Jėzus iš Nazareto – krikščionijos steigėjas

Jesus-at-NazarethIš Kristaus gyvenimo mes esame padarę daug išvadų, sužinoję daug tiesų, kurios vadovauja mūsų gyvenimui. Iš jų esame įsivedę papročių ir švenčių, kurios sudaro mūsų krikščioniško gyvenimo stilių. Tačiau šių labai reikšmingų analizių dėka pats Kristaus asmuo, jo pavidalas, kaip istorinė apraiška, paprastai pasilieka toli nuo mūsų dėmesio centro. Žinom, nėra būtino reikalo kiekvienam studijuoti visas kultūrines ir istorines Kristaus gyvenimo aplinkybes. Tačiau, kadangi Kristus nėra tik teorija, bet reali žmonijos istorijos apraiška, tai yra teisėtas kiekvieno mūsų noras pažinti Kristų kaip Žmogišką apraišką.
Nėra toks paprastas uždavinys pasinaudoti rašytiniais dokumentais, kaip paprastu mokymu, kurie parašyti prieš porą tūkstančių metų. Dėl to ir mes, skaitydami ar girdėdami evangelijas, nepretenduokime būti istorijos tyrinėjimo specialistais, bet verčiau pasinaudokime tokiu autorium, kuris savo studijų dėka gali mus priartinti prie tų kultūrų ir aplinkybių, kuriose buvo parašytos evangelijos. Tik tokiu keliu galime pažinti Jėzų, kaip realią istorinę žmonijos apraišką. Tada Kristus gali mums nušvisti kaip konkretus žmogiško gyvenimo veikėjas.
Mes turime daug Kristaus gyvenimo aprašymų įvairių prancūzų, italų, vokiečių autorių, bet ši anglo kun. Martindale SJ studija atskleidžia Kristuje tai, kas mažiau buvo pastebėta kitų autorių. Ši studija yra iš serijos “Studies in Comparative Religion ” Rev. C. C. Messenger, London, Catholic Truth Society, Vol. 3, No. 20. Kun. Vytautas Bagdanavičius MIC
 
Žydų visuomenės veidas Jėzaus metu
 
Norint pasekti šį svarstymą, pakanka atsiminti, kad hebrajai tikėjo nuo pat pradžios, jog jie yra Dievo išrinkti nuostabiam likimui. Apčiuopiama to tikėjimo apraiška buvo ta, kad Dievas iškels Mesiją, kuris bus pateptasis ir pašvęstasis karalius, išgelbėsiantysis tautą iš jos priešų ir įsikursiantis Jeruzalėje karaliauti. Kai žydų kentėjimai prisidėjo prie to, kad jų idealai darėsi vis dvasiškesni, į ateitį jie žvelgė kaip į pasaulinio masto niekada nesibaigiančią karalystę ir kad Mesijas turi įkurti tarp visų žmonių taiką, atlaidumą ir teisingumą. Paskutinį prieškrikščoniškąjį šimtmetį, ar netoli nuo jo, pranašysčių mėgėjai labiau pabrėžė įvairių konkrečių įvykių mistinę reikšmę ir net antgamtinį būsimo Mesijo bruožą. Pasak jų, Mesijas jau egzistavo prieš savo būsimą žemišką apsireiškimą ir visada buvo Dievo akivaizdoje.
Tačiau tikrų pranašysčių toje visuomenėje jau nebuvo girdima apie 400 metų. Žmonių masė pasidariusi išdidžiai nacionalistinė. Tik mažuma, tie vargšai ir “nuolankios širdies” žmonės laukė Dievo atėjimo dienos, negalvodamai apie prievartą ir praktiškus išskaičiavimus.
Tautos religiniai vadai buvo suskilę. Sadukėjai, būdami daugiausia įtakingų kunigiškų šeimų nariai, norėjo jungti savo kultūrą su pasauline kultūra ir nebetikėjo asmeniniu prisikėlimu iš mirties.
Priešingą kraštutinę srovę sudarė esenai, praktikuodami uždarumą, neturtą ir celibatą. Kita visuomenės kryptis – zelotai, įkvėpti daugiau išdidumo negu kokių nors kitų idėjų, buvo kiekvienu metu pasirengę sukilti prieš valdžią. Nei zelotai, nei esenai neturėjo vaidmens Jėzaus Kristaus gyvenime. Nėra jokio pagrindo kai kurių iškeltai minčiai, kad jis buvo išauklėtas esenų. Taip pat nėra reikalo manyti, kad apaštalas Simonas priklausė zelotų partijai, nors buvo vadinamas zelotu.
Vadinamieji “Rašto žinovai” buvo religiniai teisininkai, kurie kodifikavo milžinišką ritualinių apeigų masę, pridėdami tai Mozės knygoms. Fariziejai ir vadinamieji “atsiskyrėliai” tų nuostatų laikėsi labai rimtai. Jų klasės mes neturime juodinti, tačiau per daug uolus išpažinimas juos skatino į veidmainiavimą, nes tuos nuostatus per sunku buvo vykdyti. Iš tikrųjų nedaug kas galėjo jų visų laikytis. Išdirbta kazuistinė sistema sudarė jiems galimybę išsisukinėti. Jie buvo nekenčiami tų, kurie gyveno paprastą religinį gyvenimą. Fariziejų buvo nedaug. Norint būti fariziejumi, reikėjo būti turtingam. Daugiausia jų būta Jeruzalės šventyklos aplinkoje, o ne paprastų žmonių šiauriniame krašte, Galilėjoje.
 
Jeruzalė – puošmena
 
Jeruzalės karalius tuo metu buvo Erodas Didysis, kilęs iš Idumėjos. Jis nebuvo tikras žydas, būdamas Romos globoj, labai praturtėjo. Savo nepaprastai didelį turtą leido, statydamas didingą šventovę. Dėl to jis buvo žydams priimtinas. Savo gudria politika jis Jeruzalę išlaikė Romai. Jeruzalė tada buvo tokia patraukli, kad net romėnė Kleopatra norėjo būti Palestinos karaliene. (Kaip žinoma, ji buvo pasidariusi Egipto valdove.)
Tačiau Erodas buvo persekiojamas baimės, kad kas nors jo nenužudytų. Dėl tos savo liguistos baimės jis nužudė pusę savo šeimos narių, kad jie nepasikėsintų prieš jo gyvybę. Dėl to imperatorius Augustas yra pasakęs, kad jis verčiau norėtų būti Erodo kiaule, negu sūnumi. (Čia yra kalbinis pokštas, nes graikiškai kiaulė panašiai skamba kaip sūnus). Jis padalino savo valstybę įvairiems asmenims. Du iš jų verti didesnio dėmesio. Tai Erodas Archelajus, kuris valdė Jeruzalę, kol jo klaikios žudynės privertė žydus kreiptis į Romą, kad būtų paskirtas Judėjai prokuratorius. Kitas ramesnis buvo Erodas Antipas, kurs šiaurinėje dalyje valdė Galilėją.
 
Atgailos skelbėjas
 
Šitame kietai valdomame pasaulyje staiga pasirodė Jonas Krikštytojas Erodo Didžiojo valdymo pabaigoje. Aukštas, nusipasninkavęs, saule nudegęs, sudžiūvęs, apsirengęs senovišku pranašų drabužiu iš kupranugario odos, įsikūrė pietinio karavanų kelio pakraštyje, šaukdamas, kad žmonės turi atgailauti, nes prisiartino Dievo triumfo dienos. Minios pas jį plaukė iš visų kraštų. Jis juos panardydavo Jordano upėje, lyg tuo simbolišku būdu apvalydamas nuo nuodėmių. Jo dorinis mokymas buvo paprastas. Turtinguosius skatino dalytis su vargšais. Mokesčių rinkėjams jis liepė neprievartauti. Kariams jis liepė nekenkti žmonėms. Sadukėjai ėjo pas jį pasitikrinti savo tikėjimo. Jiems jis sakė: “Kas paskatino jus bėgti nuo gresiančio pykčio? Nesitenkinkite tuo, kad esate kilę iš Abraomo. Jūs – nudžiūvęs medis, jau paruoštas nukirsti. Šiaudas, atsiskyręs nuo grūdo, bus sudegintas”.
Jonas visada pabrėždavo, kad jis yra tik skelbėjas to, kuris turi ateiti ir kuris yra stipresnis už jį. Jis krikštys Šv. Dvasia ir ugnimi. Jonas nesąs vertas jo sandalų nešioti. Jo kalbose “ugnis” reiškė, kad naujas krikštas bus daug griežčiau valantis, negu jo krikštas, panašiai kaip ugnis yra stipresnė už vandenį.
Pagaliau, kai visas kraštas jau žinojo apie Joną, iš Nazareto, iš šiaurinio krašto, atėjo Jėzus ir prašėsi būti pakrikštijamas. Jonas, nuostabos pritrenktas, sakė: “Man reikia, kad tu mane pakrikštytum, o tu ateini pas mane”. Tačiau Jėzus nenusileido. Jonas, jį pakrikštijęs, išgirdo Dievo balsą, užtikrinantį, kad jis matė Dvasią, pasiliekančią ant jo. Tai buvo oficialus “antspaudas Jėzaus mesijaniškumo. Paskui Jėzus tuoj pasitraukė į tyrus.
 
Šaltinių klausimas
 
Čia neturime vietos plačiau išdėstyti krikščioniškos tradicijos tikėtinumą. Pirmos rūšies tikėtinumo pagrindą sudaro pati bendruomenė, kuri prieš 150 metų jau buvo pasaulinė apraiška. Ji vienaip tikėjo ir jos nariai buvo pasirengę verčiau mirti, negu išsižadėti Kristaus, kurį jie garbino kaip Dievą. Taip rašo Plinijus 111 m. po Kr. savo laiške. Nors mes tą ankstyvąją tradiciją pažįstame iš dokumentų, bet ne jie sukūrė krikščionišką bendruomenę, o ji juos. Keturi iš tų dokumentų turi specialią reikšmę. Tai Jėzaus skelbtos naujosios žinios perdavimas, padarytas Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jų patikėtinumas yra absoliutus. Joks krikščionis nebūtų drįsęs tos žinios iškreipti. Eretikai tai darė, nes ir jie norėjo tomis žiniomis pasinaudoti. Šių dokumentų skaitymas viešose pamaldose galėjo juos tik kristalizuoti. Šių raštų prigimtis yra tokio pobūdžio, kad juos galėjo parašyti tik tokie asmenys, kurie to meto Palestiną pažinojo labai iš arti. Moderni archeologija tai patvirtina ligi smulkmenų.
Mato evangelija buvo parašyta labai anksti aramajiškai, galbūt net prieš 55 m. po Kristaus. Po to ji buvo išversta graikiškai. Morkaus evangelijos duomenys buvo surinkti prieš šv. Petro mirtį 64 m. ir po to paskelbta. Šv. Lukas parašė evangeliją pirmiau negu savo Apaštalų darbus, o juos parašė pirmiau negu apaštalas Paulius buvo įkalintas Romoje 62-63 metais. Dėl to galime manyti, kad Matas bus pradėjęs rinkti medžiagą iškart ir savo evangeliją paskelbė apie 50-55 metus po Kr. O Morkus bus sužinojęs Petro mokymą per keletą metų ir savo evangeliją suformavęs apie 66 metus. Ir Lukas turėjo progą pasinaudoti ne tik Morkaus, bet ir Mato graikišku tekstu, prieš paskelbdamas savo evangeliją 62 metais.
Jonas galėjo savo evangeliją parašyti apie 100-uosius metus po Kr., bet negalima neigti, kad tai būtų padaręs anksčiau. Apie ketvirtosios evangelijos autentiškumą yra daug diskutuota. Sakyta, kad jei ši evangelija būtų autentiška, tai Kristus savo dievystę būtų paskelbęs labai anksti. O kritikai norėtų, kad šis mokslas būtų išsivystęs iš lėto. Tiesa, kad Jono evangelijoje yra daug alegorijų, tačiau jis pabrėžia savo pateiktų tiesų autentiškumą. Nėra abejonės, ir jis pats tai pasako, kad jo pasakojimai yra teisingi. Jis buvo tikras istorikas ir kaip tik dėl to pasakojimai pasižymi tikslesnėmis perspektyvomis.
Apaštalo Pauliaus laiškai buvo parašyti pirmiau negu šios keturios evangelijos. Yra pripažinta, kad jie jokiu atžvilgiu nėra prešingi dvylikos apaštalų mokymui. Net ankstyvasis jo laiškas, būtent pirmasis Tesalonikiečiams, yra visiškai kristologiškas. Dėl to evangelijos turi būti aiškinamos, pasinaudojant Paulium ir pirmine Bažnyčia.
 
Neautentiški liudijimai
 
Naujojo Testamento dokumentus ir keturias evangelijas verta palyginti su tais dokumentais, kuriuos mes vadiname apokrifais. Šiuo žodžiu vadinami dokumentai, kurie pretendavo, kad jie buvo parašyti kai kurių Šv. Rašto autorių. Tų apokrifų yra ir krikščioniškos, ir žydiškos kilmės. Jie daugiausia parašyti dviejų šimtmečių būvyje po Kristaus. Panašių apokrifų yra buvę ir S. Testamento laikais. Tai, pvz., buvo pasakymų rinkinys, pavadintas “Saliamono išmintis”. Tose apokrifinėse knygose yra daug fantastinių dalykų. Krikščioniškos apokrifų knygos buvo parašytos, kad papildytų savo fantazijomis tai, ko trūko evangelijų pasakojimams.
Pavyzdžiui, Protoevangelija ar Vaikystės evangelija tariasi parašytos Jokūbo, Viešpaties brolio. Lotyniška Mato evangelija parašyta 4-ame šimtmetyje po Kr. Yra paskelbta pasakojimų, kurie aprašo Marijos mirtį. Kiti pasakoja apie Pilotą, apie Juozapą iš Arimatėjos. Panašių tariamų evangelijų yra apstu. Dažnai jos yra nudažytos žydiškumu ar gnosticizmu. Visa tai buvo rašoma, norint atkreipti dėmesį į ankstesnių autorių pateiktas žinias. Panašiai buvo parašyta žydiška, egiptietiška ar šv. Tomo evangelija. Ne visada galima tuos autorius apkaltinti, kad jie savo raštais būtų norėję kitus suklaidinti.
Yra buvę parašyta ir Apaštalų darbų, jų laiškų ir Šv. Jono Apreiškimo apokrifų. Apie juos mažiau kalbama. Apie visą šią literatūrą galima pasakyti tai, kad Bažnyčia niekada jų nepriėmė kaip autentiškų dalykų. Dažnai į juos žiūrėjo, kaip į fantastinius kūrinius, kaip į paprastų žmonių pageidavimų išraišką. Juose buvo aprašytos tokios smulkmenos, apie kurias žmonės norėjo žinoti, ir šie rašiniai atitiko jų smalsumą. Iš tikrųjų ši literatūra yra savotiškas įrodymas tų dalykų, kurie yra aprašyti keturiose evangelijose, tik tai atlikta labai groteskišku būdu. Šie rašiniai neturi to paprastumo ir nuoširdumo, kuriuo pasižymi Šv. Raštas. Be to, šie rašiniai visiškai neturi to Palestinos kolorito, kuriuo pasižymi keturios evangelijos ir kurių atitikmenis modernioji archeologija vis iš naujo iškelia.
 
Vaikystės pasakojimai
 
Nė vienoje iš keturių evangelijų nesakoma, kad čia rašoma biografija. Jos visos paduoda Jėzaus Kristaus žinią. Tik Matas ir Lukas prie žinios prijungia “vaikystės pasakojimus”. Tuo jie patvirtina, kad Jėzus buvo gimęs. Taip pat jie turi Marijos, Simono ir Zacharijo himnus, tuo praturtindami krikščionių liturgiją. Nei viena evangelija, nei Bažnyčia Kristaus dievystės nekildina iš Nekalto gimimo. Bet Jėzui, esant skirtingam, tinka, kad ir jo gimimas būtų skirtingas. Maža to, tie pasakojimai neleidžia sakyti, kad Kristus būtų pradėjęs savo mesijanišką darbą tik po Jono krikšto. Taip nemanė nei tuolaikinė katalikybė, nei dabartinė Bažnyčia. Įvykis prie Jordano tik parodo Mesiją Jonui, bet nepadaro jo Mesiju.
Šio svarstymo tikslas yra parodyti tą evangeliją, kurią skelbė Viešpats Jėzus, kiek galima mažiau susitelkiant prie biografinių bruožų.
Jėzus gimė Betliejuje, nes Augustas darė žmonių surašinėjimą, norėdamas sutvarkyti imperijos mokesčių sistemą. Šis reikalas nebuvo naujiena rytuose. Žmonės turėjo užsirašyti tose vietose, kur buvo gimę. Juozapas ir Marija buvo gimę Betliejuje, kur buvo gimęs ir jų protėvis Dovydas. Gimus kūdikiui, jie pasirodė Jeruzalės šventovėje. Ten jie išgirdo nuostabų Simono pareiškimą, kad kūdikis bus pasaulio šviesa ir žydų garbė.
Šventoji šeima grįžo į Betliejų ir ten pasiliko ligi tam tikrų asmenų atvykimo iš rytų. Jie buvo išskaitę iš žvaigždžių, kad Palestinoje yra gimęs karalius. Jie teiravosi, kur yra tas gimęs žydų karalius. Tai išgąsdino idumietį karalių, kuris stengėsi atrasti ir sunaikinti kūdikį. Tačiau rytiečiai jį apvylė, o Juozapas ir Marija išvyko į Egiptą. Ten jie bus apsistoję savo kalbos ir savų papročių žmonių tarpe. Jie ten nepasiliko ilgiau negu ligi Erodo mirties. Juozapas ir Marija nenorėjo grįžti į Betliejų, nes žinojo, kad nekenčiamas Archelajus buvo Judėjos karalium. Jie grįžo į Nazaretą, kur Juozapas buvo dirbęs. Ten jie gyveno kol Jėzus sulaukė 12 metų.
 
Prieš pradedant viešą veiklą
 
Nazaretas jokiu būdu nebuvo rami idiliška vietovė. Jis buvo prekybinių ir karinio judėjimo kelių artumoje. Sukilus prieš Romėnus tvirtovė, kurią jie sudegino, buvo tik už kelių mylių nuo Nazareto. Du tūkstančiai sukilėlių buvo nukryžiuoti. Žmonės, mirštantys ant kryžių, buvo jauno Jėzaus ir Marijos reginys.
Kai Jėzus atliko maldininkišką kelionę į Jeruzalę, ten jis pasiliko. Ir tik po dviejų dienų buvo atrastas šventyklos kolonadoje, kur rabinai turėjo savo “mokyklą”. Savo mokytojus jis stebino atsakymais į katekizmo klausimus. Savo susirūpinusiems tėvams jis pasakė: “Ar nesuprantate, kad man reikia būti savo tėvo namuose?” Tuo atsakymų jis patvirtino, kad Dievas yra tikrai jo tėvas ir kad Dievo namai yra jo namai, o Dievo veikla yra jo veikla. Jis grįžo su tėvais į Nazaretą ir ten pasiliko iki išgarsėjo Jono Krikštytojo veikla.
Prieš pradėdamas viešą veiklą, Jėzus keletą savaičių praleido nykioje pietinėje dykumoje. Galilėjon jis grįžo per tą vietą, kurioje Jonas dar krikštijo. Jonas vis buvo klausiamas, ar jis nėra Elijas, grįžęs gyveniman, ar jis nėra pranašas, kuris turi pasirodyti pasaulio pabaigoje, ar jis pagaliau nėra Mesijas. Į visus klausimus Jono atsakymas buvo neigiamas. Bet šiuo kartu jis galėjo nurodyti Jėzų sakydamas: “Štai jis”.
Bet Jėzus pasiėmė tik keletą iš savo mokinių ir kartu su jais pasuko šiaurėn. Tie paimti mokiniai buvo tik Andrius ir galbūt Jonas. Andrius supažindino Jėzų su savo broliu Simonu. Pakelėje į Galilėją jis susitiko su Pilypu. Žvejų kaime Betsaidoje, iš kur buvo kilę Andrius ir Simonas, Pilypas supažindino su Jėzumi Natanaelį iš Kanos, anapus kalvos, pakeliui į Nazaretą. Nuo sugrįžimo į Nazaretą Jėzus suteikė naują pobūdį savo veiklai.
Galima pridėti, kad grįžtant namo Natanaelis nusivedė Jėzų į vestuves, kur jau buvo jo motina. Ten jis vandenį pavertė vynu. Tas stebuklas įvyko jai prašant. Mesijaniškų reiškinių Jėzaus gyvenime jau pasirodė anksčiau, negu jis pradėjo skelbimo veiklą.
 
Išėjimas viešumon
 
Jonas Krikštytojas buvo suimtas ir įkalintas pas Erodą Antipą, nes jis priekaištavo, kad karalius buvo paėmęs brolio žmoną, kuri nebuvo legaliai atsiskyrusi. Tokiu būdu “balsas” buvo nutildytas. Krikštytojas jau buvo atlikęs savo misiją. Tada Jėzus Galilėjoje pradėjo savo viešą veiklą. Bet kaip tyliai! Jis atėjo į savo vietos sinagogą ir pasisiūlė paaiškinti Šv. Raštą. Kiekvienas žydas mokąs skaityti, galėjo tai daryti. Jis pasirinko Izaijo tekstą (61, 1). Ten buvo parašyta: “Viešpaties dvasia yra ant manęs… Jis yra patepęs mane mokyti gerų darbų vargšus… skelbti Dievo gerumo laikus”.
Po to jis nuėjo į Kafarnaumą, prie ežero, sakė pamokslus sinagogoje ir pradėjo tuos nuostabius darbus bei ženklus, kad atkreiptų į save visų dėmesį. Vietos žmonės norėjo, kad jis ten pasiliktų, tačiau jis “priklausė” ir kitiems Galilėjos miestams.
Tuoj buvo pastebėtas kalbėjimo skirtumas tarp jo ir tų, prie kurių jie buvo pripratę. Tačiau naujo mokslo jis neskelbė. Įtarimas kilo ne dėl jo žodžių, bet dėl jo “didžiųjų” darbų. Jis palietė raupsuotąjį ir dėl to, rituališkai tariant, pasidarė nešvarus. Jis aplankė mokesčių rinkėją ir net su juo valgė. Tai buvo sutepantis santykis. Jis nesilaikė ritualinių pasninkų. Jis nubraukė pakelės varpas subatoje, kas reiškia derliaus ėmimą, neleidžiamą subatoje. Jis išgydė subatoje sergantį žmogų. Kai kas sakė, kad tai neleistina.
Pagaliau ir jo žodžiai pasidarė mįslingi bei papiktinantys. Kalbėdamas apie Levį, pasakė: “Aš esu atėjęs šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”. Atsakydamas į priekaištus apie nepasninkavimą, jis sakė, kad, kai sužadėtinis yra su mokiniais, jie neturi pasninkauti. Kai jis bus paimtas iš jų, tada jie pasninkaus. Jis yra tas, “kuris turi ateiti”, jis yra sužadėtinis. Šie abu pasakymai yra mesijiniai titulai, jau Krikštytojo pavartoti (Jn 3,29). Pagaliau, kai paralyžiuotas žmogus buvo nukeltas prie jo per stogą, visi buvo sukrėsti jo pasakymo: “Tavo nuodėmės yra atleistos”. Ir kad “jūs žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes”, Jėzus jį išgydė. Pasakymas “Žmogaus Sūnus” yra bendrinis terminas. Jis gali reikšti žmogų apskritai. Bet šiuo atveju Jėzus jį prisitaikė sau. Ir dėl to jis yra mesijinis pasakymas plačia prasme.
Dar blogiau atsitiko su pagoniu valdininku, kuris prašė Jėzaus išgydyti jo tarną. Valdininkas, matyt, jautė, kad Jėzus yra koks dievų pasiuntinys, turįs, galią gydyti ligonius ar kas nors panašaus. Jis gramozdiškai prisistatė, kad ir jis turįs valdžios žmonėms, kuriems jis įsako, ir jie klauso. Dėl to ir Jėzus tegul tai padaro. Čia Jėzus sušuko: “Aš neradau tokio tikėjimo net ir Izraelyje”. Tai buvo sukrečiantis dalykas Jėzaus kritikams. Atrodė, kad pagonis jis labiau vertina negu žydus. Nenuostabu, kad nuo dabar buvo aišku, jog jis nebegalės būti be kliūčių. Atrodo, kad nuo dabar jis galutinai apsisprendė susišaukti apaštalus, juos išmokyti ir siųsti atlikti ši darbą, kai jo jau nebebus. Dėl to jis nusivedė juos į kalną, kur masės negalėtų jų pasiekti, ir suteikė jiems įvadines pamokas, kad visi suprastų, ką jis daro ir ko nedaro, koks jo santykis su tais, kurie buvo pirm jo.
 
Apaštalų apmokymas
 
Yra žinoma, kad evangelistas Matas to paties pobūdžio pasakymus ir įvykius paduoda kartu. Atrodo, kad jis taip yra padaręs pamoksle nuo kalno. Dėl to ir penktame skyriuje turime tokį sudėtinį dalyką. Bet abejočiau taip sakyti apie tai, kas eina po to. Dėl to manyčiau, kad “Tėve mūsų” malda labiau atitinkančioje vietoje yra Luko evangelijoje. Manau, kad šiuo ankstyvuoju metu Jėzus pirmiau kalbėjo vieniems apaštalams aukštai kalne, o nulipus žemyn, buvo proga pakalbėti visiems.
Ligi šiol Viešpats Jėzus neskelbė naujo mokslo, net ir ant kalno. Jis beveik neminėjo Dievo karalystės nei jos karaliaus, nebent netiesioginiu būdu. Šiuo metu Jėzus stengėsi pasiekti tik širdies pasikeitimą, be ko viskas pasiliktų nesuprantamas mokslas, nors ir išgirstas. Pirmasis paskatinimas turi būti nuo išorės į sąmonės vidų. Jūs neturite nei žudyti, nei paleistuvauti, nei užgaulioti. Jūs neturite nešiotis neapykantos, pikto noro ar rūstumo. Ir toliau: jūs neturite gyventi keršto dvasia, būtent: akis už akį, dantis už dantį, įžeidimas už įžeidimą. Jūs neturite vien nelaužyti įstatymo. Jūs turite stengtis patikti savo dangiškajam Tėvui ir būti tokie, kaip jis, kuris daro gera ir blogajam, ir nedėkingajam. Jeigu jūs darote gera tik tiems, kurie jums yra geri, kaip jūs galite būti geresni už pagonis? Nes ir jie tai daro. Jėzus tokiu būdu aptaria mokslą beveik apie visus santykius tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žmogaus ir Dievo. Jis pripažįsta, kad šis mokslas yra kietas. Tai yra ankšti vartai ir siauras kelias. Bet tai yra mokslas tam, kuris stato savo namus ant uolos, o visi kiti namai bus nušluoti.
Atkreipkite dėmesį į tris dalykus. Dievo idėja čia yra aiškiai pateikta kaip tėvo, kuris myli savo vaikus labiau negu jie myli jį. Dievo galybė ir šventumas niekad Jėzaus nebuvo paneigtas, tačiau Dievo vaizdas jo yra paremtas meilumu kiekvienam atskiram žmogui. Antra, dažnai jo mokyme kartojamas pasakymas: “Jums iš seno buvo sakoma, o as jums sakau”. Kas yra tie senieji? Tai visi patriarchai, Mozė ir pranašai. O kas aniems kalbėjo? Pats Dievas. “Bet aš jums sakau…” Jie galbūt galėjo tada jo klausti, kas pagaliau tu esi. Ir trečia, jis duoda dvylikai suprasti, kad jie turi pašaukimą ir pasiuntinybę. Jie yra miestas, pastatytas ant kalno, šviesa, užžiebta ir iškelta ant pastovo, žemės druska. Tokiu būdu buvo aiškiai nusakyta visuotinė karalystė ir jos dieviškasis karalius.
 
Dievo karalystė
 
Po to Viešpats Jėzus susitelkė prie karalystės, bet apie tai kalbėjo palyginimais. Palyginimas yra trumpesnis ar ilgesnis pasakojimas, kad ką nors išryškintų, paliekant nuošaly faktus ar situacijas. Jėzus tai atlieka, nesileisdamas į detales, kuo paprastai domisi alegorijos. Norint nušviesti mažiau žinomus dalykus, reikia tai daryti per žinomesnius. Jėzus čia nušviečia dvasinius dalykus, šiuo atveju, dieviškos teisės pobūdį ir jos padarinius, pasinaudodamas kasdieninio gyvenimo pavyzdžiais. Jis tai darė dėl to, kad tai buvo žydų mėgstamas metodas. Jeigu jis būtų tiesiog sakęs, kad žydų nacionalistinės viltys jau yra baigtas dalykas, tai jį būtų tuojau užmušę. Jis nenorėjo duoti savo priešams ginklo į jų rankas. Jo žodžių reikšmė visada priklausė nuo klausytojų supratimo. Palyginime apie sėjėją jis sako, kad sėkla kartais krinta ant tako, t.y. visiškai nepriimlioms sieloms. Kartais ant uolos, kur yra tik sauja žemių, tai reiškia į lėkštas sielas, atsiliepia tik trumpai, o paskui nudžiūsta. Kai ji patenka ir į tinkamą dirvą, gali būti piktžolių nustelbta. Piktžolės – tai tokia galvosena, kuri yra užsiėmusi tik medžiaginiais dalykais ir neturi jėgos žodžiui augti. Tik į daug žadančią dirvą patekusi sėkla duoda didelį derlių.
Karalystės pradžia atrodo taip nereikšminga, kaip garstyčios grūdas, bet išauga į medį. Pradžioje ji net nepastebima. Ji auga tik žemėje ir veikia kaip mielės tešloje. Bet kartu ji yra labai realus dalykas, kaip turtas, paslėptas žemėje, ar kaip perlas, kurį jūs turite nusipirkti, parduodami visa kita, ką turite. Tačiau ligi žemiška istorija pasibaigs, ji turės daug netobulumų. Tikime bus ne tik geros, bet ir nuodingos žuvys. Lauke yra ir piktžolių, ir kviečių.
Žinoma, čia nėra jokios užuominos apie tautinę ar medžiaginę gerovę. Taip pat nėra užuominos apie sukilimą. Žmonės, kurie jo noriai klausėsi, buvo tos “ramios” sielos, silpni ir malonūs, bet su kuriais galingieji elgėsi grubiai, bet jie visa tai ramiai priėmė. Tai tokie žmonės, kuriuos Jėzus išgyrė savo palaiminimuose ir kuriuos Matas, kaip įžangą, pateikė Jėzaus pamokslo pradžioje.
Tačiau karalystė prasideda jau dabar. “Tėve mūsų” maldoje mes esame mokomi prašyti, kad Dievas būtų garbinamas, kad jo karalystė galėtų prasidėti, kad jo valia būtų ne tik danguje, bet ir žemėje. Jėzus tai supranta taip, kad Dievo triumfas turi prasidėti čia, bet bus užbaigtas po to. Tai turi būti įvykdyta individualioje sieloje, bet pasireikšti palaipsniui. Karalystė yra matomas ir nematomas dalykas, laikinas ir amžinas.
Pagaliau šis mokslas yra “slaptas”, tačiau ne visada jis bus toks. Tai Jėzus pabrėžia.
Žiburys yra uždegtas ne tam, kad jis būtų uždegtas. Apaštalai jau yra gavę tą mokslą, jis jiems yra išaiškintas. Jėzus kalbėjo pirmiausia palyginimais, atsižvelgdamas į klausytojų supratimą. Viskas priklauso nuo to, kaip jie klauso. Jeigu jie nekreips dėmesio į šviesą, pažangą, tai jų pirminis pažinimas aptems ir vidinė akis nusikreips į tamsą. Ir dar į kokią tamsą!
 
Jėzaus stebuklų visuma
 
Toliau savo mokslą Jėzus ryškino stebuklais. Stebuklų iš evangelijų negalima pašalinti. (Nebent kas iš anksto nuspręstų, kad stebuklas yra negalimas dalykas.) Net tie kritikai, kurie mano, kad gali pasiekti patį originalųjį evangelijų branduolį, randa, kad stebuklai, pvz., duonos padauginimas, yra dokumentuotas dalykas.
Viešpats Jėzus priskyrė sau galią daryti tokius dalykus, kurių kiti žmonės negali daryti. Jis tai darė Dievo jėga, bet savo paties noru. “Aš noriu, kad jūs būtumėte švarūs”, – sakė jis. Taip jis elgėsi su paralyžiuotais, aklais, kurčiais, nebyliais ir raupsuotaisias. Paprastai ta jėga reiškėsi staigiai, bet kartais ji veikė iš lėto, pvz., aklas gimęs žmogus, pradėdamas regėti, žmones matė kaip medžius. Kartais stebuklai buvo daromi palietimu, kartais visiškai iš tolo. (pvz.,šimtininko tarnas). Kartais stebuklas vyko, jo nelaukiant, o kartais net priešinantis, pvz., piktųjų dvasių išvarymas. Kartais jie buvo daromi, pasinaudojant medžiaginiais dalykais, pvz., vandeniu, jūra, duona ar net mirusiu kūnu.
Tie įvykiai paprastai būdavo visiškoje viešumoje, nuolat stebint apaštalams, dažnai matant priešingai nusiteikusiems kritikams, kurie neneigė fakto, bet išrasdavo fantastiškų priežasčių jiems išaiškinti (pvz., jis velnius išvaro jų vado pagalba).
Taigi jie yra įvykę. Nors mes, žinoma, negalime nustatyti jų mokslinio pobūdžio, pvz., koks buvo paralitiko pagydymas. Tačiau neabejotinai jie yra anapus gamtinio dėsningumo.
Kaip bebūtų, į stebuklus turime žiūrėti, kaip į visumą. Pats Jėzus į juos žiūrėjo, kaip į “ženklus”, kaip į išimtinius dalykus savo veikloje. Jie visi rodė į tolimesnę išvadą, kad Dievas yra kartu su juo, kad jie patvirtina jo mokslą. Taip pat jie buvo mesijinės tradicijos dalis, sakančios, kad “kai Mesijas atvyks, neregiai praregės” ir panašiai. O kai Jonas Krikštytojas siuntė mokinius paklausti Jėzaus, ar jis tikrai yra Mesijas, Jėzus kaip tik nurodė “ženklus”, kuriuos jis darė. Taip pat reikšmingai pridėjo, kad vargšams yra skelbiama geros žinios. Jėzus čia pakartojo pranašo Izaijo žodžius. Pagrindinis dalykas buvo Jėzaus skelbiamos žinios. Bet žmonėms dažnai yra lengviau suprasti fizinį pranašystės momentą negu dvasinį. Jie mano, kad sunkiau yra prikelti mirusi negu sakyti “Tavo nuodėmės tau atleistos”.
 
Pranašysčių išsipildymo argumentas
 
Apaštalams buvo lengviau priimti pranašystes, kaip Jėzaus mesijiniškumo įrodymą, negu stebuklus (išskiriant, žinoma, jo prisikėlimą iš mirties). Pranašystė paprastai buvo ne vien pasakymas apie tuolaikinius ar gresiančius dalykus (pvz., apie būsimą miesto išgriovimą). Pranašystė buvo dėmesio atkreipimas į tai, kad tie įvykiai turi ryšį su tuo, kas vyksta, kas vyksta aukštesniame lygyje; su tuo, kas yra teisinga ar neteisinga, ar turi ryšį su Dievu. Tuolaikiniai žydai žiūrėjo į savo istoriją, kaip į organišką vienybę ir visiškai nuo Dievo Apvaizdos priklausantį dalyką. Pranašystės kreipė dėmesį į kažką geresnio, į Dievo dieną, į Mesijo atėjimą. Dėl to šioje visuomenėje viskas buvo pranašiška. Ypač tokios buvo pranašiškos knygos: Jozuės, Samuelio ir Karalių.
Vienas ar kitas pranašas apie Mesiją praneša skirtingai. Vienas kalba apie jį kaip garbingą karalių, kitas – kaip apie kenčiantį tarną, dar kitas kaip apie Dovydo palikuonį, ar kaip paslaptingą šios žemės apraišką. Jėzus teigė, kad visos tos pranašystės turi jame išsipildyti. Jame turėjo išsipildyti visa Dievo Apvaizdos paruošta Izraelio istorija. Apaštalams teko tai padaryti. Jėzaus veikloje jie turėjo pamatyti visą tautos istorijos išsipildymą pirmiau, negu jie pareiškė, kad Jėzus yra Kristus. Taigi tiek stebuklai, tiek pranašystės turėjo būti apaštalų išmąstyti ryšium su Jėzaus asmeniniu charakteriu.
Jėzaus charakteris yra viską viršijantis – paprastas, mielas, griežtas, kasdieniškai žmogiškas, virš visko šventas, visa tai sujungiantis su niekieno neprilygstamu mokymu ar ne mažiau niekieno neprilygstamais reikalavimais sau pačiam. Jis siūlė save, kaip turintį visa tai, kas buvo gera praeityje, tačiau vedantį į kažką nepaprastai geresnį, viskam turintį paties Dievo pritarimą ir paramą.
kun. C. C. Martindale, SJ