Kas yra dykuma?

DykumaKunigų knygoje sakoma, kad dykuma – prakeikta vieta. Dykumoje nėra vandens, o žydų supratimu tai didžiausias prakeikimas. Dykumoje nėra vandens, o be vandens nėra gyvybės. Taigi dykuma reiškia mirtį. Dykumoje nieko nesutiksi ir nieko nerasi. Stosi tik prieš save patį tokį, koks iš tiesų esi, savo tikrovę ir prieš pagundas. Grumsies su jomis. Dykumoje grūmėsi Jokūbas, dykumoje grumsiesi ir tu su nepaklusniomis vidinėmis ir išorinėmis savo prigimties jėgomis. Tai tikrieji demonai, kurie veisiasi dykumoje. Taigi dykuma nėra vien tuščia plynė, tai – kovos vieta. Dykumų Tėvai į dykumą keliavo ne pasigrožėti vaizdais. Toje erdvėje galima patirti dieviškąjį regėjimą. Dykumoje nėra stabų, visokių žemiškų suvaržymų, kurie aptraukia mūsų akis. Taip dykuma padeda praregėti ir stoti prieš Dievo akivaizdą. Čia susiduri su visai kitokia tikrove, su buvimu neaprėpiamo Dievo, nuo kurio čia nepasislėpsi; čia nėra kur meluoti ir apgaudinėti. Kaip Mozė, tu dykumoje stoji prieš Dievą akis į akį. Dykuma – dvasinio perversmo, ne atsitraukimo vieta. Čia nėra tik išoriškai tylima, čia keičiasi vidinės nuostatos. Gyventi dykumoje nereiškia gyventi be žmonių, tai reiškia gyventi Dievui. Dykumoje kovojama, atgailaujama, gilinamasi į save, ne poilsiaujama ar slepiamasi. Kodėl aš taip kalbu, tarsi pats bučiau buvęs dykumoje? Aš nesu buvęs dykumoje kaip vietoje, nes dykuma nebūtinai turi būti vieta. Dykuma – tai dvasinė erdvė. Dykuma kaip vieta neugdo mūsų dvasios, ji gali išugdyti mūsų išorę, išlikimo instinktus. Tikroji dvasinė kova vyksta mūsų širdies dykumoje. Ir ji gali būti tiek Sacharoje, tiek mano kambaryje seminarijoje, tiek tavo bute. Manau, kad nereikia vengti dykumos, nes tai yra būtinas dvasinės kelionės etapas. Dažnai yra bandoma ją pridengti, nuslėpti, užgožti triukšmu, filmais, žaidimais. Įdomiausia yra tai, kad nors ir slepiamės, dykuma paprastai susiranda mus pati. Visi vienaip ar kitai pereina dykumą. Gal patiria kaip kančią, tuštumą ar išsekimą, palūžimą ar kaip kitą gyvenime ištinkantį sunkumą. Dangstydami dykumą, mes tik atidėliojame visiško vienišumo ir vidinės baimės patirtis. Jei per šias patirtis einame nenoromis, jos gali sukrėsti ir sugniuždyti. Bet jei žengiame savo noru, jos gali padėti išsilaisvinti ir pasiekti vidinę ramybę. Mes galime nukeliauti į dykumą ir ten amžinai pasilikti nerasdami kelio toliau, arba galime ją pereiti ir pasiekti savo dvasinio išsitaisymo tikslą, jei tik šis tikslas yra Dievas.
klier. Artūras Goštautas