią gyvybę savimi atnaujino; kai buvo perverta Jo Širdis, girdėjau, kaip jon buvo pakviesti VISI, nes meilė leidžia gyventi. (Ar meilė, jei užsitarnavai, nusipelnei?) Pikto logika dažnai siūlo „jeigu" sprendimus. O Evangelija aiškiai sako: „Jis pirmas mus pamilo". „Jei" logika juk asmenį paverčia daiktu – naudingu, vertingu ar svarbiu…
Išties, su kokiu džiaugsmu kaskart turėtume tarti „esame nenaudingi tarnai"! Koks džiaugsmas kaskart naujai įsisąmoninti, kad ne naudingi esame Viešpačiui, o mylimi, ir tik todėl mylintys, Jo tarnai ar net draugai. „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių" (Fil 3, 8-11).

dr. Elena Būgaitė