Kas yra angelai?

Į klausimą atsako br. Ramūnas Mizgiris, OFM
 
Pietro_Cavallini_AngelRemiantis Biblija ir Bažnyčios tradicija, angelai (gr. angelos – pasiuntinys) yra Dievo sukurtos dvasinės (bekūnės) būtybės. Angelai visa savo būtimi yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Nes jie „visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10), jie vykdo „įsakymą, paklusnūs Jo tartam žodžiui“ (Ps 103, 20). Kaip grynai dvasiniai kūriniai, jie turi protą ir valią, yra asmenys (plg. Pijus XII, enc. Humani generis: DS 3891) ir nemirtingi (plg. Lk 20, 36). Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius. Tai rodo jų garbės spindesys (plg. Dan 10, 9-12).
Diskusijoje dėl angelų vyrauja vieninga nuomonė, kad angelų vaizdiniams, kurie būdingi žydams, krikščionims ir musulmonams, pradžią davė Asirijos, Babilonijos, Persijos bei graikų-romėnų Antikos pasaulio įtaka, ir kad šiame fone angelų egzistavimas Biblijos laikais buvo laikomas savaime suprantamu dalyku.
Biblijos požiūriu, angelai priklauso dangiškajam Dievo dvarui ir sudaro „dangaus kareiviją“ (1 Kar 22, 19-22; Lk 2, 13; Mt 26, 53), vygdo Dievo įsakymus žemėje, skelbia Dievo nutarimus, užtaria ir sergi. Laiške žydams, regis, perspėjama vengti perdėto angelų vertinimo; jie tik tarnai (1, 14), ir išaukštintas Jėzus Kristus stovi nepalyginti aukščiau už juos (2, 16). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 16).
Biblijoje minimi hebrajiški angelų vardai: Gabrielius („Dievo tvirtybė“), Mykolas („nepaprastai galingas“) ir Rafaelis („Dievas gydo“); taip pat kartą užsimenama apie arkangelus (plg. 1 Tes 4, 16). Daug angelų vardų bei funkcijų aptinkama ankstyvojo judaizmo raštijoje. Angelų vaizdinių aplinkai priklauso keturios esybės prie Dievo sosto (plg. Iš 25, 18-22; 1 Kar 6, 23-28; Ps 18, 11; Ez 1, 8-11; Apr 4, 6 ir t.t.), gyvūnų formos kerubai (plg. Pr 3, 24; Ez 28, 14; Žyd 9, 5), galybės ir pajėgos, kunigaikštystės, valdžios ir viešpatystės (plg. Joz 5, 14; Dan 10, 20; Ef 1, 21).
Dievui tarnaujančių angelų egzistavimą Bažnyčios tėvai, kaip ir Biblija, laiko savaime suprantamu dalyku. Šv. Augustinas († 430) gretina angelų sukūrimą su šviesos sukurimu (plg. Pr 1, 3). Šv. Jono Auksaburnio († 407) dėka, Rytų Bažnyčioje išnyra mintis apie dangiškąją liturgiją, angelų atliekamą lygrečiai žemiškajai. Ilgalaikę įtaką vėlesniam mokymui apie angelus padarė Pseudodionizas Areopagitas († apie 500), smulkmeniškai išdėstęs angelų hierarchiją.
Bažnyčia tiki, kad jos gyvenimą lydi paslaptinga ir galinga angelų globa (plg. Apd 5, 18-20; 8, 26-29; 10, 3-8; 12, 6-11; 27, 23-25). Liturgijoje Bažnyčia prisijungia prie angelų, šlovindama triskart šventą Dievą (Romos mišiolas I, “Sanctus”); ji šaukiasi jų pagalbos mirusiųjų liturgijos (Ordo exsequiarum 50) maldoje In paradisum deducant te angeli… ar Bizantijos liturgijos „Cherubinų himne“ (šv. Jono Auksaburnio liturgija).
Nuo gyvenimo pradžios (plg. Mt 18, 10) ligi mirties (plg. Lk 16, 22) jie žmones saugo (plg. Ps 34, 8; 91, 10-13) ir juos užtaria (plg. Job 33, 23-24; Zch 1, 12; Tob 12, 12). „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“, sako šv. Bazilijus Didysis († 379). Dar žemėje gyvendamas, krikščionis tikėjimu dalyvauja palaimingoje su Dievu susivienijusių angelų ir žmonių bendruomenėje.
 
Šaltiniai
 
H. Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, pusl. 29-31, 2003.
Biblija, arba Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Kaunas: LKB TKK leidykla, n. 328-336, 1996.