Kad žmogus galėtų prisiglausti prie Dievo

Doveika
kun. R. Doveika
 
Kiekvieni metai pasibeldžia pas mus su klausimu, kokia yra tikroji Kalėdų šventės prasmė, kokia yra jos tiesa. Norėdami atsakyti sau į šį klausimą, neturėtume pamiršti kertinio pamato: religinio šios šventės ženklo. Kodėl tai yra svarbu? Juk atrodo – visiems suprantama, kad Kalėdos – Kristaus gimimo, Velykos – prisikėlimo šventė, bet šiandieniniam vartotojiškam pasauly, kuris kėsinasi į religinių švenčių turinį ar palieka jo giluminę žinią tik kaip priedą prie pateikto turinio, tai įtakoja žmogaus sąmonę. O įtakota žmogaus sąmonė švenčia prisiminimus. Gražius, kvepiančius vaikystės prisiminimus, su spanguolių kisieliaus, kučiukų, galbūt – iš tvartelio atsinešto šieno kuokštelio kvapu. Nuskamba graži pasaka apie kūdikėlio gimimą. Velykos tampa pavasario švente – pirmas želmuo, margutis ant stalo…
Ir būna labai liūdna, kad vartotojiška kul­tūra atima kertinę religinių švenčių žinią: kad šitos šventės paminėjime mes ne prisimenam, bet mes atgaivinam ir dar kartą išgyvenam tai, ką Dievas asmeniškai yra paskyręs kie­kvienam žmogui. Ir Kalėdos nėra vaikystės prisiminimų diena, bet tai yra džiugiosios žinios diena – Dievas atėjo į tavo gyvenimą. Tai ne pasaka, tai ne iliuzija, tai ne graži nusi­raminimo valandėlė, bet tikroji realybė, skir­ta tau ir asmeniškai tau. Pirmoji švenčiamų Kalėdų žinia yra Emanuelio žinia – „Dievas su mumis“. Kai žmogus supranta, kad prie jo priglunda tas, kuris yra kartu su manimi, leidžiasi su manimi per visą mano gyvenimo patirtį, per mano džiaugsmus, atradimus, ne­rimą, maištą, nuolankumą, nuodėmę.
Religinio šventės turinio atskleidimas mums padeda išsaugoti savo žmogiškumą, tai, ką vartodami viską, kas yra aplinkui, var­todami save, išbarstome. Tai tampa atgauto žmogiškumo iškilme. Šiandien, kai vartoto­jiška kultūra taip stengiasi daryti įtaką žmogui ir jo gyvenimui, siūlydama tik mainų santykį tiek su savimi, tiek su kitu, išgirsti žinią, kad tu esi gėris pats savyje jau yra dalykas, keliantis didelę nuostabą. Dėl to Kalėdos yra nuostabos diena, kada suvoki – žmogus yra tai, kas yra gera, ir gali patikėti, kad aš esu tai, kas yra gera. Čia nėra nei puikybė, nei susireikšminimas, nes tas, kuris įvertina tiesą per save, supranta, kad jis yra ir nuodėmės paliestas, ir pagundų apsuptas, supranta, kad gali suklysti, jisai supranta, ką reiškia būti nusižeminus.
Jis supranta savo – kūrinio – padėtį. Kad jis yra kūrinys, o ne savo gyvenimo viešpats. Juk pasaulis šiandien siūlo daugybę dalykų, bandančių įtvirtinti pastarąją nuostatą, atimti iš žmogaus kūrinio idėją. Ir religinio turinio šventės, Dievo šventės, įprasmindamos ir atskleisdamos tiesą tau apie save, parodo, kad žemėje tu gyveni, kad žmogus keliauja per gyvenimą siekdamas galutinio tikslo. Galutinis žmogaus tikslas kaip kūrinio, iš Dievo meilės rankų išėjusio, yra sugrįžti į tas pačias rankas. Ir nesvarbu, kad mes sugrįžtame kaip sauja pelenų, svarbu, į kieno delną mes sugrįžtame. Kalėdų naktis mums atneša šią – būsimų Velykų pranašišką žinią: Dievas tampa žmogumi, kad žmogus galėtų prisiglausti prie Dievo. Tad jau Kalėdų naktyje skamba Velykų varpai. Ir visa tai skirta žmogui, ir dėl žmogaus.
Ir ta žinia skamba dabar, kai šiandieninis pasaulis randa savyje tiek ciniškumo, kad paskelbtų: prekybos centruose prasideda Kalėdos… Ar Kalėdos reikalingos tam, kad būtų galima kažką išsiparduoti? Ar ne keistokai skamba – kalėdinės nuolaidos? Ar artimo meilę nusipirksi išpardavime? Ar brolio atleidimas bus su 20 proc. nuolaida? Velykinės, kalėdinės nuolaidos… Kai paskelbiama, kad Kalėdos prasideda prekybos centre, kur jų ieškoti? Alkoholio skyriuje, kuris dažną nuveda į skausmą, į tuštumą, į nužmogėjimą. Mėsos, kiaušinių skyriuje? Jei Kalėdas skelbia tie, kurie mane nužmogina? Kaip čia rasti Kalėdų prasmę? Ar tokiose vietose prasmės iekodamas ir neradęs žmogus neatsidūs su vieninteliu noru – kuo greičiau iš čia išeiti.
Greta žmogiškumo priminimo, Dievo kūrinio priminimo Kalėdos kiekvienams iš mūsų atneša tikros laisvės ir pilnaverčio gyvenimo žinią. Žmogiška laisvė atsiskleidžia tada, kai yra giliai įskiepyta į priklausomumą Dievui. Nes kai priklausai Dievui, nepriklausai tam, kas gali nužmoginti tave: tu nesi turėjimo vergas, tavo gyvenimo tikslas yra būti, o ne vartoti, o pasitikėjimas glūdi Dievuje, ne turtuose ir ne garbėje, kurie gali pasikeisti. Kai tu atsakingai gyveni savo gyvenimą, kai prisimeni atsakomybę už savo padarytą darbą ir nekaltini blogai išsidėsčiusių žvaigždžių ar horoskopų, kai nejauti troškulio pasislėpti minioje ir pasakyti – aš nekaltas, aplinka kalta.
Kiekviename žmoguje yra minios ir kiekvienas norime prisidengti – kaip visi… Kalėdos trokšta ištraukti žmogų iš tos minios. Kalėdų naktį Dievas išeina į minią ieškoti žmogaus, ypač to, kuris galėtų būti tylia viltim miesto, kaimo šurmuly. Kuris žino, kad kiekviena diena kaip trumpa akimirka yra skirta tam, kad ją įprasmintum ir galėtum atsidūsti sakydamas – šiandieną buvau žmogumi… O ko reikia žmogaus pilnatvei? Kad Dievas šypsotųsi, žvelgdamas, kaip tu gyveni, ir žmones tave už tai gerbtų. Tada gali sakyti, kad tavo gyvenimas kvepia. Ir kvepia nepaprastai – kvepia amžinybės kvapu. Tada žmogus turi puikų skonį, turi sodrias spalvas. Ir tai mus priveda prie labai svarbios atodangos – Kalėdos mums atidengia veidą. Nes Dievas, tapdamas žmogumi, priima veidą. Ne antžmogišką, ne mistišką.
Kalėdų naktį tikėjimas, viltis, meilė priima žmogišką veidą. Veidas, į kurį tu žiūri, tampa tavo atspindžiu. Todėl Dievas ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Jei aš priimu tiesą, kad esu šio atvaizdo atspindys, kiekviename žmoguje pamatau savo brolį ir seserį. Gal šventovės ir liko vienintelė vieta žemėje, kur mes taip vieni kitus vadiname.
Kai pabandai tokiu žvilgsniu pažvelgti į Kalėdų šventę, suvoki, kad gali padėti kitam žmogui išsivaduoti iš daugybės beprasmiškų dalykų, įsipareigojimų ir naštos, kad tampa visai nesvarbu, ką padėsi ant Kalėdų stalo. Svarbu kas prie jo atsisės, kaip mes priimsime vienas kitą. Ir visai nesvarbi tampa nei viso pasaulio politika, nei ekonominės krizės. Ir šiandieninė krizė, manau, mums gali padėti nubusti iš to saldaus miego, kuriame mes buvome viso ko pertekę ir praradę turėjimo skonį. Gali didžiuotis visu tuo, ką esi sukūręs sąžiningu darbu, savo talentu – tai yra pagal Dievo valią. Bet turime išsaugoti žmogišką santykį su kitu žmogumi, negalime paniekinti meilės kitam. Problema atsiranda tada, kai pažeidžiama ši pusiausvyra, kai išnyksta riba tarp stebuklo ir gyvenimo šiukšlių. Mums reikia žibinto, kuris padėtų atrasti stebuklą tarp tų šiukšlių. Ir tam mes turime tikėjimą. Bažnyčios mokymas šiandien mums kaip žibintas nušviečia tą stebuklą.
Bažnyčia nėra paguodos seansas, paglostymas ar pataikavimas. Bažnyčia, liturgija yra tai, kas nenuilstamai
skelbia tiesą. Ir visą laiką bylos tiesą – nes tai yra bendruomenės esminė buvimo sąlyga. Tai yra tas kelias, kuris neleidžia veltui praleisti nė vienos gyvenimo akimirkos, neleidžia lakstyti apžėlusiais takeliais, kurie neveda į jokį tikslą. Yra tik vienas siauras takelis į kalno viršūnę, o nuo jos pamatai didžiulį horizontą. Į kalną kopiame vienas po kito, po vieną. Ir tas mūsų ėjimas į kalno viršūnę, ėjimas į amžinybę ir yra mūsų viltis. Dėl to ir yra Kalėdų įsikūnijimas, ir Velykų prisikėlimas, ir Sekminių dovanos, ir dangaus lobynas – šitaip Dangus kalbasi su žeme…
 
Užrašė Janina Bagdonienė