Kalėdų evangelijos

Biblija„Išmintis pasistatė namus, išsikirto septynis šulus. Ji prirengė vaišes, supilstė vyną, padengė net stalą. Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti miesto aukštumose: „Teateina čionai neišmanėliai!” Neturintiems sveikos nuovokos ji sako: „Ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau. Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte ir eitumėte suvokimo keliu” (Pat 9, 1–6; plg. Iz 55, 1–4).
Puikus pobūvis paruoštas svečiams. Ponia Išmintis laukia visų, taip pat paprastų, neišsilavinusių, bet išalkusių. Visus juos ragina sėstis prie stalo ir vaišintis dovanai. Tačiau yra dvi sąlygos: klausytis, atverti ausis kvietimui ir pasiryžti eiti į pokylio vietą, išsiveržti iš savo nežinojimo aplinkos. Išmintis žada dovaną – GYVENIMĄ.
Kai girdime raginimą „nesupratingiesiems”, be abejo, galvojame, kad tai ne mums. Mes juk išmintingi! Ir liekame ramūs, taip ir nesugebėję atskirti tariamos tiesos nuo to, kas iš tikro mus pamaitina. „Vargas tiems, kurie yra išmintingi savo akyse, kurie savo pačių manymu gudrūs” (Iz 5, 21; plg. Apr 3, 17–18).
Ar kažkas panašaus neatsitinka mums klausantis Kalėdų evangelijų? Jas žinome mintinai, tačiau ar neįsivaizduojam jų veikėjų labai jau folkloriškai – iš Prakartėlių? Gal asilas ir jautis, Erodo kareiviai mums tapo pagrindiniai Kalėdų herojai?
Užmirštame, kad evangelijas Viešpats mums dovanoja kaip maistą, kad galėtume gyventi. Todėl svarbu išgirsti mus kviečiančius balsus, kurie traukia iš sustingimo ir kreipia išminties keliais.
Jėzaus vaikystės pasakojimai yra tarsi mozaika iš mažų akmenėlių, į kuriuos įsižiūrėję pamatysime Senojo Testamento scenas. Bet jų visuma atskleidžia ir Naujojo vaizdus. Čia pateikiamas tarsi kodas, kuris padės iššifruoti visą tolesnę evangeliją, maketas, pagal kurį statomas namas, visą simfoniją susumuojanti uvertiūra.
 
*** 
Ateikite, prislėgtieji pasaulio skausmo,
gundomi nusiminti ir prarasti viltį.
Klausykite: Dievas, vardu Emanuelis, išskleidė savo palapinę šioje maištingoje ir konfliktų pilnoje istorijoje, ir jo apšviesta jūsų naktis tapo Dievo apsireiškimo vieta.
 
Dažnai Kalėdas pasitinkame matydami pasaulyje smurtą, skausmą. Galbūt kyla pagunda tarti: palikite mus ramybėje su savo dangiška muzika. Pažvelkite į šalis, kur vyksta karas, smurtas, į išnaudojamus vaikus ir nebenorėsite gražių istorijų apie „angelėlius”. Pesimizmas taikosi sužlugdyti mūsų viltį. Matome, kad tikrovė pilna prievartos, egoizmo, ir visos pastangos ją pakeisti atrodo bergždžios.
Tačiau jei šiandien atvertėme evangeliją, vadinasi, norime išgirsti kažką daugiau. Pradžiai pagalvokime, ar Lukas ir Matas neskyrė savo katechezės žmonėms, kurie matė ir jautė kažką panašaus kaip ir mes. Ir būtent todėl įtraukia nuogiausios tikrovės faktus.
“Karaliaus Erodo dienomis…”, – pradeda Lukas (1, 5). Galėtume pasakyti: „Stalino laikais… Tada, kai vienos šalys … “
„Išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas” (2, 1) ir dėl jo viena šeima neranda vietos prieglaudoje (2, 7) panašiai kaip šiandien jos neranda… Erodas ieško vaiko, norėdamas nužudyti (Mt 2, 13). Kūdikio gyvybei iškilo toks pat pavojus kaip ir daugeliui dabar.
„Imk vaiką ir motiną ir bėk į Egiptą” (Mt 2, 14), – išgirdo Juozapas naktį. Matas čia tarsi būtų įsiklausęs į kokio nors persekiojamos bendruomenės žydo skundą: „Kur yra Dievas?” „Ten: su besitraukiančiais nuo mirties bėgliais!” – skambėjo jo atsakymas.
Matas išgirsta ne tik angelų, bet ir verkiančių motinų balsus: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra” (Mt 2, 18). Ir Marija gieda žvelgdama ne vien į dangų, bet matydama pasaulį, kuriame išdidieji įtvirtina savo valdžią, kaupia turtą ir yra atsakingi už badą: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia” (Lk 1, 51–53).
Evangelijos neužglosto tikrovės, ir nakties juodumas tarsi pateisina skaudų dykuma keliaujančios tautos klausimą: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?” (Iš 17, 7)
Kodėl Zacharijas ir Elzbieta, teisūs žmonės, nepatyrė Raštų žadėto palaiminimo? Kodėl turėjo nusilenkti despotiškai imperijai? Kodėl buvo žudomi vaikai? Kodėl svetimšalio dalia? Kodėl – ir mes klausiame – tiek žmonių nepatiria laimės ir tarsi neturi ateities?
Evangelija išdrįsta paskelbti vardą ir bando nurodyti, kur tikrai yra Dievas: „Rasite Kūdikį, paguldytą ėdžiose” (Lk 2, 12); „Jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių <…>, jis vadinsis Emanuelis, Dievas su mumis” (Mt 1, 21. 23). Nesvetingo pasaulio apsupty Zacharijas skelbia gailestingąjį Dievą (1, 78), kuris mus aplanko ir išvaduoja (1, 68), kuris mus myli (2, 14).
„Nebijok, Zacharijau (Lk 1, 11), Marija (Lk 1, 29), Juozapai (Mt 1, 20); nebijokite ir jūs, budintys laukuose: jums skelbiu didelį džiaugsmą (Lk 2, 10).” Angelų žinia mus pradžiugina: Dievas neatitolo, jo žodis paliečia mus ir gali išgelbėti iš baimės ir priešiškų jėgų (Lk 1, 74).
Abraomas, Mozė, Dovydas, pranašai ir daugelis kitų būriu ateina pas mus paliudyti ištikimą Dievo meilę; Dievo, kuris prisimena, išpildo pažadus ir įvykdo sandorą (Lk 1, 55. 69. 70. 72; 2, 4. 22; Mt 1, 11–17. 22; 2, 5. 15. 23…) Bet liudija ne tik praeities personažai. Žmonija – tai ne vien erodai ir cezariai. Šalia stovi Zacharijas, Elzbieta, Ona ir Simeonas, piemenys, išminčiai, žmonės, kurie ieško, klausia, daugybė kitų, kurie yra atviri, pajėgūs priimti gerąją naujieną, skaityti ženklus. Jie yra šalia jūsų. Pasistenkite atpažinti, išgirskite jų vardus, nes per juos ataidi Dievo balsas: Zacharijas reiškia „Dievas prisimena”; Elzbieta – „Dievo namai”; Jonas – „Dievas atleidžia”; Simeonas –„tas, kuris išklauso”; Ona – „apdovanotoji”. Todėl dėkokite už jų gyvenimą, nes jų vardai gali būti ir jūsų.
Tačiau neužmirškite, kad paviršutiniškas žvilgsnis šito neaprėpia. Visa, kas yra Dievo, prasideda slaptoje, užsimezga įsčiose (Lk 1, 35. 41. 42. 44). Suprasti galima tik žvelgiant ir svarstant širdyje (Lk 2, 19), kantriai laukiant. Tik tada galima sušukti nustebus: „Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą” (Lk 2, 30).
Išgelbėjantis Dievas neprimeta savęs – turi stengtis priimti jį kaip šešėlius išsklaidančią, bet paslėptą galimybę. Jis neapreiškia visos savo jėgos, kol tamsoje nepajudi į kelią, priimdamas jo ženklų keistumą (Lk 2, 16; Mt 2, 2). Tuos, kurie jį priima, pripažins savais (Jn 1, 12); jiems, kaip Simeonui, atiduos į rankas savo Sūnų (Lk 2, 28).
Nuodėmė tebėra čia, bet Kažkas ateina sulaužyti jos dinamizmo. Ji dar turi galią žmonėms, bet paskutinis žodis ne jos: „Mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės” (Mt 2, 20). Todėl galite įsitraukti į angelų himną, kuriame jau aidi skelbimas: „Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį!” (Jn 16, 33)
 
*** 
Ateikite išsigandusieji,
kurie gyvenate prislėgti savo trapumo
ir prispausti savo ribotumo;
sėskitės prie stalo, padengto tuo, ką Dievas dovanoja;
leiskite, kad jūsų širdys išsiplėstų,
patyrę jo šilumą;
atsiverkite gerajai naujienai,
nes jūsų tamsios nuodėmės istorijos
jau panardintos į jo gailestingumo gelmes.
 
Evangelija taip pat nenuslepia trapumo tų, kuriems ji skirta. Matas Jėzaus genealogijoje iki Marijos pamini keturias moteris. Pagalvotume, kad tai pačios verčiausios per visą Izraelio istoriją moterys. Tačiau sužinoję, kas iš tikrųjų jos buvo, galime net pasipiktinti.
Ką pirmame evangelijos puslapyje veikia Tamara, patriarcho Judo marti, apsimetusi kekše, kad su savo uošviu galėtų susilaukti palikuonių (Pr 38)? Kodėl minima Rachaba, „etatinė” prostitutė (Joz 2), Jeriche išgelbėjusi Jozuės šnipų gyvybes? Ir nors Ruta atrodo labai ištikima ir nuoširdi, bet ar nėra ji svetimšalė, kilusi iš Moabo, kurio dukras Šventasis Raštas kaltina dėl stabmeldystės ir prostitucijos atsiradimo Izraelyje? (Sk 25) O Urijo žmona Betsebė? Kam gi minėti vieną labiausiai žeminančių Dovydo gyvenimo momentų (2 Sam 11–12)? Kodėl Matas pasirinko šias moteris, o ne, pavyzdžiui, patriarchų žmonas: Sarą, Rebeką, Liją Rachelę, kurios „kūrė Izraelio namus” (Rut 4, 11)?
Tarp daugelio paaiškinimų įtikinamiausias – kad leistų pamatyti neįprastus planus Dievo, kuris statosi savo palapinę žmonijoje, paženklintoje apgavyste, svetimavimu, prievarta. Jei Jėzaus genealogijoje yra šios moterys, tai reiškia, kad tarp Dievo vaikų galime būti ir mes, nepaisant mūsų drumstų istorijų. Nėra tokios gėdingos praeities, kuri būtų galėjusi sutrukdyti Dievui priklausyti mūsų giminei.
Taip pat ir Jezaus kūdikystės evangelijų personažai pasirodo trapūs ir nuodėmingi: bijantys, drebantys (Lk 1, 29; 2, 9; Mt 2, 3); dažnai nieko nesupranta (Lk 1, 18; 2, 48). Zacharijas priešinasi netikėdamas (Lk 1, 18); kiti, kaip Jeruzales Rašto aiškintojai, pasirodo besą įkalinti savo susikurtų nuomonių apie Dievą (Mt 2, 4) ir negirdi šiandien jo apsireiškimo; Erodas rezga spąstus ieškantiems Kūdikio ir nori ji nužudyti (Mt 2, 7. 14).
Be abejo, niekas nesutrukdo Dievui realizuoti savo išganymo planą. Jis juk skelbė: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės <…>, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas” (Iz 55, 10–11).
Matas ir Lukas tą pačią mintį išsako savaip: „Jūsų abejonės, klaidos ir ribotumai nesulaiko Dievo ateiti pas jus. Geroji jo gimimo naujiena: jis jus myli (2, 14), nori nuveikti su jumis didžių dalykų (Lk 1, 49). Dievas ateina ne todėl, kad to nusipelnėte, bet patrauktas jūsų vargingumo ir dėl savo nesuvokiamos meilės. Jis šaukia jus naujais vardais, kuriuos ištaria angelai ir jei jus aplanko, išgelbėja, priima, atsimena, tai nuo dabar jūs vadinsites „aplankytieji, išvaduotieji” (Lk 1, 68); „išgelbėtieji” (1, 71); „išklausytieji” (1, 13; 1, 50); „jo meilės objektas” (2, 14).
Jūsų nevaisingai egzistencijai jis gali sugrąžinti vaisingumą (Lk 1, 13) ir padaryti, kad jūsų lūpos giedotų jo šlovę (1, 64). Jis ištraukia iš tamsos ir veda i šviesą (1, 78), apšviečia jūsų akis, kad pamatytumėte jo Sūnų (2, 26. 30). Jo Dvasia jus pripildo ir veda (1, 15), ir čia yra džiaugsmo, kurio niekas negali atimti, paslaptis (1, 44).
Naktį perskrodžia gera žinia: „šiandien kiekvienas pasaulio žmogus gali ištrukti iš šalčio ir vienatvės, pasilikdamas, tiesa, savo egzistenciniame varge, bet panardintas į malonės pilnatvę. Ši naktis tęsiasi ir pasidaugina kiekvieno, kuris savo aplinkoje spinduliuoja šilumą, atveria akis šviesai, išplečia širdį ir paskatina giedoti sielą, gyvenime. Dievas ateina į sužeistą žmogaus gyvenimą, ir todėl galime gyventi patirdami ramybę. Nuo tada kiekvieno iš mūsų egzistencija jungiasi su gyvenimu šio Kūdikio, kuris išimtinai yra Dievo, bet taip pat priklauso mūsų šeimai”.
 
*** 
Atskubėkite, neišmanantys žmonės,
kurie sumaišote Dievo kelius su savaisiais,
kurie nemokate suprasti Betliejaus kalbos,
nei kalbėti Nazareto tarme.
Išmokite skaityti naujus ženklus,
kurie skelbia, kad jis yra tarp mūsų,
ir atsisakykite savo pretenzingo žinojimo.
Palikite savo senąją išmintį
ir leiskitės apsvaiginami jo pokylio vynu
bei jo meilės neišmatuojamumu.
 
Išėjęs iš šventyklos Zacharijas negalėjo prakalbėti, aiškinosi ženklais ir liko nebylys (Lk 1, 21). Angelas jam pasakė sūnaus vardą: „Tavo žmona pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu” (1, 14). Tačiau tą džiaugsmingą naujieną jis sutiko skeptiškai, kaip ir Sara (Pr 18) – senatvė per daug aiški, nevaisingumas nepaneigiamas, ateitis užverta. Bet angelo žodžiai skelbė kažką naujo, ko jis nepajėgė priimti. Dievas davė naujus ženklus, prie kurių Zacharijas nebuvo pripratęs, ir kalba, kurią jis mokėjo (būti ištikimam Įstatymui, nepriekaištingai jį vykdyti (Lk 1, 6) nebegalėjo pasitarnauti.
„Esu neiškalbus”, – dejavo Mozė (Iš 4, 10); „Nemoku kalbėti” (Jer 1, 6), – išsisukinėjo Jeremijas, ir pats Dievas įdėjo žodžius į jų lūpas ir išmokė naujai prabilti į pasaulį.
Kaip Zachariją, taip ir mus evangelistai palieka nebylius, pasakodami keistus Dievo darbus: pasirinko savo atėjimui ne jam atstovaujančias institucijas (šventyklą), o lauką prie Betliejaus. Eina ne pas tuos, kurie studijuoja Raštus ir gali juos mintinai cituoti (Mt 2, 6), bet pas du senukus. Pati Gyvybė ateina pas tuos, kuriems gyvenimas jau slydo iš rankų (Lk 2, 28. 38); taip pat pas piemenis – įtartinus žmones (2, 8); astrologija susidomėjusius pagonis (Mt 2, 2). Būtent todėl, kad jie nemanė suprantą tikrąją Dievo tapatybę, nei esą kalbos apie jį šeimininkai, buvo pasiruošę nustebti pamatę keistus Dievo ženklus (vaiką vystykluose, žvaigždę naktį) ir įžvelgti juose kažką daugiau.
Marija, įpratusi kontempliatyviai žvelgti į visus įvykius, taip pat mokėsi skaityti naujus ženklus ir taikyti „alternatyvią gramatiką”, kuri bus viso NT kalba: nepaisant visų tariamybių, ji matė, kad mažieji užima aukščiausią vietą Dievo akyse, kai tuo tarpu triumfuojantieji palikti savo pačių menkumui (Lk 1, 50–53).
Dievo ženklai priklauso normaliam, kasdieniam gyvenimui. Tikėjimo klusnumas žmogų įgalina pažinti tuos ženklus, nors jie paslėpti pačioje normaliausioje kasdienybėje. Bet kaip tik čia viskas atrodo kitaip: nieko neturintis vaikutis ir į jį panašūs slepia savyje tikrojo turto paslaptį.
Kalėdos apšviečia šiuos įvykius, ir tie, kurie juos skaito išmokę „naująją kalbą”, yra paženklinti „prieštaravimo ženklu” (Lk 2, 34). Dėl to išminčiai dovanoja mirą, kuri simbolizuoja mirtį (Mt 2, 11); Simeonas kalba apie kalaviją (Lk 2, 35); todėl Kūdikio vystyklai primena įkapes.
Tas, kuris Motinai buvo apreikštas kaip „didis” ir „Aukščiausiojo Sūnus” (Lk 1, 32), dabar yra mažytis Kūdikis, kaip daugelis kitų. Jis priims tarno išvaizdą ir taps klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8). Išaukštintas bus tas, kuris buvo pažemintas; jo vardas tapo aukštesnis už visus vardus po to, kai jis nusileido į mūsų pragarus.
Nors išminčiai ir piemenys turi keliauti naktį, nors Marija ir Juozapas susirūpinę ieško vaiko (Lk 2, 48), nors žmonija kenčia gimdymo skausmus, vis dėlto viltis išlieka (Rom 8, 19). Tiesa, ši viltis bręsta pamažu. Zacharijas patiki Dievu ir atsiveria jam. Todėl atėjus metui apipjaustyti sūnų, jis paėmė lentutę ir užrašė vardą, apie kurį nebuvo drįsęs net svajoti, bet kuris dabar išreiškė visą jo viltį: „Jonas, – Dievas jį apdovanojo malone”. Ir tada „atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą” (Lk 1, 63).
 
*** 
Skubėkite visi, ateikite į Betliejų!
Nusimeskite nevilties rūbą, kaip dulkes nuo kojų nukratykite savo nuovargį.
Džiaugsmas tebus jūsų šventiškas drabužis.
Prie Kūdikio prakartėlės mokykitės palaiminimų kalbos
ir leiskitės uždegami jo Evangelijos aistra.
 
Pasitelkę vaizdingą šv. Ireniejaus posakį (Adv. Haer. 4, 38) galime sakyti, kad Lukas ir Matas pasakoja apie tai, kaip Dievas „pratinosi” prie mūsų ir mes prie Dievo. Kadangi evangelistai negali išreikšti to, kas priklauso neapsakomumo sričiai, tai suka ratus, paliečia įvairiausius registrus, nurodo veiksmus, leidžia, kad jų personažai mus palydėtų iki paslapties slenksčio. Bet mes nepajėgiame suprasti visko, ką jie patyrė. Ką reiškia, kad piemenys „rado” (Lk 2, 16), išminčiai „pagarbino” (Mt 2, 11) Kūdikį? Kas galėtų visiškai suprasti, ką reiškia būti „malonėmis apdovanotai” (Lk 1, 28), žinoti, kad Dievas „pažvelgė į nuolankią tarnaitę” (Lk 1, 48), ar pritarti jo žodžiui (Lk 1, 38)? Kas pasikeičia gyvenime to, kuris gyvena svarstydamas visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 19)? Kas įvyksta, kai Dvasia paliečia žmogų (Lk 1, 41. 67; 2, 25)?
Galime tik pažvelgti, kaip elgėsi šie žmonės, ir tada kai ką pastebėsime.
 
Budi, viliasi, išlieka imlūs ir atidūs
 
Piemenys saugojo savo bandas (Lk 2, 8); išminčių įprotis stebėti dangų leido jiems išvysti žvaigždę (Mt 2, 2); Simeonas kantriai laukė Izraelio paguodos (Lk 2, 25); Ona daug laiko praleido tarnaudama Dievui (Lk 2, 38). Budėti net vidurnaktį laukiant ženklo, kuris nors kiek apšviestų; ištverti, kai, atrodo, nėra jokių atsakymo ženklų. Būtent šitai reiškia būti tikinčiam. Kadangi jie budėjo, Dievas pats išėjo jų pasitikti. Dievo malonė juos aplenkė dar prieš pradedant viltis. Ne mes laukėme Dievo, tai jis pirmas mūsų laukė (Jn 15, 16).
 
Ieško, keliauja, skuba, gyvena nuolat judėdami
 
Šiuose pasakojimuose dėmesį atkreipia personažų judrumas: eina, skuba, pašoka, kviečia vienas kitą bėgti… Marija skuba aplankyti Elzbietos (Lk 1, 39); pastarosios kūdikis įsčiose pašoka (1, 44); Juozapas ir Marija keliauja iš Nazareto į Betliejų (2, 4), iš Betliejaus į Jeruzalę (2, 22), į Nazaretą (2, 39), vėl į Jeruzalę ir atgal ieškodami vaiko (2, 44. 51). Matas rašo apie kelionę į Egiptą (2, 14) ir Nazaretą (2, 22). Piemenys sako vieni kitiems: „Bėkime…” (Lk 2, 15. 16) Simeoną Šventoji Dvasia skatina eiti į šventyklą (2, 27). Ona taip pat eina (2, 38); išminčiai keliauja (Mt 2, 1. 9. 12).
Vieninteliai nejudrūs lieka „autoritetingi personažai”: kunigai ir Rašto aiškintojai, paskendę tarp savo pergamentų (Mt 2, 4–6).
Gal tai Velykų miniatiūra? Juk tada moterys skubėjo prie kapo, grįžo nešdamos žinią; mokiniai keliavo į Emausą, grįžo skubėdami atgal; Jonas bėgo prie kapo, mokiniai keliavo prie ežero, kad susitiktų su Prisikėlusiuoju.
Aišku viena – pats Jėzaus buvimas kvestionuoja, provokuoja, kviečia persikelti į kitą vietą, keisti padėtį, šaukia ieškoti ir skubėti.
 
Bendrauja, gieda, dėkoja, šlovina, išreiškia savo džiaugsmą
 
Šiuose pasakojimuose atkreipkite dėmesį į garsus. Jie vis auga ir plečiasi.
Pradžioje Dievas siunčia Gabrielių pas Zachariją kalbėtis su juo šventykloje, o žmonės tuo metu meldėsi lauke (Lk 1, 2). Pokalbis užsimezga tarp angelo ir Marijos (1, 26–38), tęsiasi su Elzbieta, kuri garsiai skelbia savo himną ir išgirsta Marijos giesmę (1, 39–45); atgavęs balsą Zacharijas šlovina Viešpatį (1, 65–66). Betliejaus laukuose girdėti angelų chorai, o juos išgirdę piemenys kalbasi tarp savęs, paskui grįžta pasakodami ir šlovindami Dievą (Lk 2, 15. 17). Simeonas užveda dar vieną himną, kalba ir Ona (2, 29–38).
Šiais žmogiškais žodžiais pasireiškia nužengianti Dievo malonė bei Dievo žodis ir aukštyn kylantis šlovinimas, kuris patraukia vis daugiau žmonių: visus, kurie meldėsi su Zacharijumi (Lk 1, 10. 21); jo bičiulius ir kaimynus (1, 66); tuos, kuriems skirta išganymo žinia (1, 77); kurie Betliejuje girdėjo piemenis (2, 18); Simeono minimas tautas (2, 32) ir net angelus (2, 13).
Angelų paskelbta geroji žinia žmones daro pajėgius garbinti Dievą taip pat ir savo gyvenimu. Kas klausosi Dievo žodžio tyloje, tų gyvenimą Dievas gali paversti šlovinimu.
„Neužtenka matyti”, – sako Lukas. Tik Žodis atskleidžia tikrąją prasmę to, kas slepiasi po banaliomis tariamybėmis. Kai sutampa įvykiai ir Žodis, gimsta tikroji išmintis ir kyla šlovinimas.
 
*** 
Nazaretas – viskas kreipiama į jį.
Nazarete baigiasi Mato ir Luko kelionė, į kurią jie buvo pakvietę (Lk 2, 51; Mt 2, 23). Šitaip jie atsako į išmintingųjų keltus neramius klausimus: „Iš kur ateina išmintis? Kur yra supratimo buveinė?” (Job 28, 1–20)
Evangelistų dėka Jobas, kuriuo esame mes visi, sulaukia atsakymo:
„Išmintis auga čia, šiame menkame Galilėjos kaimelyje, ir nuolat mus ragina, kad jos nepaliautume siekę. Ieškokite jos kasdienybėje tarp paprasčiausių žmonių. Nepavarkite keliaudami, o kai surasite „septyniais šulais” paremtus namus, įeikite ir džiaugsmingai sėskitės prie stalo: ten jūsų su duona ir vynu laukia Evangelijos Išmintis. Palaiminti jūs, jei mainais už ją atiduosite visus savo turtus”. 
 
Parengta pagal Dolores Aleixandre, RSCJ,  „Venid, sentaos a la mesa!”
„Vida nueva”, 1996.12.14 , Nr. 2069