Grabnyčios, arba Kas 40-ąją dieną po gimimo nutiko Jėzui

Kristaus PaaukojimasŽvelgiant į Bažnyčios kelionę istorijoje, kasmet mus pasitinka tas pats liturginių metų ciklas: Adventas, Kalėdos, Eilinis laikas, Gavėnia, Velykos… Kasmet mes esame kviečiami iš naujo apmąstyti Kristaus ir kitų mūsų išganymui reikšmingų Asmenų Gyvenimo įvykius, siekiant vis labiau įsigilinti ir labiau pažinti išganymo slėpinius, todėl šiandien, prabėgus džiugiam Kalėdų laikui, ir keliaujant toliau liturginių metų kalendoriumi, derėtų pažvelgti į dar viena mus vasario 2 d. pasitiksiančią dar vieną neeilinę šventę – Jėzaus paaukojimą, liaudyje vadinama Grabnyčiomis.
 
Šven­tės pa­va­di­ni­mas
 
Grab­ny­čių, ar­ba, kaip nu­ro­do lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas, Gram­ny­čių pa­va­di­ni­mas yra len­kiš­kos kil­mės (nuo žo­džio grom­ni­ce) ir reiš­kia šios šven­tės me­tu baž­ny­čio­je pa­šven­tin­tas žva­kes. Jei­gu lo­giš­kai pai­sy­tu­me lie­tu­viš­kų šven­čių pa­va­di­ni­mų da­ry­bos, šven­tę ga­lė­tu­me va­din­ti žva­ki­near Žva­ki­nių šven­te, kaip va­di­na­me Šeš­ti­nes, Sek­mi­nes, De­vin­ti­nes, Žo­li­nę, Ši­li­nę, Vė­li­nes ir kt. Tie­sa, ne­sva­jo­ju, kad ma­no pa­siū­ly­mas pri­gis, nes pa­pro­čiai ir tra­di­ci­jos ga­lin­ges­ni už lo­gi­ką.
Li­tur­gi­jos kny­go­se šven­tė ofi­cia­liai va­di­na­ma Vieš­pa­ties pa­au­ko­ji­mu. Tai ver­ti­nys iš lo­ty­niš­ko mi­šio­lo pa­va­di­ni­mo Pra­esen­ta­tio Do­mi­ni. Is­pa­nų kal­bo­je tra­di­ci­nis La Can­de­la­ria pa­va­di­ni­mas ati­tik­tų mū­siš­ką­sias Grab­ny­čias ar­ba su­lie­tu­vin­tą šven­tės pa­va­di­ni­mą – Žva­ki­nes, jei­ jis bū­tų var­to­ja­mas. Mat Can­de­la­ria (skai­ty­ki­te kan­de­lia­ri­ja) yra ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio can­de­la, reiš­kian­čio žva­kę.
 
Grab­ny­čias šven­čia ir in­dė­nai
 
Kai kam ga­li bū­ti įdo­mu su­ži­no­ti, kad nie­kur ki­tur pa­sau­ly­je ši šven­tė nė­ra taip iš­kil­min­gai šven­čia­ma kaip Pie­tų Ame­ri­kos An­dų kal­ny­no in­dė­nų. Pe­ru, Bo­li­vi­jo­je ir šiau­rės va­ka­rų Ar­gen­ti­no­je dar te­be­gy­ve­na, o daug kur ir gy­ven­to­jų dau­gu­mą su­da­ro qu­e­chua (kė­čua) bei ayma­ra (ai­ma­ra) gen­tys, ku­rios iš is­pa­nų kon­kis­ta­do­rų pri­ėmė ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą, bet sa­vaip jį prak­ti­kuo­ja. Jiems Grab­ny­čios dėl man ne­ži­no­mų prie­žas­čių yra vie­na di­džiau­sių (jei­gu ne pa­ti di­džiau­sia) re­li­gi­nių šven­čių.
Dar 1948 me­tais su ki­tais tri­mis Bu­e­nos Ai­rių se­mi­na­ri­jos stu­den­tais man te­ko pir­mą kar­tą lan­ky­tis šiau­rės Ar­gen­ti­no­je, kur ste­bė­jau­si ne tik šven­tė­je da­ly­vau­jan­čių vie­ti­nių in­dė­nų gau­sa (kaip per di­džiau­sius at­lai­dus Lie­tu­vo­je), bet ir tu­ris­tais, at­vyks­tan­čiais iš kai­my­ni­nių Pie­tų Ame­ri­kos kraš­tų ar net Šiau­rės Ame­ri­kos ir Eu­ro­pos. Grab­ny­čioms te­nykš­čiai gy­ven­to­jai pra­de­da ruoš­tis prieš ke­lias sa­vai­tes: iš­ti­sos šei­mos ir kai­mai iš aukš­ti­kal­nių ne vie­ną die­ną pės­ti ke­liau­ja į slė­niuo­se esan­čias baž­ny­čias, ku­rio­se iš­kil­min­gai šven­čia­mi at­lai­dai. Su­ta­no­mis, kam­žo­mis ir stu­lo­mis vil­kin­tys ku­ni­gai prie al­to­riaus lau­kia tų nuo­la­tos be­si­kei­čian­čių pi­lig­ri­mų gru­pių, ku­rių kiek­vie­na ant pe­čių at­ne­ša liau­dies me­no dir­bi­nių – al­to­rė­lių su sa­vo šven­tai­siais glo­bė­jais, la­bai pri­me­nan­čiais mū­sų liau­dies meist­rų drož­tus rū­pin­to­jė­lius. Tie al­to­rė­liai ir šven­tie­ji puo­šia­mi po­pie­ri­nė­mis gė­lė­mis, nes tik­ros gė­lės plokš­čia­kal­niuo­se ply­tin­čio­se ste­pė­se dėl šal­čio ir saus­ros ar­ba iš­vis ne­au­ga, ar­ba per to­kią il­gą ke­lio­nę nu­vys­tų.
Nuo tų die­nų pra­bė­go dau­giau kaip pus­šim­tis me­tų. Da­bar jau ge­rai ne­pa­me­nu, bet, man re­gis, to­se baž­ny­čio­se ma­čiau dau­gy­bę žva­kių ir gyvų gė­lių, puo­šian­čių įsta­biai dai­laus vei­do, kaip  įpras­ta is­pa­nų me­ne, Ma­ri­jos sta­tu­lą su kū­di­kė­liu Jė­zu­mi vie­no­je ran­ko­je ir su žva­ke – ki­to­je. Ma­ri­ja ir Kū­di­kė­lis pa­gal tra­di­ci­nį is­pa­nų pa­pro­tį bu­vo ap­reng­ti bran­giais šil­ki­niais, auk­su siu­vi­nė­tais dra­bu­žiais.
Tiek iš to­li at­ke­lia­vu­siems pi­lig­ri­mams, tiek iš vi­sų pa­sau­lio kraš­tų suvažiavu­siems tu­ris­tams šven­tės kul­mi­na­ci­ja, be abe­jo, tam­pa iš­kil­min­ga pro­ce­si­ja su tos baž­ny­čios Nu­est­ra Sen­jo­ra de la Can­de­la­ria sta­tu­la. (Lie­tu­viai sa­ko Auš­ros var­tų ar­ba Šilu­vos Ma­ri­ja, o is­pa­nams to­kia for­mu­luo­tė bū­tų la­bai ne­man­da­gi, to­dėl jie prie sta­tu­los pa­va­di­ni­mo dar pri­de­da Nu­est­ra Sen­jo­ra – lie­tu­viš­kai iš­ei­tų: Mū­sų Po­nia Ši­lu­vi­nė ar­ba Mū­sų Auš­ros var­tų Po­nia ir pan. Dar sa­ko­ma La San­ti­si­ma Vir­gen de la Can­de­la­ria – Šven­čiau­sio­ji Kan­de­lia­ri­jos Mer­ge­lė ir pan.).
Pro­ce­si­jo­je žy­giuo­ja ir iš la­bai to­li at­vy­kę in­dė­nai, ne­ši­ni sa­vo na­mų šven­tų­jų al­to­rė­liais, ku­rie va­di­na­mi mi­sa­chi­co (ta­ria­ma mi­sa­čy­ko). Ei­se­na trau­kia siau­ro­mis Hu­ma­hu­a­ka mies­te­lio gat­vė­mis, ku­rio­se vie­nas prie ki­to glau­džia­si vie­na­aukš­čiai na­mu­kai, sumū­ry­ti iš sau­lė­je džio­vin­tų ply­tų. Pro­ce­si­jos gies­mes ly­di Lie­tu­vo­je ne­gir­dė­tų ne­re­gė­tų, dar in­kų im­pe­ri­jos lai­kais su­kur­tų įvai­riau­sių mu­zi­kos in­stru­men­tų gar­sai.
Kaip ir per at­lai­dus Lie­tu­vo­je, Pie­tų Ame­ri­ko­je neap­si­ei­na­ma be pre­ky­bos ir vi­so­kių liau­diš­kų pa­pro­čių. Tu­ris­tus iš už­sie­nio vi­lio­ja ne tiek pa­ti re­li­gi­nė šven­tė, kiek prie jos „pri­sip­la­ku­sios“ in­dė­niš­kos tra­di­ci­jos: be ga­lo savita mu­zi­ka ir eg­zo­tiš­ki in­stru­men­tai, ku­riais ji at­lie­ka­ma, tau­ti­niai čia­bu­vių šo­kiai, spal­vin­gi mo­te­rų dra­bu­žiai ir vy­riš­kos skry­bė­lės, ku­rias jos dė­vi vie­to­je mū­sų mo­te­rė­lių ry­ši­mų ska­re­lių. Bū­tų be ga­lo smal­su pa­ma­ty­ti, kiek tie se­no­viš­ki pa­pro­čiai per pen­kias­de­šim­ties me­tų ga­li bū­ti pa­si­kei­tę.
Tu­riu pa­ste­bė­ti, kad pa­na­šus pa­mal­du­mas Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai Kū­di­kė­lio Jė­zaus pa­au­ko­ji­mo die­ną pa­pli­tęs ir ki­to­se Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­ly­se, kur dau­giau­sia šne­ka­ma is­pa­nų bei por­tu­ga­lų kal­bo­mis. Pie­tų Ame­ri­ko­je yra ke­lios gar­sios ir ypač gra­žios šven­tyk­los, ku­rių at­lai­dai vyks­ta bū­tent per Grab­ny­čias. An­tai Bo­li­vi­jo­je dvi šven­to­vės gar­sė­ja sa­vo Nu­est­ra Sen­jo­ra de la Can­de­la­ria sta­tu­lo­mis ir abi sa­vo at­lai­dus šven­čia kaip tik va­sa­rio 2-ąją. Pa­na­ši pa­dė­tis ir Pe­ru res­pub­li­ko­je, kur la­bai gar­bi­na­ma vie­nos iš Bo­li­vi­jos šven­to­vių ko­pi­ja. Tas pats pa­sa­ky­ti­na apie Bra­zi­li­ją, Ko­lum­bi­ją, Ni­ka­rag­vą ir Mek­si­ką – čia sto­vi gar­sios Ma­ri­jos šven­to­vės, ku­rių at­lai­dai šven­čia­mi va­sa­rio ant­rą­ją, per Grab­ny­čias.
 
Šven­tės kil­mė
 
Pra­ėju­sia­me „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ nu­me­ry­je ra­šy­da­mas apie Tris ka­ra­lius mi­nė­jau mal­din­gą šiau­rės Is­pa­ni­jos pi­lig­ri­mę Ete­ri­ją, nu­ke­lia­vu­sią iki Šven­to­sios že­mės. Be „anų lai­kų tu­ris­tės“ neap­si­ei­si­me ir šį kar­tą – tai jos dė­ka su­ži­no­jo­me, kad mū­sų nag­ri­nė­ja­ma li­tur­gi­nė šven­tė Je­ru­za­lė­je bu­vo šven­čia­ma jau pas­ku­ti­nia­me IV am­žiaus de­šimt­me­ty­je. Sa­vo ke­lio­nės įspū­džius su žur­na­lis­tams bū­din­gu tiks­lu­mu Ete­ri­ja ap­ra­šė vos grį­žu­si į gim­tą­jį vie­nuo­ly­ną šiau­rės Is­pa­ni­jo­je, bet šis jos ap­ra­šas bu­vo ap­tik­tas tik 1887 me­tais Ita­li­jos Are­co mies­to bib­lio­te­ko­je.
Pir­miau pa­pa­sa­ko­ju­si, kaip iš­kil­min­gai sau­sio 6-ąją Je­ru­za­lė­je kar­tu su Epi­fa­ni­ja (Tri­mis ka­ra­liais) šven­čia­mos Ka­lė­dos, vie­nuo­lė Ete­ri­ja pri­de­da: „Ver­ta ži­no­ti, kad ke­tu­rias­de­šim­tą die­ną po Epi­fa­ni­jos ren­gia­ma to­kia pat iš­kil­min­ga kaip ir per Ve­ly­kas pro­ce­si­ja į Anas­ta­zės (Pri­si­kė­li­mo) baž­ny­čią, ku­rio­je žmo­nės  džiaugs­min­gai, bet la­bai tvar­kin­gai da­ly­vau­ja. Žy­giuo­ja vi­si ku­ni­gai, o po jų – vys­ku­pas. Tą die­ną per vi­sus pa­moks­lus ko­men­tuo­ja­mas Evan­ge­li­jos pa­sa­ko­ji­mas, kaip ke­tu­rias­de­šim­tą die­ną po gi­mi­mo Ma­ri­ja ir Juo­za­pas šven­tyk­lo­je pa­au­ko­jo kū­di­kė­lį Jė­zų ir kaip jį at­pa­ži­no Si­me­o­nas ir Ona, Fa­nu­e­lio duk­tė“.
Ka­dan­gi Kris­taus gi­mi­mas Je­ru­za­lė­je bu­vo šven­čia­mas sau­sio 6-ąją kar­tu su Epi­fa­ni­ja (Tri­mis ka­ra­liais), ke­tu­rias­de­šim­to­ji die­na po Ka­lė­dų būda­vo va­sa­rio 15 die­na. O pa­gal Ro­mos Baž­ny­čios apei­gas Ka­lė­dos šven­čia­mos gruo­džio 25-ąją, to­dėl Vieš­pa­ties pa­au­ko­ji­mą iš Ry­tuo­se šven­čia­mos va­sa­rio 15-osios te­ko per­kel­ti į va­sa­rio 2-ąją. Rei­kia ma­ny­ti, kad iš Je­ru­za­lės šven­tė pra­dė­jo plis­ti į ki­tas baž­ny­čias: pir­miau­sia ji pa­sie­kė Ry­tuo­se esan­čias šventoves, kiek vė­liau per Ro­mą pa­pli­to ir ki­tuo­se Va­ka­rų Eu­ro­pos kraš­tuo­se.
540 me­tais Efe­zo mies­te Viešpa­ties pa­au­ko­ji­mo die­na bu­vo va­di­na­ma Hy­pa­pan­te – grai­kiš­kai tai reiš­kia „su­si­ti­ki­mas“ (Si­me­o­no su Kū­di­kė­liu Jė­zu­mi). Ry­tuo­se, o iš pra­džių ir Va­ka­ruo­se ši li­tur­gi­nė šven­tė bu­vo lai­ko­ma Vieš­pa­ties šven­te. Ta­čiau po ku­rio lai­ko Va­ka­rų baž­ny­čio­se ji pra­dė­ta va­din­ti Fes­tum Pu­ri­fi­ca­tio­nis Be­atae Ma­riae Vir­gi­nis (Ma­ri­jos ap­si­va­ly­mo šven­tė) ir ta­po ne Vieš­pa­ties, o Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos iš­kil­mė­mis. Tik po II Va­ti­ka­no Su­si­rin­ki­mo li­tur­gi­nių re­for­mų šven­tė vėl pa­skir­ta Vieš­pa­ties gar­bei ir da­bar va­di­na­ma Viešpa­ties pa­au­ko­ji­mo šven­te.
 
Po­pie­žius ei­da­vo ba­sas
 
Ap­ra­ši­nė­da­ma šios šven­tės pro­ce­si­ją Je­ru­za­lė­je vie­nuo­lė ke­liau­to­ja ir žur­na­lis­tė Ete­ri­ja nie­ko ne­mi­ni apie ne­ša­mas grab­ny­čias, ar­ba žva­kes. Tačiau ne­il­gai tru­kus, jau V am­žiu­je Ry­tuo­se vi­suo­ti­nai pa­pli­to pa­pro­tys šven­ti­nė­je ei­se­no­je neš­ti žva­kes. Po ku­rio lai­ko ši tra­di­ci­ja pa­sie­kė ir Ro­mą. Ta­čiau čia Vieš­pa­ties pa­au­ko­ji­mo šven­tės šv. Mi­šios, žva­kių šven­ti­ni­mas ir pro­ce­si­ja ne­bū­ti­nai vykda­vo tą pa­čią die­ną. Pra­ei­ty­je pa­ti šven­tė ga­lė­jo bū­ti kil­no­ja­ma iš vie­nos die­nos į ki­tą, tik pro­ce­si­ja bū­ti­nai vyk­da­vo va­sa­rio 2-ąją.
Se­no­vės Ro­mo­je ir ki­to­se lo­ty­nų apei­gų baž­ny­čio­se Grab­ny­čių pro­ce­si­ja bū­da­vo at­gai­la­vi­mo veiksmas: vys­ku­pas ar ku­ni­gai vil­kė­da­vo vio­le­ti­nė­mis ko­po­mis, o Ro­mo­je po­pie­žius prie ei­se­nos pri­si­jung­da­vo ne va­žiuo­tas, o pės­čias ir dar ba­sas. Tok­io pro­ce­si­jos at­gai­los po­bū­džio jau ne­bu­vo galima ju­sti ma­no jau­nys­tės lai­kais.
 
Vie­toje pa­go­niš­kų vai­sin­gu­mo pa­pro­čių
 
Gar­su­sis anks­ty­vų­jų vi­du­ram­žių An­gli­jos ra­šy­to­jas šv. Be­da, vie­na švie­siau­sių ir la­biau­siai ap­si­skai­čiu­sių anų lai­kų as­me­ny­bių, apie 721 me­tus su­kur­ta­me vei­ka­le „De tem­po­rum ra­tio­ne“ dės­to te­ori­ją, kad va­sa­rio 15 die­nos pro­ce­si­ja su žva­kė­mis bu­vęs Ro­mos Baž­ny­čios ban­dy­mas krikš­čio­niš­ko­mis apei­go­mis pa­keis­ti skan­da­lin­gą­sias Ro­mos pa­go­nių ei­se­nas, lo­ty­niškai va­din­tas lu­per­ca­lia. Šven­ta­sis iš dro­vu­mo jų ne­ap­ra­šė, bet tai, kas per lu­per­ka­li­jas dė­da­vo­si, ge­rai ži­no­ma iš ki­tų, an­ti­ki­nės Ro­mos pa­go­nių ra­šy­to­jų dar­bų.
Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad po­pie­žiams ga­liau­siai pa­vy­ko iš­nai­kin­ti pa­go­niš­kuosius vai­sin­gu­mo pa­pro­čius ir vie­toj jų iš­po­pu­lia­rin­ti gra­žią krikš­čio­niš­ką tra­di­ci­ją. Šven­ti­nė Vieš­pa­ties pa­au­ko­ji­mo ei­se­na vyk­da­vo va­sa­rio 15-ąją, per Ro­mos pa­go­nių lu­per­ka­li­jas. Ši da­ta su­ta­po su Ry­tuo­se mi­ni­ma Kris­taus pa­au­ko­ji­mo šven­te– Hy­pa­pan­te, ku­ri čia bu­vo mi­ni­ma po sau­sio 6 die­ną šven­čia­mų Ka­lė­dų pra­bė­gus ke­tu­rias­de­šim­čiai die­nų.
Kai pa­go­niš­kų lu­per­ka­li­jų pri­si­mi­ni­mai iš­blė­so, jas pa­kei­tu­si Grab­ny­čių, ar­ba žva­kių, pro­ce­si­ja, su­si­ju­si su Vieš­pa­ties pa­au­ko­ji­mo šven­te, Ro­mo­je bu­vo per­kel­ta į chro­no­lo­gi­niu po­žiū­riu daug lo­giš­kes­nę va­sa­rio 2-ąją, ku­ri iš tik­rų­jų ir yra ke­tu­rias­de­šim­to­ji die­na po gruo­džio 25 die­ną šven­čia­mų Ro­mos Ka­lė­dų.
Kaip ku­rio­zą ga­li­ma pa­mi­nė­ti fak­tą, kad vi­du­ram­žiais kai ku­rio­se Eu­ro­pos ša­ly­se Grab­ny­čios bu­vo va­di­na­mos Šv. Si­me­o­no šven­te.
 
Si­me­o­no pra­na­šys­tė
 
Krikš­čio­niš­kų šven­čių pras­mės kaip vi­suo­met rei­kia ieš­ko­ti Evan­ge­li­jo­je, o šiuo at­ve­ju – šv. Lu­ko dar­buo­se. Iš ke­tu­rių evan­ge­lis­tų jis vie­nin­te­lis pa­tei­kia dau­giau­sia de­ta­lių apie Jė­zaus vai­kys­tę. Kris­taus pa­au­ko­ji­mas šven­tyk­lo­je, nuo jo gi­mi­mo pra­bė­gus ke­tu­rias­de­šim­čiai die­nų, ap­ra­šo­mas Lk 2, 25–40. Iš Lu­ko pa­sa­ko­ji­mo su­ži­no­me, kad Jė­zaus tė­vams šven­tyk­lo­je at­lie­kant Mo­zės įsta­ty­me nu­ma­ty­tas apei­gas, kū­di­kė­lį Jė­zų kaip Me­si­ją ne­ti­kė­tai at­pa­ži­no du pa­mal­dūs jam vi­siš­kai sve­ti­mi Je­ru­za­lės gy­ven­to­jai – se­ne­liai Si­me­o­nas ir Ona.
Pa­gal šv. Lu­ką, abu pa­mal­dūs Die­vo tau­tos na­riai ne­si­trauk­da­vo iš šven­tyk­los, kur jiems nie­ka­da ne­pa­bos­da­vo be per­sto­jo mels­tis. Jie, be abe­jo, bu­vo ma­tę tūks­tan­čius jau­nų po­rų, ne­šan­čių ku­ni­gams at­pirk­ti sa­vo pir­ma­gi­mius ber­niu­kus, ku­rie pa­gal Mo­zės įsta­ty­mus bu­vo lai­ko­mi Die­vo nuo­sa­vy­be. Ga­na pa­si­tu­rin­čios po­ros sū­ne­lius at­pirk­da­vo avi­nė­liu ar­ba ožiu­ku, o var­gin­gai gy­ve­nan­čios, to­kios kaip Juo­za­pas su Ma­ri­ja – po­ra ba­lan­dė­lių ar­ba pur­ple­lių.
Tie­du pa­mal­dūs se­ne­liai tik Šven­to­sios Dva­sios įkvėp­ti ga­lė­jo su­ži­no­ti, kad bū­tent tą die­ną tarp dau­ge­lio at­neš­tų 40 die­nų su­lau­ku­sių ber­niu­kų bū­si­ma­sis Die­vo tau­tos Me­si­jas yra Ma­ri­jos ir Juo­za­po kū­di­kis. Nors abu se­ne­liai va­di­na­mi pra­na­šais, Lu­kas už­ra­šė tik Si­me­o­no žo­džius. Senukas, pa­ė­męs kū­di­kė­lį Jė­zų ant ran­kų, pa­lai­mi­no nu­ste­bu­sius tė­vus, o Ma­ri­jai dar pa­reiš­kė: „Štai šis skir­tas dau­ge­lio Iz­ra­e­ly­je nu­puo­li­mui ir at­si­kė­li­mui. Jis bus prieš­ta­ra­vi­mo žen­klas, – ir ta­vo pa­čios sie­lą per­vers ka­la­vi­jas, – kad bū­tų at­skleis­tos dau­ge­lio šir­džių min­tys“ (Lk 2, 34–35).
Dau­ge­lis ti­kin­čių­jų va­sa­rio 2-ąją bė­ga į baž­ny­čias įsi­gy­ti grab­ny­čių, ku­rios tar­si ta­lis­ma­nas ap­sau­go nuo vi­so­kių ne­lai­mių. Ta­čiau dva­si­niu po­žiū­riu bū­tų kur kas nau­din­giau ap­mąs­ty­ti Kris­taus pa­au­ko­ji­mo šven­tyk­lo­je slė­pi­nį ir steng­tis pri­si­jung­ti prie tų, ku­riems Kris­tus yra ne nuo­puo­lio, o at­si­kė­li­mo prie­žas­tis. Ne­si­lai­ky­da­mi Kris­taus pa­mo­ky­mų ne tik at­si­dur­si­me tarp puo­lu­sių­jų, bet ir pa­ašt­rin­si­me tą ka­la­vi­ją, ku­ris per­vė­rė ne­kal­čiau­si­ą­ją Ma­ri­jos šir­dį. Ne­duok Die­ve! 
 
Kun. V. A. Palubinskas