Kalėdų šventimas liturgijoje

Kalėdų laikas apima laikotarpį nuo pirmosios Kalėdų Vakarinės maldos gruodžio 24-ąją iki Viešpaties Krikšto šventės.
Vakaruose Kalėdų šventę išskiria tai, kad nuo VI a. tą dieną kiekvienas kunigas gali švęsti trejas Mišias. Be to liturgijos fonas yra įvairios liaudies tradicijos, iš kurių įspūdingiausia – prakartėlės tradicija. 
Grigalius Didysis (apie 604) pradeda savo homiliją apie Viešpaties Gimimą, sakydamas: “Viešpats iš savo dosnumo šiandien mums leidžia švęsti Mišias tris kartus. Tai ankstyviausias liudijimas apie trejas Mišias, kurios iki šios dienos išliko Kalėdų liturgijos ypatybė: Mišios naktį, auštant ir dieną. Prieš šias trejas Mišias būna Kalėdų Vigilijos Mišios gruodžio 24 – osios vakarą. Iš pradžių trejos Kalėdų Mišios buvo būdingos tik popiežiaus liturgijai, susijusiai su įvairiomis Romos bažnyčiomis.
Pradžioje popiežius švęsdavo vieninteles Kalėdų Mišias šv. Petro bazilikoje įprastu laiku, t. y. apie 9 val. Po Efezo Susirinkimo (431 m.), paskelbusio Marijos, kaip Dievo Motinos, dogmą, jos garbei popiežius Sikstas III (432 – 440 m.) pastatė Didžiąją Marijos baziliką. Sekančiame šimtmetyje iškilo noras Romoje turėti Betliejaus prakartėlės kopiją, ir prie bazilikos buvo pastatyta koplyčia prakartėlei. Jeruzalės krikščionių pavyzdžiu buvo įvestas naktinis Kalėdų budėjimas su “Vidurnakčio Mišiomis" naujojoje koplyčioje.
Gruodžio 25 – ąją Romoje taip pat buvo švenčiamas šv. Anastazijos minėjimas jai skirtoje bazilikoje. Tai buvo Bizantijos imperatoriaus valdžios atstovų, įsikūrusių netoli bazilikos, senuose imperatoriškuose rūmuose, šventė. Norėdamas juos pagerbti, popiežius, prieš eidamas į šv. Petro baziliką švęsti Kalėdų dienos Mišių, pirmiau aukodavo Mišias šv. Anastazijos bazilikoje. Todėl liturginėse knygose būdavo žmonėms skelbiamos Kalėdų išvakarių Mišios Didžiojoje Marijos bazilikoje, nakties Mišios šios bazilikos koplyčioje prie prakartėlės, auštant Mišios šv. Anastazijos bazilikoje, ir galiausiai dienos Mišios šv. Petro bazilikoje. XI a. paskutiniosios Mišios iš šv. Petro buvo perkeltos į Didžiąją Marijos baziliką, ir taip ji pilnai tapo Kalėdine bazilika. 
Kai popiežiaus liturgijos knygos nukeliavo už Italijos ribų ir IX a. Karolis Didysis liepė naudoti Romos liturgiją savo imperijoje, trejų Kalėdų Mišių paprotys išplito visoje Vakarų Bažnyčioje. Tačiau kartais tuo buvo piktnaudžiaujama, aukojant visas trejas Kalėdų Mišias iš eilės. Mūsų laikais atstatyta senoji tvarka – Mišiolo rubrikose rašoma: “Pirmąją Kalėdų dieną visi kunigai gali celebruoti arba koncelebruoti trejas Mišias jei tik jos laikomos nurodytu metu, t. y. – Kalėdų naktį, rytą ir dieną.
Kalėdų liturgijos viršūnė yra šv. Jono Evangelijos prologo skaitinys dienos Mišiose: “Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Mes regėjome jo šlovę (Jn 1, 14) Visi kiti skaitiniai veda į šį arba jį pakartoja. Tas pats pasakytina ir apie Mišių ir Liturginių Valandų maldas. Jos visos skelbia Nikėjos, Efezo ir Chalkedono Susirinkimų dogmas, nes jų šviesoje gimė ir išsivystė ši šventė. 
Kalėdų liturgijos maldos yra kupinos šviesos, kalba apie šviesą: “Dieve, šią švenčiausiąją naktį užtvindęs tikrosios šviesos srautais, leisk mums džiaugtis danguje ta šviesybe, kurios paslaptis patiriame žemėje (Kalėdų nakties Mišių pradžios malda); “Šviesybė šiandien užtvino mus, nes gimė mums Viešpats. Jis vadinasi Nuostabusis Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo (Kalėdų ryto Mišių įžangos priegiesmis); “Užliejai mus, visagali Dieve, nauja įsikūnijusio Žodžio šviesa! Tegul ji tikėjimu šviečia mūsų dvasioje ir atsispindi darbuose (Kalėdų ryto Mišių pradžios malda); “Slaptingu Žodžio Įsikūnijimu nauja tavosios garbės šviesa mūsų dvasiai sužibo, idant mes, regimai pažinę Žmogumi tapusį Dievą, per jį pamiltume neregimąsias vertybes (I Kalėdų dėkojimo giesmė)
Dievas tapo žmogumi, kad žmonės galėtų dalyvauti Jo Dieviškajame gyvenime. Taip moko šv. Leonas Didysis Kalėdų Skaitinių Valandoje, visus kviesdamas džiaugtis: “Džiaugsmo priežastis visiems ta pati, nes Viešpats, ateidamas sunaikinti mirtį ir nuodėmę, nerado nė vieno be kaltės, taigi Jis visiems atėjo atpirkti visų. Tesidžiaugia šventasis, artėdamas prie savo vainiko; tenudžiunga nusidėjėlis, nes jam dovanojamas atleidimas; tebūna padrąsintas pagonis, nes jis kviečiamas gyventi. Tėvas Cantalamesa savo knygoje “Kalėdų slėpinys, minėdamas šį Leono Didžiojo pamokslą, priduria: “taip, bet tedžiūgauja ir Dievas Tėvas! Tesidžiaugia Viešpats nes Jo darbai pasiekė pilnatvę. Visi žmonės įgijo naują puikumą Dievo akyse, nes tarp jų atėjo Jo Sūnus, kuris yra “Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą (Hbr 1, 3). Apie įstabius Dievo ir žmogaus mainus kalba ir Kalėdų oktavos antifona O admirabile commercium (“O nuostabūs mainai!) o trečioji Kalėdų dėkojimo giesmė skelbia: “Per jį šiandieną sušvito nuostabūs pasikeitimai: Amžinasis Žodis, priimdamas trapią mūsų prigimtį, be galo išaukštino žmonių giminę, ir ta nuostabi su juo giminystė daro mus nemirtingus.
Iki VII a. tik Velykos buvo švenčiamos aštuonias dienas. Tuo laiku panašią oktavą gavo ir Sekminių šventė, kad būtų galima tęsti naujai pakrikštytųjų katechezę. Kalėdų šventės oktava atsirado tik VII a., nors jau anksčiau būdavo švenčiama Kalėdų aštuntoji diena. Pradžioje ši diena buvo skirta paminėti Marijos Dieviškąją Motinystę, vėliau ją buvo švenčiamas Viešpaties apipjaustymas ir Jėzaus vardo suteikimas. Marijos, Dievo Gimdytojos šventė sausio 1-ąją – pati pirmoji ir seniausia Marijos šventė Romoje. Ši aštuntoji oktavos diena taip pat sutampa su naujų civilinių metų pradžia. Kadangi pagonys Romos imperijoje sausio 1-ąją audringai, su prietarais ir orgijomis šventė dievo Janus šventę, Bažnyčia, norėdama krikščionis nuo to apsaugoti, įvedė atgailos liturgiją ir kvietė pasninkauti. Buvo sudarytos specialios Mišių maldos, pavadintos “Apsaugai nuo stabmeldystės. Bažnyčios tėvų mintį šia tema gerai išreiškia citata iš šv. Augustino Naujųjų metų pamokslo: “Tedovanoja jie Naujųjų metų dovanas – jūs dalinkite išmaldą; tedainuoja jie pašėlusias dainas – jūs atverkite savo širdis Dievo žodžiui; teskuba jie į teatrą – jūs skubėkite į bažnyčią; tepasigeria jie – jūs pasninkaukite. Antrasis Turo susirinkimas (567 m.) nustatė, kad pirmąsias tris sausio mėnesio dienas būtų laikomos atgailos pamaldos norint išnaikinti pagoniškas praktikas. Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmę, kuri Romos liturgijoj švenčiama pirmąją Naujųjų metų dieną, švenčia ir Rytų Bažnyčia – Bizantiškasis ritas bei Rytų ir Vakarų sirai – gruodžio 26 d., o koptai – sausio 16 d. 
Net ir seniausiuose liturginiuose kalendoriuose iškart po Kalėdų seka visa eilė šventųjų – šv. Stepono, šv. apaštalo Jono ir Nekaltųjų Vaikelių šventės. Viduramžiais šie šventieji buvo laikomi Vaikelio Jėzaus “garbės palyda ir jiems duotas “Kristaus draugų pavadinimas. Šv. Stepono ir šv. apaštalo Jono šventės kilo iš Rytų – IV a. sirų tradicijos, Vakaruose jos buvo primtos šimtmečiu vėliau. Trečioji, Nekaltųjų Vaikelių, šventė pasirodė šiaurės Afrikoje 505 m. Šios trys šventės vaizdavo tris kankinystės rūšis. Bažnyčios ir vienuolynai tomis dienomis prisimindavo diakonus (šv. Stepono dieną), kunigus (šv. Jono dieną) ir studentus ar jaunus seminaristus (Nekaltųjų Vaikelių dieną). 
Sekmadienį po Kalėdų (arba gruodžio 30 d., jei Kalėdos pasitaiko sekmadienį), švenčiama Šventosios Šeimos šventė. Pamaldumas Šventajai Šeimai išplito pasaulyje XIX a., tam daugiausiai įtakos turėjo Kanada. Ši šventė buvo įvesta 1921 m. 1969 m. ji buvo susieta su Kalėdų oktava ir sudarytas trejų metų skaitinių ciklas.
 
Literatūra
 
Adam, Adolf “The Liturgical Year. Pueblo Publishing Company, New York, 1981.
Martimort, A. G. “The Church at Prayer, Volume IV. The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota 1986.
Fink, P. E., SJ “The New Dictionary of Sacramental Worship, The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota 1990
Kajackas, A. “Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje, Lietuvos Katechetikos centras, 1997
Rahner, K. “The Great Church Year The Crossroad Publishing Company, New York, 1994.