Gavėnios slėpinys

Dom Prosper Louis Pascal Guéranger – vienuolis benediktinas, Solesmes vienuolyno abatas ir Prancūzijos benediktinų kongregacijos įkūrėjas, 15 tomų veikalo “Liturginiai metai” autorius. 
 
GavėniaToks šventas laikotarpis kaip Gavė­nia yra apstus slėpinių. Bažnyčia padarė jį atgailos ir susikaupimo laikotarpiu, skirtu pasirengti didžiau­siai jos šventei. Ji sudėjo į Gavėnią visa, kas tik sužadintų jos vaikų tikė­jimą ir paskatintų juos atlikti daug pastangų reikalaujantį triūsą – nuo­dėmių atpirkimą. Prieš Gavėnią litur­gijoje girdime kalbant apie skaičių 70, primenantį septyniasdešimt Babi­lono nelaisvės metų, kuriems pasi­baigus, išrinktoji Dievo tauta, apvalyta nuo stabmeldybės, turėjo grįžti į Jeruzalę ir švęsti Velykas. Dabar gi Bažnyčia iškelia skaičių 40, kuris, kaip pastebi šv. Jeronimas, reiškia bausmę ir vargus.
Prisiminkite keturiasdešimt tvano dienų ir naktų, tvano, kurį Dievas siuntė iš savo rūstybės, kada gailėjosi sukūręs žmogų ir sunaikino visą žmonių giminę, palikdamas tik vieną šeimą. Pagalvokime, kaip hebrajų tauta, nubausta už nedėkingumą, keturiasdešimt metų klaidžiojo po dykumą, kol galų gale jai buvo leista įžengti į Pažadėtąją žemę. Paklausykime, kaip mū­sų Dievas įsako pranašui Ezekieliui keturiasdešimt dienų gulė­ti ant dešiniojo šono, tuo simboliškai pavaizduojant apgultį, kurios metu Jeruzalė bus sugriauta.
Senajame Testamente yra du asmenys, simbolizuojantys du Dievo apsireiškimo būdus: Mozė, įkūnijantis Įstatymą, ir Eli­jas, Pranašų simbolis. Jiems abiems leidžiama artintis prie Dievo: pirmajam ant Sinajaus, antrajam – ant Horebo kalno, tačiau abu jie privalo pasirengti šiai didžiai malonei, prieš tai atlikdami keturiasdešimties dienų atperkamąjį į pasninką. Turėdami priešais save šiuos slėpiningus faktus, galime su­prasti, kodėl Dievo Sūnus, tapęs Žmogumi dėl mūsų išganymo ir trokšdamas atsiduoti pasninko vargui, pasirinko keturiasde­šimties dienų skaičių. Tokiu būdu Gavėnios institucija atsi­skleidžia prieš mūsų akis su viskuo, kas gali paveikti protą savo prakilnumu ir galia, gebančia permaldauti Dievą ir apva­lyti mūsų sielas. Todėl pažvelkime toliau savo keturių sienų ir pasižiūrėkime, kaip visas krikščioniškasis pasaulis būtent šiuo metu aukoja tas keturiasdešimt atgailos dienų kaip sutaikini­mo auką įžeistai Dievo Didybei ir tikėkimės, kad Jis, kaip nutiko Ninevės gyventojams, gailestingai priims mūsų atpirki­mo auką ir dovanos mūsų nuodėmes.
Taigi mūsų Gavėnios dienų skaičius yra šventas slėpinys. To­dėl patirkime iš liturgijos, kokioje šviesoje Bažnyčia žvelgia į savo vaikus per šias keturiasdešimt dienų. Ji laiko juos neaprė­piamo dydžio kariauna, dieną ir naktį kovojančia su dvasiniais priešais. Pelenų dieną Bažnyčia vadina Gavėnią krikščioniška kova. Tam, kad galėtume patirti tą naują gyvenimą, kuris pa­darys mus vertus vėl giedoti “Aleliuja”, privalome įveikti tris priešus: velnią, kūną ir pasaulį. Kartu su Jėzumi esame kovos draugai, nes ir jis patiria trigubą gundymą, kuriuo jį asmeniš­kai gundo pats šėtonas. Todėl turime būti apsiginklavę ir ne­prarasti budrumo. Ir kadangi yra be galo svarbu, kad mūsų širdys būtų karštos ir narsios, Bažnyčia mums duoda paties dangaus sukurtą kovos giesmę, kuri net ir bailiuosius uždega pergalės ir pasitikėjimo Dievo pagalba viltimi: tai – devynias­dešimtoji Psalmė. Ji įterpia visą šią psalmę į pirmojo Gavėnios sekmadienio Mišių liturgiją ir po keletą jos eilučių į kiekvieno šiokiadienio pamaldas.
Bažnyčia mus moko pasikliauti globa, kuria mus tarsi sky­du pridengia mūsų dangiškasis Tėvas, moko viltis jo spar­nų prieglobstyje, pasikliauti juo, kad jis išgelbės mus nuo medžiotojo, pagrobusio šventąją Dievo vaikų laisvę, kilpų; pasikliauti pagalba šventųjų angelų, kurie yra mūsų broliai ir kuriems mūsų Viešpats pavedė saugoti visus mūsų ke­lius ir kurie, kai Jėzus lei­dosi šėtono gundomas, adoruodami liudijo jo ko­vą, o jam laimėjus pergalę, prisiartino prie jo ir išpaži­no savo gyrių ir tarnystę.
Suimkime į save šiuos jausmus, kuriais Bažnyčia trokšta mus įkvėpti, ir per šį šešių savaičių žygį daž­nai kartokime puikiąją giesmę, kuri taip gerai nusako, kokie turėtų būti Kristaus kareiviai ir kaip jie turėtų jaustis šios dva­sinės kovos laikotarpiu.
Tačiau Bažnyčia nesiten­kina vien tokiu paraginimu susigrumti su priešais; ji nori, kad mūsų protai gi­lintųsi į svarbesnius daly­kus, todėl ji iškelia prie­šais mus tris svarbias te­mas, kurias palaipsniui išskleidžia nuo čia iki di­džiosios Velykų iškilmės.
Sutelkime visą dėmesį į šias sielą sužadinančias ir vertingas pamokas.
Pirmoji Gavėnios tema yra sąmokslas prieš mūsų Atpirkėją. Jis atsiskleis prieš mūsų akis nuo pat pirmųjų užuomazgų iki galutinio užbaigimo didįjį Penkta­dienį, kai išvysime Dievo Sūnų, kybantį ant kryžiaus medžio. Užsidegsime karšta meile didingajai Aukai, kurios romumas, išmintis ir taurumas liudija j ą esant Dievą. Dieviškoji drama, prasidėjusi Betlie­jaus oloje, pasibaigs Kal­varijoje, o mes galime dalyvauti joje, apmąstydami Evangelijos ištraukas, kurias mums Bažnyčia skaito šiomis Gavėnios dienomis.
Antroji tema, skirta mūsų pamokymui, skatina prisiminti, kaip Velykų šventė turi tapti naujo gimimo diena mūsų katechumenams ir kaip ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais Gavėnia buvo tiesioginis ir iškilmingas pasirengimo laikas norintiems priimti Krikštą. Dabartinė šventoji liturgija išlaikė didžiąją dalį katechumenams skirtų pamokymų; todėl klausydamiesi jos didingų pamokų tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamento, kurių pagalba Bažnyčia baigė j ų įvesdinimą, mes turėtume su dėkingumu pagalvoti apie tai, jog mums nereikėjo laukti metų metus, kad taptume Dievo vaikais, bet dar kūdikystėje mums buvo gailestingai suteiktas Krikštas. Būsime prašomi melstis už naujus katechumenus, kurie tolimuose kraštuose gauna pamokymų iš savo uoliųjų misionierių ir laukia, kaip ir ankstyvosios Bažnyčios postulantai, per didžiąją mūsų Išganytojo per galės prieš mirtį iškilmę, kai bus apvalyti Krikšto vande­niu, gaus naują būtį – atgimimą.
Trečia, privalome atminti, kaip anksčiau vieši atgailauto­jai, kurie Pelenų dieną būdavo atskiriami nuo tikinčiųjų bendruomenės, tapdavo Bažnyčios motiniško rūpesčio objektu per visas keturiasdešimt Gavėnios dienų ir ku­riems būdavo leidžiama susitaikinti Didįjį ketvirtadienį, jei jų atgaila būdavo verta viešo atleidimo. Mes irgi išeisime tas puikiąsias pamokas, kurios iš pradžių buvo skirtos šiems atgailotojams ir kurias liturgija, būdama amžiais ištikima šioms tradicijoms, išsaugojo mūsų labui.
Skaitydami didingas Šventojo Rašto ištraukas, savaime susimąstysime apie savo nuodėmes ir apie tai, kokiomis lengvomis sąlygomis jos buvo dovanotos; kai tuo tarpu, jei būtume gyvenę kitais laikais, mums turbūt būtų tekę patirti visą viešos ir griežtos atgailos išmėginimą. Tai tik dar la­biau mus uždegs, nes atminsime, kad nesvarbu, kokius pokyčius Bažnyčia įvestų nuodėmių atleidimo srityje, Die­vo teisingumas visada yra tas pats. Visa tai mums taps dar vienu akstinu aukoti Jo dieviškajai Didybei sugrudusios širdies auką, o mes atliksime atgailą, pilni džiugaus troški­mo, kurį teikia įsitikinimas, jog iš tiesų nusipelnėme daug griežtesnės atgailos.
Norėdama išlaikyti Gavėniai tinkamą liūdnumą ir griežtu­mą, Bažnyčia daugybę amžių šiuo liturginiu metų laikotar­piu leisdavo švęsti labai nedaug švenčių, nes ten, kur dva­sinė šventė, ten ir džiaugsmas. Ketvirtajame amžiuje Laodikėjos Susirinkimo 55 kanonas uždraudė Gavėnios metu švęsti liturginę šventę ar minėti šventąjį, išskyrus šeštadie­nius ir sekmadienius. Graikų Bažnyčia griežtai laikėsi šio Gavėnios disciplinos punkto, ir tik praėjus daugybei amžių nuo Laodikėjos Susirinkimo ji padarė išimtį kovo 25 die­nai, kada minima Dievo Motinos apreiškimo liturginė iš­kilmė.
Romos Bažnyčia laikėsi tos pačios disciplinos, bent jau iš principo, tačiau dar labai anksti leido švęsti Apreiškimo iškilmę, o šiek tiek vėliau ir apaštalo Mato šventę vasario 24 d. Pastaruosius keletą šimtmečių ji įvedė į bažnytinį kalendorių dar keletą iškilmių, sutampančių su Gavėnia, tačiau, gerbdama senovinę praktiką, mini jas su šiokiomis tokiomis išlygomis.
Priežastis, dėl kurios Romos Bažnyčia ne taip griežtai ri­bojo šventųjų minėjimą Gavėnios laikotarpiu, yra ta, kad vakarų krikščionys niekada nelaikė liturginės šventės ne­suderinamos su pasninku; tuo tarpu graikai atvirkščiai, tikėjo, kad šiedu dalykai yra nesuderinami, todėl, laikyda­miesi šio principo, niekada nepasninkauja šeštadienį, nes laiko jį iškilme, išskyrus Didįjį šeštadienį, kada pasninkas galioja. Dėl tos pačios priežasties jie nepasninkauja ir Ap­reiškimo dieną.
Ši keista mintis maždaug VII a. paskatino atsirasti paprotį, būdingą graikų Bažnyčiai. Jis vadinamas „Ankstesnio kon­sekravimo Mišios”. Tai reiškia, kad kiekvieną Gavėnios sekmadienį kunigas pašventina šešias ostijas, iš kurių vie­na priimama per tas Mišias, o likusios penkios paliekamos paprastai Komunijai, kuri dalijama per ateinančias penkias dienas, neaukojant švenčiausiosios Aukos liturgijos. Loty­niškų apeigų Bažnyčia praktikuoja šią apeigą tik kartą per metus, Didįjį penktadienį, kai minimas aukščiausias slėpi­nys.
49-asis Laodikėjos Susirinkimo kanonas draudė Gavėnios metu aukoti duoną per Aukos liturgiją, išskyrus šeštadie­nius ir sekmadienius. Po keleto amžių Rytų krikščionys, remdamiesi šiuo kanonu, nusprendė, jog Mišių liturgijos šventimas nesuderinamas su pasninku; jiems rodėsi, kad mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo Komunija laužanti Gavė­nios pasninką.
Graikai švenčia šias apeigas vakare, po mišparų, ir tik ku­nigas priima komuniją, kaip dabar daroma Romos liturgi­joje Didįjį Penktadienį. Tačiau daugybę šimtmečių jie pa­darydavo išimtį per Apreiškimo dieną; šios iškilmės dieną jie nutraukia Gavėnios pasninką, švenčia Mišias, o tikintie­siems leidžiama priimti šventąją Komuniją.
Laodikėjos Susirinkimo kanonas, regis, taip ir nebuvo pri­imtas Vakarų Bažnyčioje. Jei Aukos liturgijos suspendavi­mas kada nors ir buvo praktikuojamas Romoje, tai tik ket­virtadieniais, bet net ir šio papročio atsisakyta VIII a. Tą mums perduoda Anastazas, pasakojantis, kaip popiežius Grigalius II, norėdamas iki galo pabaigti Romos apeigyną, pridėjo Mišias pirmų penkių Gavėnios savaičių ketvirta­dieniams Sunku paaiškinti, dėl kokios priežasties Romos Bažnyčioje ketvirtadieniais nebūdavo aukojamos Mišios, arba paaiškinti panašų paprotį, kurio laikėsi Milano Baž­nyčia Gavėnios penktadieniais. Skirtingų autorių pateikia­mi paaiškinimai neatrodo pakankami. Kalbant apie Milaną, lyg ir galėtume manyti, kad, nesitenkindama iš Romos perimtu papročiu nešvęsti Mišių Didįjį penktadienį, Amb­raziejaus Bažnyčia ėmė taikyti šias apeigas visiems Gavė­nios penktadieniams.
Trumpai suminėj ę visas šias detales, turime tarti keletą žodžių apie šventąsias apeigas, kurių dabar Gavėnios metu laikosi mūsų Vakarų Bažnyčia. „Aleliuja” atsisakymas, purpuro spalvos liturginiai drabužiai, diakono dalmatikos ir subdiakono tunikos atidėjimas į šoną, dviejų džiaugsmo giesmių, „Gloria in excelsis” ir „Te Deum”, praleidimas, „Benedicamus Domino” vietoj „Ite Missa est”, papildomos maldos už tikinčiuosius po Komunijos maldų šiokiadie­niais, Mišparų šventimas iki vidurdienio, išskyrus sekma­dienius – visa tai yra pažįstama. Belieka paminėti atsiklaupimus, būtinus pabaigus visas Dievo Tautos liturgines va­landas šiokiadieniais, ir tai, kad chorui nurodoma atsi­klaupti tomis pačiomis dienomis per Mišių kanoną.
Yra ir kitos ceremonijos, būdingos Gavėnios laikotarpiui, kurių laikomasi Vakarų Bažnyčiose, bet jos jau daugelį šimtmečių beveik nebenaudojamos; sakome beveik, nes iš dalies jų kai kur dar laikomasi. Viena įspūdingiausių šių apeigų buvo didžiulis šydas, užtraukiamas tarp choro ir altoriaus, kad nei kunigai, nei žmonės nematytų šventųjų slėpinių, aukojamų bažnyčios presbiterijoje. Tasai šydas, vadinamas „uždanga”, ir dažniausiai būdavęs purpuro spalvos, simbolizavo atgailą, kurią turėtų atlikti nusidėjė­lis, kad nusipelnytų būti akivaizdoje tos dieviškos didybės, priešais kurią tiek daug kartų nusidėjo. Be to, jis reiškė pažeminimus, patirtus mūsų Atpirkėjo, kuris buvo suklupi­mo akmuo puikybėje skendinčiai sinagogai. Tačiau taip, kaip tas šydas buvo staiga atitrauktas, taip ir šie pažemini­mai turėjo pasitraukti ir tapo perkeisti Prisikėlimo šlovės. Šios apeigos dar laikomasi Paryžiaus metropolinėje bažny­čioje – Dievo Motinos katedroje.
Be to, daugelyje bažnyčių gyvavo paprotys vos tik prasidė­jus Gavėniai, uždengti šydu nukryžiuotąjį ir šventųjų statu­las; norint sužadinti tikintiesiems stipresnį atgailos jausmą, iš jų buvo atimama paguoda, kurią sielai teikdavo šių šventųjų atvaizdų matymas. Tačiau šis, kai kur vis dar gy­vuojantis paprotys buvo mažiau paplitęs ir ne toks išraiš­kingas kaip Romos Bažnyčios paprotys uždengti nukry­žiuotąjį ir statulas tik per dvi paskutines Gavėnios savaites. Iš Viduramžių apeigynų sužinome, kad Gavėnios metu, ypač ketvirtadieniais ir penktadieniais, dažnai vykdavo procesijos iš vienos bažnyčios į kitą. Vienuolynuose šios procesijos būdavo rengiamos arkadose, o vienuoliai eidavo basomis.
 
Prosper Guėranger
„Mažoji Studija“
­