Kaip tėvai atima iš vaikų Mišių dovaną

imagesPirmaisiais savo kunigystės metais per gavėnią paprastai valandų valandas sėdėdavau klausykloje klausydamas vaikų išpažinčių, kurie ateidavo iš įvairių parapijų, ir kasmet girdėdavau vienodą nuodėmių litaniją: „buvau negeras savo broliui; melavau; nepadariau to, ko mama manęs prašė; keikiausi; nenuėjau į Mišias“.
Dėl pastarosios užduodavau paprastą klausimą: „Kodėl nėjai į Mišias?“ O vaikų atsakymas būdavo vienas iš trijų: „Nes buvau užsiėmęs (sportavau, buvo atostogos…), nes miegojau“, bet dažniausiai būdavo – „nes mano tėvai manes nenuvesdavo“.
 
„Nes mano tėvai manęs nenuvesdavo“
 
Dažnai girdėdavu šį atsakymą, ir jis mane išties sukrėsdavo iki širdies gelmių – ne dėl to, kad atsakymas buvo dažnas, bet dėl fakto, kad dauguma vaikų tai ištardavo su apgailestavimu širdyje ir dideliu troškimu eiti į Mišias. Žinojo, kad reikėjo eiti ir jausdavosi prasikaltę, nes neidavo. Dar nesuprasdami, kad jei tėvai jų nenuvesdavo į Mišias, kaltė ne jų, vaikų, bet jų tėvų.
Palaipsniui ėmiau jausti apmaudą dėl tėvų ir troškimą užduoti jiems kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui: „Ar suprantate, kokią įtaką darote? Ar suprantate tą apgailestavimą, kurį sukeliate savo vaiko širdyje?“ Tačiau klausimus pasilikdavau sau ir imdavau melstis, sakydamas, kad gal esu per daug griežtas ir negailestingas. Mano pyktis peraugdavo į tam tikrą gailestį dėl visos šios situacijos.
 
Abejingų sąžinių puoselėjimas
 
Taip buvo iki praėjusių metų. Pernai pastebėjau, kad 12-13 metų vaikai išpažindavo nuodėmę praleidę Mišias su tam tikru abejingumu. Kartodavo savo nuodėmių litaniją, tačiau abejingai. Kai kurie net su šypsena. Kodėl? Anksčiau, praėjusiais metais, jas išsakydavo su apgailestavimu, o dabar tapo drungni? Kaip taip nutiko?
Pradėjau apie tai galvoti ir priėjau tokią išvadą: tam tikru momentu pastaraisiais metais vaikas jautėsi turįs pasirinkti. Savo vaikišku, ribotu supratimu jautė, kad turi pasirinkti tarp Dievo ir tėvų; mylėti Dievą ir nepatenkinti tėvų arba mylėti tėvus ir tikėtis, kad Dievui bus gerai, kad pasirinko ne Jį.
Tai vaikiška viltis, tačiau viltis, kuri lengvai perauga į prielaidą, ir ši prielaida leidžia pradingti apgailestavimui. Jei Dievui nesvarbu, kad mūsų nėra Mišiose, tad kodėl mes turėtume dėl to apgailestauti?
Ši prielaida gali peraugti į abejingumą, kai vaikas supranta, kad jo tėvai – kuriems jis suteikė pirmenybę prieš Dievą – yra abejingi šv. Mišioms.
Tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas eina į septintą klasę, kai jam yra apie 12-13 metų, mato, kad tiek Dievas, tiek tėvai abejingi Mišioms. Išvada: Mišios neturėtų būti tokios svarbios, kad nenuėjus į jas tai reikštų nuodėmę – bent jau tokią, dėl kurios reikia gailėtis.
Per tėvų pavyzdį ir meilę, kurią vaikai jaučia tėvams, vaikų sąžinė po truputį nužudoma – o kartu su ja ir bet koks nuodėmės supratimas bei gailėjimasis dėl jos.
 
Kelti abejingumo klausimą
 
Šioje vietoje vėl supykau, tačiau tai nebuvo teisingas apmaudas tėvų atžvilgiu, o bejėgiškas pyktis. Nemačiau, kaip būtų galima ištaisyti situaciją be kokio stebuklo. Pykau dėl to, kad abejingumas augo ištisus dešimtmečius, kad, matyt, niekas dėl to nesiėmė jokių priemonių.
Tad bandžiau kažką daryti: kviesti eiti išpažinties, išklausyti jų daugiau, parodyti, kokia ji svarbi, mokyti apie Mišias ir pan. Kai skirdavau vaikams atgailą, sakydavau taip pat ir melstis už savo tėvus.
Nors buvo šioks toks pagerėjimas, tačiau vis dar plaukiau prieš srovę.
Ir aš buvau gundomas galvoti, kad dabar jau tik taip viskas vyksta, ir Bažnyčia tampa mažesne kaimene, kaip sakė popiežius Benediktas.
Iki šių metų.
Šiemet klausiau išpažinčių visoje arkivyskupijoje, ir jau kurį laiką nustojau klausti vaikų, kodėl neina sekmadieniais į Mišias. Žinojau atsakymą į tą klausimą. Tačiau ėmiau užduoti naują klausimą:
Kada paskutinį kartą priėmei Eucharistiją?
Tai kitoks klausimas, ir jo esmė kita, nei paprasčiausiai klausti, ar eini į Mišias. Šis klausimas koncentruojasi į esmę: priimti Jėzų.
Kada paskutinį kartą priėmei Jėzų?
 
Abejingi klausimai ir kaip atsiliepti į abejingumą
 
Nebuvau pasirengęs tokiems atsakymams, kokių sulaukiau. Vidutiniškai vaikai, einantys į ketvirtą ir penktą klasę, kurių amžius tarp 9-11 metų, nepriėmė Jėzaus nuo Pirmosios Komunijos dienos… nuo antros klasės, 7-8 metų. Taigi metų metus nepriimdavo Jėzaus.
Nebepykau. Buvo liūdna. Buvau labai nusiminęs dėl vaikų, kurie nepriimdavo Jėzaus dvejus, trejus, ketverius metus.
Kai pas mane išpažinties ėmė eiti septintokai ar aštuntokai, pradėjau užduoti jiems tą patį klausimą: kada paskutinį kartą priėmėte Eucharistiją? Daugeliu atvejų, daugiau nei prieš metus. Kai kurie nepriėmė penkerius – vėlgi, nuo tada, kai priėmė Pirmąją Komuniją.
Kai kurie septintokai ir aštuntokai, kai pakartodavau jiems klausimą, šypsodamiesi sakydavo: „Jau penkeri metai, kai nepriėmiau Jėzaus.“
Ir užduodavau dar vieną klausimą:
 Ar tai neliūdina?
Jų sąžinė tarsi iškart atbusdavo. Kiekvienas pripažindavo, kad tai liūdina. Gailėjosi tapę drungni. Jie jautė, kad trūksta Jėzaus. Tą žinojo.
Gal pasirodysiu blogas, tačiau bandau išlaikyti jų sąžines gyvas. Bandau išlaikyti gyvą supratimą, kodėl Mišios yra svarbios. Supratimą, kurį sekmadienį po sekmadienio žudo tėvų pavyzdys.
 
Bandymas rasti atsakymus į įprastus klausimus
 
Prieš keletą metų vykdžiau tyrimą (anonimiškai) vienoje katalikiškoje mokykloje, užduodamas kelis klausimus septintos klasės vaikams. Štai klausimai:

1) Kaip dažnai eini į Mišias?
2) Kada paskutinį kartą buvai Mišiose?
3) Kada paskutinį kartą patarnavai sekmadienio Mišiose?
4) Kaip dažnai eini į sekmadienio Mišias? [galimi pasirinkimai atsakymui: kiekvieną sekmadienį, kartą per mėnesį, du kartus per metus, du kartus per metus ar rečiau, niekada]

Kiekvienas vaikas sakė einąs į Mišias kartą per savaitę, antradienį (tą dieną vaikai eidavo į Mišias mokykloje). 30% pasakė, kad ėjo į Mišias praėjusį mėnesį, o 70% kad eidavo du kartus per metus ir mažiau arba niekada.
Tą patį tyrimą atlikau valstybinių mokyklų klasėse, kuriose vyksta religijos pamokos. Rezultatai buvo tie patys, išskyrus tą dalį, susijusią su ėjimu į Mišias kiekvieną savaitę mokykloje.
Veikiausiai bus sukrėsti dauguma tėvų. Tai šokiruoja kiekvieną sužadėtinių porą, kuriems padedu pasirengti santuokai. Kas kartą sužadėtiniai sako: „Kaip keista. Maniau, kad šeimos, kurios siunčia vaikus į katalikišką mokyklą, eina į Mišias dažniau nei valstybinėse mokyklose besimokančių vaikų šeimos, kitaip tai atrodo kaip pinigų švaistymas.“
Natūralus klausimas, kurį galime užduoti: „Kodėl?“
Kodėl – ne tik sakramentinis šeimų gyvenimas, kurios leidžia vaikus į katalikiškas mokyklas ir valstybines yra beveik toks pat (net jei pirmieji išleidžia tūkstančius dolerių, kad vaikai galėtų eiti į katalikišką instituciją), tačiau ir kodėl kai kurie labai klaidingai mano, jog šeimos, kurios siunčia vaikus į katalikiškas mokyklas, turėtų būti labiau tikinčios.
Prieš kelis mėnesius nustojau savęs klausti, kodėl žmonės neina į Mišias. Juk atsakymai į šį klausimą yra vienodi ir tam tikra prasme akivaizdžūs: liturgijos banalumas, sekuliarizacija ir pašėlęs gyvenimo ritmas, intergralaus gyvenimo ir tikėjimo džiaugsmo pavyzdžio trūkumas, sąžinės nužudymas…
Ir išmokau, kad kartais, kai užduodame tuos pačius klausimus ir gauname tuos pačius atsakymus, galbūt ateina momentas, kai reikia užduoti kitokius klausimus.
Net nustojau klausti apie tai, ko turėčiau imtis, nes klausimas ne tai, ką turėčiau daryti, tačiau ką žmonės galvoja, ką jie turėtų daryti šiuo klausimu. Iš tikrųjų 70% tėvų, vedančių vaikus į katalikiškas ir valstybines mokyklas, mano, jog šiuo klausimu nieko nereikia daryti.
Reikėtų kelti kitokius klausimus prieš tai, kai įsitraukiame į veiklą, kuri, manome, išspręs problemą, tačiau tai klausimai, kurių neužduodu sau pačiam, nes galvoju, kad juos reikėtų užduoti tėvams. Aš į juos jau atsakiau, ir dabar laikas tėvams tai padaryti. Štai klausimai:
 
  • Tėvai, ar žinote, kad jūsų vaikai verkia mano klausykloje, nes nevedate jų į Mišias?
  • Tėvai, ar žinote, kad jūsų vaikų sąžinė nužudoma, ji tampa abejingumo auka?
  • Tėvai, ar žinote, kad jei toliau eisite keliu, kuriuo einate, nepamatysite savo vaikų susituokiančių Bažnyčioje, veikiausiai jie neturės vaikų ir visas laikas bei pinigai, kuriuos išleidžiate, bus iššvaistyti?
Ar tai… neliūdina?
Galbūt tėvų sąžinė irgi buvo seniai nužudyta. Galbūt reikia ištirti – ištirti užduodant klausimus, siekiant paaiškinti ir apvalyti. Taigi galbūt galime užduoti kitą logišką klausimą: ką turėtume padaryti?
 
Kunigas Anthony Gerber.
Parengta pagal straipsnį, publikuotą http://fathergerber.blogspot.it
Bernardinai.lt