Kančios pamokos

quar12Pats kovo mėnesio vardas iššaukia kažkokį nerimo įvaizdį. Kovas – o gal kova? Su kuo? Kodėl? Lietuvių liaudis sakytų, kad tai žiemos ir pavasario kovos laikotarpis: nepaisant šalčio pastangų nepaleisti iš savo glėbio žemės, ilgainiui vis tiek laimi pavasaris, paviliojęs pasaulį ne kieta jėga, bet šilto vėjo dvelkimu ir žiedais. Vadinasi, švelnumas, meilė nugali smurtą… Žinoma, suromantinti įvaizdžiai nelabai atspindi tikrovę, bet žmonės mėgsta daiktams ir net gamtos reiškiniams suteikti asmens savybes, juk taip lengviau išsiaiškinti, suprasti, priimti.
Kovo mėnuo pažymėtas ir rimties bei susikaupimo ženklu. Džiūgauti dar per anksti, kol siela neatsikratė ydų šalnos, abejingumo pūgų, nenugalėjo pagundų viesulo ir neįžengė į nuskaidrėjimo pavasarį. Kitaip tariant – neperėjus rimtimi grįsto septynių mylių Gavėnios tilto, negali tikėtis Velykų džiaugsmo.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogaus (o gal ir bet kurio kito laikmečio) sunkiausias kasdienybės kryžius yra nuolatinis skubėjimas, nerandant laiko sustoti, pažvelgti į save ir paklausti: kurgi mes taip galvotrūkčiais lekiame? Ilgainiui daugelis prie to skubėjimo taip pripranta, kad negali savo gyvenimo įsivaizduoti be nuolatinės greičio įtampos. Antra vertus, ne vienas už to “neturiu laiko” pasislepia nuo įsipareigojimų artimui ir – sau. Juk tai labai parankus pasiteisinimas, be platesnio aiškinimo atleidžiantis nuo pareigų ar prašymų, iš kurių norime išsisukti. Atleidžia ir nuo noro pažvelgti į save. Kas žino, ką galime pamatyti pačiuose giliausiuose sielos užkampiuose… Gal ten, kaip mažo vaiko vaizduotėje, glūdi kažkokios pabaisos, kurios, kartą mūsų dėmesio pažadintos, šoks ir suardys įvaizdį, taip kruopščiai susikurtą apie save.
Kristus mums sako: “Imk savo kryžių ir sek mane”. Su tuo kvietimu ateina ne tik ypatinga privilegija (juk ilgainiui kelionė su kryžiumi pasibagia dangiškąja laime), bet ir visos kliūtys, kurias turime nugalėti, kad pasiektume kelionės tikslą. Kančios kratosi žmogiškoji prigimtis. Tai visai natūralu. Tačiau yra žmonių, kurie kančia tiesiog mėgaujasi, rodydami kiekvienam pasauliečiui, kiek jie gyvenime turi kentėti, koks sunkus tas kryžius, kurį užkrovė ant jų pečių kasdienybė. Taip ir atrodo, kad niekad niekam sunku nebuvo, niekas jokio skausmo nepergyveno, liūdesio nepatyrė, desperacijoje nesiblaškė, tik jie.
Vargiai taip reikia atsiliepti į Jėzaus žodžius: “Imk savo kryžių ir sek mane!” Mūsų Viešpats ėjo į Golgotą nesiskųsdamas, nekeikdamas tų, kurie jį skaudino – fiziškai ir dvasiškai. Pakeliui jis net atrado jėgų suraminti verkiančias moteris, mirties valandą pasirūpinti savo Motinos likimu, paguosti atgailaujantį nusikaltėlį, kartu pasmerktą mirti ant kryžiaus. Jis taip pat atleido savo kankintojams.
Tai šitą pamoką kiekvienas turime išmokti, kai tiesiame rankas į mums skirtą kryžių ir ryžtamės eiti skaudžiuoju keliu paskui Kristų. Gavėnia – idealus laikas tai padaryti. Jokia pašalinė priemonė – pramogos, žmonės, užsiėmimai – nepadės mums nešti savąjį kryžių – tai kiekvieno asmeniškas reikalas. Žinoma, jeigu tikrai jaučiame, kad po našta klumpame “trečią kartą”, yra tik vienas pagalbos šaltinis – tas, paskui kurį einame, nešini savo kryžiumi. Jis neatsisakys ištiesti pagalbos ranką, nes juk ir jam pačiam reikėjo Simomo Kireniečio talkos… Nebūtina nuolat šaukti: “Viešpatie, Viešpatie”, bet jeigu sutikę neperžengiamą kliūtį, sušuksime – “Viešpatie, Viešpatie!” – pagalba atsiras.
Kovo mėnuo mums, lietuviams, pažymėtas ir neapsakomo džiaugsmo ženklu. 1991 m. kovo 11-tąją Lietuva užbaigė vergijos Gavėnią ir sušvito laisvės Velykų džiaugsmu. Tai dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Kiek lietuvių tauta turėjo pakelti kryžių, kad sulauktų prisikėlimo?
Apsigaubę Gavėnios rimtimi, imkime pavyzdį iš kovo mėnesio. Kaip žiema kovoja su pavasariu, kovokime su savo silpnybėmis, kad Velykų rytą savo laimėjimą galėtume paskelbti džiaugsmingu “Aleliuja”.
 
Danutė Bindokienė