Išpažintis. Kodėl, ką ir kaip

Wakacyjny-dyzur-w-konfesjonale-w-plockim-SanktuariumEiti išpažinties, ar tai reiškia, kad ateis koks nors palengvėjimas? Ar tai yra tik sena tradicija? O galbūt tai yra baimė prieš sąžinės balsą? Į šiuos klausimus galėtume atsakyti taip pat klausimu: kodėl Jėzus kalba apie nuodėmių išpažinimą? Ne kunigai ir ne popiežiai sugalvojo išpažintį, bet pats Jėzus Kristus Šv. Rašte kalba apie nuodėmių išpažinimo ir atleidimo svarbą.
Trys klausimai padėtų aiškiau suvokti, ką reiškia – eiti išpažinties.
Kodėl? Eiti išpažinties – prisimenant kaip Jėzus savo laiku, įvairiais momentais, daug kam atleisdavo nuodėmes, nereikalauja: aš turiu eiti, nes kiti taip daro, bet priešingai – kviečia ateiti pas Jį laisva valia. Nuostabiausia Dievo meilė Šv. Rašte pasirodo kaip tik susitaikinime su Juo. Kokia būtų Jėzaus Geroji naujiena (Evangelija) be palyginimo apie gailestingą tėvą ir sūnų palaidūną, be moters, kuri ieškojo pamestos drachmos, be Rašto aiškintojų ir fariziejų, kuriems akmenys iš rankų krito, kai Jėzus sakė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, temeta akmenį…!”
Eiti išpažinties – tai tikėti išlaisvinimu, apie kurį Jėzus sako: Tiesa padarys jus laisvus! Tačiau ši biblinė tiesa gali būti patirta per nuoširdų savo nuodėmių išpažinimą kunigui. Kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas šioje tiesoje yra surištas su savo Aš, o tai reiškia ir su visu tuo, kas yra manyje ir aplink mane. Pranašas Natanas, kalbėdamas karaliui Dovydui palyginimu apie jo nuodėmę, sako: “Tu esi tas žmogus! Tu pats savo žodžiais save nuteisei” (plg. 2 Sam, 12, 5-8). Nors tai šokiruojanti ir provokuojanti pranašo ištarmė karaliui, tačiau ji padėjo jam atrasti save ir Dievą.
Eiti išpažinties – tai būti bendruomenėje, kurios vadas yra Kristus, nors pati bendruomenė vadintųsi šventi nusidėjėliai. Protestantų teologas D. Bonhoeffer’is rašo: “Išpažintyje įvyksta persilaužimas į bendruomenę. Nuodėmė nori viena su žmogumi būti… Kuo vienišesnis žmogus, tuo stipresnė nuodėmė, nes išpažinta, išsakyta nuodėmė nebeturi galios…”
Ką? Ką reikia pasakyti išpažinties metu? “Žinoma, – daug kas pasakytų, – nuodėmes”. Tačiau, kas yra nuodėmė? – Visų pirma tai priešinga tam, kas yra gyventi ir mylėti. Nuodėmė yra prarasti ryšį ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis, su bendruomene vieninteliam tikslui – laimėti save, padovanoti save sau. Daug kas turbūt sakytų: “Savęs dovanojimas sau, nėra prieš gyvenimą, prieš meilę”. Tačiau būtent čia galėtume sakyti, kad gyvenimas, kuriame stinga gerų žodžių, o apstu melo tiek sau pačiam, tiek kitiems, neatneša meilės, bet baimę ir nerimą?! Visi žinome, kiek daug yra nemeilės, nedėmesingumo, prievartos prieš žmones ir gamtą “mintyse, žodžiuose ir darbuose”, kiek perdėto rūpesčio savuoju Aš, kad tik nereikėtų nieko keistis. ST-e kalbama apie sugriautą miestą: “Ar čia tas linksmasis miestas, kuris gyveno saugiai ir manė širdyje: Aš esu, ir be manęs kito nėra!” (Sofonijo pranašystė 2, 15). Žinoma, norint iš ko nors išsisukti, randama paaiškinimų. Taip ir nuodėmei surandame daug gerų paaiškinimų. Pavyzdžiui, dažnai asmeninę nuodėmę mėginame pateisinti bendru visuomenės nuodėmingumu, tačiau pasilieka ta pati asmeniška nuodėmė, kuri dar labiau apriboja žmogų. Tokia nuodėmė, kurios žmogus neišpažįsta ir dėl kurios nesigaili, dar labiau užvaldo jo paslėptą Aš.
Kaip? Galbūt pirmiausiai prisimenant, kiek Kristus yra mums gero padaręs. Kardinolas Martini rašo, kad prieš išpažintį jis padėkoja Dievui už visa tai, ką jam Dievas yra dovanojęs ir ką jis su Dievo malone gali dėl kitų gera padaryti. Po šių žodžių išpažįsta, kada ir kaip neleido šiai Viešpaties malonei veikti jo gyvenime.
Eiti išpažinties – tai būti pačiam sau sąžiningu, nes dažnai atrodo, kad ši aukso taisyklė: “Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.. .“(Mt 7, 12), tinka tik kitiems, bet ne man. Ar iš tikrųjų? Čia galima sakyti: tau nereikia knygos apie moralę, užteks jei savęs paklausi, ar esu kitiems palankus, dėmesingas, atidus, nuoširdus, padedantis, atviras ir t.t., kaip norėčiau, kad ir kiti man būtų tokie.
Eiti išpažinties – kaip? Tikėjimo galioje, suvokiant, kad visas dangus, nuo vieno krašto ligi kito džiaugsis dėl vieno, kuris atsiverčia naujam gyvenimui (plg. Lk 15, 7).
Eiti išpažinties – kaip dažnai? Visada, visą gyvenimą. Tai reikštų, mokytis kasdienybėje nedaryti to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų. Vengti Bažnyčios ar kunigo, kai apsunkina nemeilė Dievui ir žmonėms, būtų nenoras išgirsti Jėzaus žodžius: Aš myliu tave ir siunčiu į gyvenimą, kad nebenusidėtum.
Willi Lambert, SJ
Iš vokiečių kalbos vertė Dainius Koveras