Kas mums yra Jėzus?

JėzusMūsų kūnas ir dar labiau dvasia yra reikalingi nuolatinio atsinaujinimo. Kitaip ir dvasia, ir kūnas vis silpnės. Dvasios siekiai, vertybės, išblės, sunyks, bus nustumtos į šalį. Taigi mūsų sielos dvasiniai, kultūriniai bei religiniai siekiai vis reikalingi atnaujinimo, atšviežinimo. Kartais net reikia naujo atgimimo. Tokio atsinaujinimo ar atgimimo ypač reikia tada, kai mūsų gyvenimas tampa nei šiltas, nei šaltas, o tik drungnas. Manau, kad daugumas mūsų yra tokie drungni.
Šiame rašinyje pagal vysk. Baltakio sielovados “Dvasiniam atsinaujinimui programos projektą” bus pateikti Šv. Rašto žodžiai, įvairios mintys, atliktini pratimai, susimąstymai ir maldos, padedančios tam dvasiniam atsinaujinimui ir atgimimui.
 
I. Kas man yra Jėzus?
 
Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus “paveikslą”, kurį Evangelijoje piešia tie, kurie kartu su juo buvo arba girdėjo iš tų, kurie su juo bendravo. Pažiūrėkime į Evangeliją pagal Morkų.
1, 21-28: sinagogoje žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
2, 3-12: ten pasakojama apie paralyžuotąjį, draugų nuleistą pro lubas prie Jėzaus kojų. Jėzus jam atleido nuodėmes ir visiems pasakė: “Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, –  čia jis tarė paralyžuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”
8, 27-30: prie Pilypo Cezarėjos kaimo Jėzus klausia apaštalus: “O jūs kuo mane laikote?” Petras visų vardu atsako: “Tu esi Mesijas”. Pagal Mato Evangeliją Simonas Petras atsakęs: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
9, 1-13: Jėzaus atsimainymo metu kalne iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!”
10, 46-52: čia kalbama apie Jericho neregį, kuris šaukė: “Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!” Tuomet Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Jis tuoj praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
Taigi iš šių ir kitų vietų aiškėja, kokį Jėzaus “portretą” piešia Šv. Raštas. Jėzus tai yra tas, kuris gydo, atleidžia, guodžia, myli, supranta, padeda, moko, įspėja, įprasmina, išklauso, išlaisvina iš blogio, atleidžia nuodėmes.
Dėl Jėzaus darbų, žodžių ir įžvelgiamų savybių žmonės davė įvairius titulus ir į jį kreipdavosi įvairiais vardais: Išganytojas, Viešpats, Žmogus, Gelbėtojas, Pranašas, Žmogaus Sūnus, Kelias, Tiesa, Meilė, Patarėjas, Dievo Žodis, Dievas…
Pagalvokime, kuris mums iš šių Jėzaus titulų yra artimiausias, daugiausiai pasakantis.
 
II. Ką Jėzus teikia žmogui?
 
Su Jėzaus titulais ir kreipiniais į jį artimai rišasi Gerosios naujienos ir Dievo karalystės suvokimas. Mums, apie tai dažnai girdimiems, ji neatrodo tokia didelė naujiena. Tačiau ta Geroji naujiena ir Dievo karalystė yra tikrai nuostabi! Jėzus tai mėgina pasakyti Nazareto gyventojams sinagogoje pranašo Izaijo žodžiais: “Viešpaties Dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo: siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų” (Lk 4, 18-19).
Izraelio tautoje “maloningieji Viešpaties metai” buvo kas 49 metai. Jie buvo jubiliejiniai metai. Tuos metus vyriausiojo kunigo pavedimu paskelbus, žydų tautos kaliniai būdavo paleidžiami iš kalėjimo; jeigu žydas buvo tapęs vergu, jį paleisdavo iš vergijos; vargdieniai, skolininkai būdavo visai atleidžiami nuo skolos išmokėjimo, o parduota žemė grąžinama pardavėjo šeimai. Taigi jubiliejinių maloningųjų Viešpaties metų paskelbimas vargdieniams, prislėgtiesiems, kaliniams ir vergams buvo tikrai nuostabi, džiugi Geroji naujiena.
Jėzus, paskaitęs tuos žodžius, pasakė, kad “šiandien išsipildė ką tik girdėti Šv. Rašto žodžiai”. Paskui pridėjo, kad su juo yra Dievo Dvasia, jis – Mesijas, Pateptasis, Viešpaties įgaliotinis paskelbti Gerąją naujieną – prasidedančius jubiliejinius metus žydų tautai ir visai žmonijai dvasinėje, religinėje srityje.
Jėzus iškalbingai skelbė tą Gerąją naujieną ir plačiai vykdė žmonių išlaisvinimą iš blogio, nuodėmės ir šėtono vergijos. Pasklaidykime Evangelijų puslapius, kur pasakojama apie Jėzaus kalbas, nuodėmių atleidimą, ligonių pagydymą. Žmonės mėgindavo Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų, o jis jiems sakydavo, kad ir kitiems miestams turįs skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esąs siųstas (Lk 5, 42-44). Jis siųsdavo skelbti tos savo Gerosios naujienos ir apaštalus, pirma jiems suteikęs galią tramdyti demonus ir gydyti ligas (Lk 9,1-10). Jėzus tai vykdė tada ir tebevykdo dabar pats, per savo Bažnyčią, per tikinčiųjų bendruomenės narius.
 
Kaip suprasti Dangaus karalystę, kas ji yra?
 
Šeštame Mato Evangelijos skyriuje, kur kalbama apie išmaldą, pasninką ir “Tėve mūsų” maldą, ji nurodoma kaip ta, kurioje karaliauja Dievas. Tačiau karalystės Valdovas ir Viešpats parodomas kaip dangiškasis Tėvas. Visi pavaldiniai yra jo įsūnyti vaikai. Viešpats tėviška apvaizda visus juos globoja ir aprūpina.
Dievo karalystė yra kaip vynuogynas. Dangiškasis Tėvas visus kviečia darbuotis savo vynuogyne, jo karalystėje. Kiekvienas laisvai, sumaniai tedirba pagal savo gautus talentus. Jeigu kas vėlokai pakliūva į darbą vynuogyne, vis tiek gali gauti didelį užmokestį.
Dievo karalystė yra kaip linksmos vestuvės. Visi, ir turtingi, ir vargšai, yra kviečiami į valdovo sūnaus vestuves. Tačiau jie turi turėti toms iškilmėms tinkamą drabužį. Kitais žodžiais tariant – turi turėti pašvenčiamąją Dievo malonę, gaunamą per krikštą – atgimimą iš vandens ir Šv. Dvasios.
Tad Dievo karalystė jau ir čia, žemėje, yra Dievo malonėje esančio žmogaus širdyje. Kristus pamoksle nuo kalno sako, kad yra palaiminti, kurie turi vargdienio dvasią – jų yra Dangaus karalystė (Mt 5, 3). Taip pat Dangaus karalystės paveldėtojai yra ir tie, kurie persekiojami dėl teisybės. Dangaus karalystė palyginama su dirva, kurioje auga kviečiai ir raugės. Leidžiama abiem augti iki pjūties. Jo karalystė jau yra čia, žemėje, nes Jėzus ragino savo mokinius: “Pirmiausia rūpinkitės Dievo karalyste ir jos teisybe, o visa kita bus jums pridėta”. Tačiau Jėzaus išmokytoje maldoje jie yra skatinami prašyti Dievą: “Teateinie tavo karalystė!” Dievo karalystė suprantama, kaip tiesos, teisingumo, meilės, malonės ir šventumo karalystė. Iš dalies ji yra jau šioje žemėje žmonių širdyse, bet galutinai bus pasiekta tik danguje.
Taigi per Jėzų Kristų Geroji naujiena žmogui yra išsigelbėjimas iš nuodėmės, iš piktojo valdžios ir priartėjimas prie Dievo karalystės. Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kristus nurodo kelią į Dievo Tėvo meilę ir jo karalystę savo gyvenimu, žodžiu ir įsakymais. “Kas mane myli, tas laikosi mano žodžių ir įsakymų. Tą ir mano Tėvas mylės. Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime… Kas įtikės ir apsikrikštys, bus išgelbėtas… Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, gyvena per mane, jis turi amžiną gyvenimą”. Jungimasis su juo (Komunija, malda, auka), veikimas drauge su juo (kaip vynmedžio šakelės, kaip jo paslaptingojo kūno nariai) jau ir yra tas kelias.
Taip pat Jėzus Kristus yra tiesa apie svarbiausius žmogaus dalykus (kad sutvertas Dievą garbinti, mylėti, jam tarnauti). Jis yra tiesa ir gyvenimas – ta antgamtinė tikrovė, įsikūnijęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus, įgalinąs žmogų mylėti ir būti jo mylimam, gyventi džiugų, pilnutinį, žmogiškai dievišką gyvenimą šioje žemėje ir paskui danguje su Triasmeniu Dievu ir jo geraisiais vaikais.
Taip per Kristų ir Kristuje išsipildo Dievo pažadas žydams, duotas per patriarchus ir pranašus, ir visiems žmonėms įrašytas širdyje amžinos laimės troškimu. Užtat apaštalas Paulius (Kol 1, 12-14) mus ragina dėkoti Dievui, “kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę, kuriame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą”. Taip žmogui aiškėja, koks yra nuostabus Dievo gerumas savo kūriniui, vaikui, neklaužadai, įžeidėjui, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 1, 16).
 
Kas yra mūsų lobis?
 
Jėzus savo klausytojus įspėjo: “Kas turi ausis, teklauso”. Taip ir dabar galima sakyti: kas turi ausis, tikintis ar netikintis, tegirdi, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Sūnus, jame yra žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas, laimė, visų kovų pergalė.
Iš visų savo kūrinių Dievas tik žmogų (ir angelą) sutvėrė laisvą ir protingą. Jis kiekvienam iš mūsų suteikė laisvę pasirinkti gėrį ar blogį, meilę ar neapykantą. Jėzus aiškiai įspėjo laisvąjį žmogų apie vienokio ar kitokio pasirinkimo pasekmes: “Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagis įsilaužia ir išvagia… Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur vagys neįsilaužia ir nevagia; kur tavo lobis, ten ir tavo širdis… Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams… Negalite tarnauti Dievui ir mamonai” (Mt 6, 19-21, 24).
Būtų naudinga save paklausti: kas sudaro mano “lobį” – didžiausią vertybę, gėrybę, centrą? Ar pinigai, gal koks daiktas, kokia nors aistra, aš pats, koks asmuo, Dievas? Kokią reikšmę Jėzus turi mano gyvenime? Jeigu jo nebūtų, kas pasikeistų mano kasdienybėje, darbe, šeimoje, draugų ratelyje? Kokį skirtumą įneša Jėzus į sunkiausius mano gyvenimo momentus?
 
III. Žmogus nuodėmės prarajoje
 
Šv. Rašte skaitome: “Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne! Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu aš darau, ko nenoriu, tada nebe aš įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos… nes visi nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 7, 18-20 ir toliau).
Mes visi esame nuodėmės paliesti ir į ją palinkę. Tą palinkimą, traukimą visi savyje jaučiame. Kai kuriuos blogus palinkimus vaikai paveldi iš tėvų, senelių, protėvių. Stebėjimai ir psichologų išvados rodo, kaip sunku girtuoklio vaikui išsilaikyti, netapus girtuokliaujančiu ar net alkoholiku; arba kaip sunku vaikams suvaldyti savanaudiškumą, perdėtą egoizmą, jeigu tuo pasižymėjo ir jų tėvai. Tokie netvarkingi instinktai, polinkiai, aistros, tapę vidujiniais nusiteikimais, veda žmogų į asmenines nuodėmes. Jos, pasidariusios blogais įpročiais, ydomis, pagaliau užviešpatauja visą žmogų. Jis patenka į jų vergiją ir krinta į nuodėmės prarają.
Savyje mes negreit pastebime didesnį ar mažesnį vergavimą kuriai nors nuodėmei. Greičiau pamatome kitus žmones, atsidūrusius toje nuodėmės prarajoje, pvz., girtuoklius, paleistuvius, svetimautojus, pilnus puikybės, tik savimi besirūpinančius, praradusius tikėjimą.
Tad pagalvoję atsakykime: kas mane dažnai vargina, pykina ar kitus stiprius jausmus sukelia? Kur patiriu vergavimą nuodėmei? Kurios nuodėmės prarajon gal jau buvau ar esu įkritęs? Į kurios nuodėmės prarają dabar man gresia pavojus įkristi?
Nuodėmės yra ne tiek koks nors atskiras veiksmas, kiek dėl netvarkingų instinktų, polinkių, jausmų, aistrų susidaręs nusiteikimas. Dėl tokio nusiteikimo gal aš esu praradęs meilę ir jautrumą Dievui, artimui ir pačiam sau?
Toks žmogus praranda pagarbą ir dėkingumą Dievui, savo Tvėrėjui, savo Išganytojui Kristui, nepasitiki Dievo Apvaizda, jo meile, tėvišku gerumu. Taip pat jis užmiršta patirtą gerumą iš artimųjų, giminių, draugų ir juos įskaudina savo blogu elgesiu. Jis, lyg apakęs, nebemato kitų žmonių vargo, skurdo ir jų poreikių. Jis praranda suvokimą, kad savo elgesiu daro bloga ir sau, ir kitiems.
Mes lengvai pasiduodame natūraliam polinkiui pulti ir kaltinti kitus, o save vis pateisinti ar visai išteisinti. Dažnai savyje nebematome esančios nuodėmės ir blogio tamsos. Vengiame stoti tiesos švieson, kad nepasirodytų mūsų blogybės. Tačiau kituose pastebimos blogybės mums nepatinka, ypač tada, kai dėl jų mums patiems tenka nukentėti. Kartais pastebime, kad ir mes patys esame tų pačių nuodėmių pančiojami, blogų papročių pavergiami, kad pamažu slenkame prarajon, o gal jau ir esame įkritę. Mėginame iškopti. Tačiau žmogus pats vienas nepajėgia, nors ir bando.
Tiek kitus žmones, tiek save stebint, tenka patirti ir įsitikinti, kad čia būtinai reikalinga Gelbėtojo, Išganytojo pagalba. Tad reikia jį prisiminti, juo pasitikėti, jo šauktis.
 
Paruošė P. Daugintis, SJ.