Kas yra Jėzus? (santrauka)

Saulius iš Tarso manėsi žinąs atsakymus į visus klausimus. Tačiau vieną dieną kelyje į Damaską jis pasijuto kažkokios visaZengimas-i-dangu-Burtz--266x300 viršijančios jėgos parblokštas ant žemės, tuomet jam nieko nebeliko, kaip tik paklausti: “Kas esi, Viešpatie?“ Ir Jėzus jam atsakė. Tamsoje, maldoje, tardamasis su tais, kurie buvo matę Jėzų, Saulius (kuris vėliau tapo žinomas kaip apaštalas Paulius) pažino Viešpatį. Po šio įvykio, jis visą savo gyvenimą praleido kaip laidininkas, per kurį Jėzus skleidė savo mokslą pasauliui.
 
Kas esi, Viešpatie? Kiekvienas krikščionis privalo klausti to paties kiekvieną dieną, tikėdamasis patirti vis daugiau ir giliau apie vyrą, vardu Jėzus, kuris buvo Dievas. Iki šiol pilnai dar niekas nėra supratęs Jėzaus, kadangi mes esame tik žmonės, o jis – Dievas. Tačiau jis – ir žmogus. Tokiu būdu Jėzus yra Dievo ‘Sakramentas’ mums. Panašiai kaip ir visi sakramentai, Jėzus mums atskleidžia dieviškumą, kuris visgi visuomet išlieka nepažįstamybe ir slėpiniu, o jo švytėjimo žmonių akys nebegali pilnai aprėpti. Meile Jėzui ir mūsų tikėjimui degančiuose savo laiškuose, kuriuos apaštalas Paulius siuntė įvairioms krikščionių Bažnyčioms, jis skelbė Jėzaus slėpinį. Mes taip pat galime apšviesti savo gyvenimą ir sustiprinti tikėjimą Jėzumi, jei atidžiai įsiklausysime į šį pirmąjį krikščionių teologą. Ir nors jis mums nepaliko susistemintos Kristologijos (Kristaus asmens ir jo veiklos mokslo), tačiau jo žodžių esmėje visuomet girdime: “Kristus mirė. Kristus kėlės. Kristus vėl ateis”. Šiuo straipsniu bandysime atsakyti į klausimą, kas šis Dievas-žmogus, esantis mūsų tikėjimo centre yra mums, mūsų išgyvenamame laike ir amžinybėje.
 
Jėzus amžinasis Dievas. “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir tas Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). ‘Žodžiu’ Jonas nori išreikšti ‘Sūnų”. Sūnus egzistavo dar prieš Jėzų, nes Jėzus nebuvo Jėzus, kol nebuvo pradėtas mergelės įsčiose. Tačiau vieną dieną Dievo Žodis, jo vienatinis Sūnus tapo kūnu – Jėzumi. Tai buvo amžinojo plano Dievo mintyje išsipildymas žemėje. Kaip šis planas vyko? Nors mes negalime suprasti Dievo minties, tačiau galime ją įsivaizduoti, žvelgdami atgal į amžinybę ir matydami Tėvą, Sūnų, ir Šventąją Dvasią – vieną Dievą – “tariantis”. Jėzus turėtų sakyti: “Štai ateinu <…>vykdyti tavo, o Dieve, valios” (Žyd 10,7). Tarp teologų nėra vieningos nuomonės apie Dievo amžinąjį planą Jėzui. Dauguma laikosi nuomonės, kad Dievas nuo amžių suplanavo Jėzų kaip žmonių giminės centrą, ‘pirmgimį iš visų brolių’, nepriklausomai nuo to, būtų įvykusi nuodėmė pasaulyje, ar ne. Kiti laikosi supratimo, kad Dievas Jėzui turėjo tik sutaikinimo nuodėmingos žmonių giminės su savimi planą. Bet kuriuo atveju, Dievo planas kilo iš jo meilės. Mes, svarstydami šį klausimą, vis dėlto neturėtumėme per daug atsitolinti nuo žmogiškojo supratimo apie Dievą, kurį randame Biblijoje (ypatingai Senajame Testamente), kur Dievas pristatomas kaip atsilyginantis, piktas ar baudžiantis. Tačiau visais atvejais tegul mums būna aiškus vienas svarbus faktas: Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas bei jo kančia buvo Dievo meilės vaisius. Jėzaus Dievas Tėvas nebaudė už nusidėjusios žmonijos nuodėmes; jis į žemę atėjo ne tam, kad numalšintų pikto Tėvo įniršį ant nuodėmingų žmonių arba ne tam, kad sumokėtų reikiamą kainą už mūsų vienybės su Dievu atnaujinimą. Tai nebuvo ir skausmingas Jėzaus kentėjimas ant kryžiaus, tikintis, kad kada nors jo Tėvas bus tuo patenkintas. Tai jau nebūtų ne tik dieviška, bet net ir nežmoniška.
 
Jėzus tikras žmogus. Pagal Dievo planą Jėzus (Dievas) gimė iš moters, iš dangaus nužengė ant žemiškosios motinos rankų. Buvo bejėgis kaip ir bet kuris kūdikis; kaip visi kūdikiai turėjo mokytis vaikščioti ir kalbėti, galvoti ir mylėti; turėjo kūdikišką mąstymą ir širdį. Buvo mažas berniukas; vėliau – paauglys ir vyras. Jis augo “išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Lk 2, 52) – kaip kiekvienas žmogus. Buvo mylimas Tėvo žmogiškasis Sūnus, pripildytas malone, todėl visuomet atliepiantis Tėvo valiai ir malonei, esančiai drauge su juo. Jo protas suvokė Žydų Raštus ir palaipsniui pradėjo save suvokti kaip ypatingą, Pažadėtąjį, galutinį Apreiškimą. Tėvas pripildė Jėzaus protą šviesa, o širdį – meile. Jo užduotis buvo skelbti gerąją Dievo Naujieną, kad Dievas yra visų Tėvas, ir kad jis, Jėzus, atnešė Dievo karalystę žemėn; kad Dievas nori išgelbėti kiekvieną žmogų iš nuodėmės, mirties, kančios, savanaudiškumo ir suteikti jam amžiną gyvenimą vienybėje su savimi; parodyti, kad toks gyvenimas yra įmanomas ir jau išsipildęs Jėzuje. Kaip bet kuris kitas žmogus, Jėzus turėjo apsispręsti bendradarbiauti su Tėvo planu jam. Jis turėjo pasitikėti tamsoje, mąstyme, maldoje, apmąstymuose. Jis nebuvo Dievas, kuris ‘veikė panašiai’ kaip Jėzus, panašiai kaip geras aktorius galėtų suvaidinti Hamletą. Jėzuje Dievas tapo žmogumi, tuo tarpu aktorius tampa tik dalimi savojo personažo. Jis gi buvo tikras žmogus, viskuo, išskyrus nuodėmę, į mus panašus. Tai tiesa, kuri yra esminė norint suprasti Jėzų. Teologas Karl Raner sako, kad panašiai kaip kiekvieno žmogaus, žmogiška Jėzaus savimonė buvo laisvai atsitraukus nuo Dievo, paklusnume ir garbinime. Jis buvo tikras žmogus ir privalėjo priimti žmogiškus sprendimus savarankiškai. Jis žinojo, kad visoje istorijoje yra ypatingas, kad jis yra paskutinis pranašas, tačiau jo žmogiškoji savimonė buvo jo paties: jis nebuvo Sūnaus dieviškosios savimonės ‘dublis’. Tai lėmė ir tai, kad Jėzaus viltys apie savo misiją žemėje nebuvo išpildytos taip, kaip jis to tikėjosi. Dėl savo klausytojų širdžių kietumo, Karalystė neatėjo tokiu būdu, kuriuo jis vylėsi, kad ateis. Tačiau tai būtų vis tiek galutinai įvykę, nesvarbu kokiu būdu. Dievas būtų laimėjęs Jėzuje – ar per tamsos kelią laisvai pasirenkant mirtį ar kaip nors kitaip, Dievui vis vien būtų pasisekę, ir visai nesvarbu kokiu keliu. Iš to peršasi mintis, kad atpirkimo kelias galėjo būti ir kitoks, ne būtinai toks, kokį mes jau žinome išsipildžius.
Įdomu, ko Jėzus vylėsi, ko tikėjosi iš savo tautos? Tikriausiai iš pradžių jis manė, kad jo tauta atsivers. Tačiau palaipsniui, mokydamas žmones, darydamas stebuklus ir susidurdamas su jų „širdžių kietumu“ suvokė, kad misija jį nuves į mirtiną konfliktą su tų dienų ‘jėgos struktūromis’ – tiek su aukštaisiais kunigais ir Raštų aiškintojais, tiek ir su pasaulietinės valdžios atstovais.
 
Jėzus Aukščiausias kunigas. Ką jūs galvojate, kai išgirstate apie tai, kad Jėzus “išgelbėjo mus per savo kraują”, arba ką jaučiate, kai skaitote apie Senojo Testamento deginamąsias aukas? Nelaimei, mes dažnai galvojame, kad pats kraujas yra vertingas, kai jis paaukojamas, ir kad aukojimas yra vertingas tuo, kad nužudoma. Toks mąstymas veda prie to, kad Dievui, atrodo, turėtų patikti naikinti. Tačiau ne kraujo praliejimas arba gyvulių žudymas buvo svarbiausia net ir Senajame Testamente. Svarbus buvo Dievo ir žmogaus susivienijimas per kraują. Kraujas reiškė gyvenimą/gyvybę. Kaip sako tėvas Joseph Fitzmeyer, vienas žymiausių Biblijos mokslininkų Amerikoje, tai gali būti suprantama tik kaip tų dienų rabinų maksima: “Nėra nuodėmių išpirkimo be kraujo”. Tai mums turėtų atrodyti svetima ir ne modernu. Tačiau turime grįžti atgal ir pabandyti suprasti Išrinktosios tautos mąstymą, kurio tradicijoje Jėzus taip pat užaugo. Tuomet kraujas reiškė gyvenimą (gyvybę), o nuodėmė – mirtį. Kai žmonės nusidėdavo, simbolinis kraujo išliejimas ant jų reiškė dvasinio gyvenimo atkūrimą. Prisiminkime, pavyzdžiui, Mozės surengtą dramatišką liturgiją: “Pusę kraujo Mozė paėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro…Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: ‘Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs’. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius’ ”(Iš 24, 6, 8). Kitaip tariant, tas pats kraujas (gyvybė) būdavo išliejamas ant altoriaus (kuris simbolizavo Dievą) ir ant žmonių – ir du vėl tapdavo viena bičiulystėje ir sandoroje. Dievo gyvybė (gyvenimas) vėl pasilikdavo jo žmonėse.
 
Kas buvo šis vyras? Jis kilo iš pavergto krašto skurdžios valstiečių aplinkos. Jėzus buvo dailidės sūnus ir gerai išmanė šį amatą. Jo motina buvo jauna miestelio mergina. Sau pagalbon skelbiant žinią, Jėzus subūrė draugėn margą mokinių grupę iš žvejų, muitininkų ir žemdirbių. Jie gyveno drauge ir stengėsi patirti Dievo karalystę čia, žemėje. Po to, kai jis parengė mokinius, pasiuntė juos po visą žemę skleisti Gerąją Naujieną, kad atėjo nauja era. Jėzus taip pat mokė, kad visatoje yra jėgos, kurios stengiasi pasipriešinti Karalystės atėjimui. Jo mokymas prieštaravo viskam, kas naikina arba supančioja žmogaus dvasią. Iš jo sklido nesuvaldoma galia, teikianti jėgą jo žodžiams. Šia galia jis pasiekdavo fiziškai ir psichiškai sergančius ir juos gydė. Buvo kankintas ir prikaltas ant kryžiaus, ant kurio mirė. Tačiau Jėzus Nazarietis nepasiliko miręs. Jis labai garbingai prisikėlė. Pradžioje buvo du, o vėliau augo skaičius žmonių, skelbiančių matę jį prisikėlusį iš mirties ir atėjusį su jais susitikti. Jis nugalėjo mirtį ir davė savo mokiniams bei draugams naują gyvenimo viziją ir naują galią, su kuria galima nugalėti pasaulį.
Morton Kelsey, Prisikėlimas (Resurrection), Paulist Press, 1985)
 
Tai mums padeda suprasti Kunigų knygos 17 skyriaus 11 eilutę, kur Dievas kalba Mozei: “nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę, – kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė”. Reikia susipažinti su dar vienu Senojo Testamento liturgijos aspektu, idant Jėzaus kraujo auka būtų tinkamai suprasta. Senojoje Palapinėje ir vėliau Šventykloje buvo vieta, vadinama Malonės sostu. Tai buvo gryno aukso uždangalas ant dėžės, vaizduojančios Sandoros auką. Susitaikymo dieną aukščiausiasis kunigas įžengdavo į Švenčių švenčiausiąją vietą ir apšlakstydavo Malonės sostą krauju už izraelitų nuodėmių atleidimą. Tai reiškia, kad gyvybės bendrystė buvo sakramentinė, nuolat atstatoma tarp Dievo ir jo tautos. Panašiai ir Jėzus, iš naujo sujungė Dievą su žmonija – pirmiausia ir labiausiai pats savimi, nes jis buvo Dievas ir žmogus. Tačiau ir kaip Aukščiausiasis kunigas, jis išliejo savo paties kraują – gyvybę, taip kaip Mozė išliejo kraują ant altoriaus ir ant tautos, lygiai, kaip kad vyriausiasis kunigas išliedavo kraują ant Malonės sosto Senojo Testamento laikais. Jėzus, nuolankiausiai, labiausiai nusižeminęs, ištikimiausiai, paklusniausiai ir labiausiai mylėdamas visą žmoniją aukojo savo gyvybės kraują, savo kraują, kuris atstovauja Dievo malonės gyvybę, kad Dievo gyvybė – malonė – vėl būtų visuose jo broliuose ir sesėse. Taigi, ne Jėzaus skausmas buvo malonus Dievui, ir ne todėl mes esame atpirkti, kad jis buvo nužudytas, o tik todėl, kad tai buvo tobula, laisva, meilinga jo kraujo aukos dovana savo Tėvui Dievui už mus; tai buvo kraujas, kuris vėl iš naujo sujungė Dievą ir žmoniją. Tai nebuvo tiktai simbolinis susijungimas. Šis simbolis atskleidė tai, kas realiai įvyko – “atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapnią auką Dievui” (Ef 5, 2). Prisiminkite, kai žvelgiate į krucifiksą, kad Jėzaus išgelbėjimo aktas buvo Tėvo inicijuotas aktas. Šios Dievo ir žmonijos jungtuvės buvo tikrai “atliktos danguje’. Ir tai buvo širdingiausias Jėzaus troškimas. Suprantama, mes matome jį žmogiškai nugalintį siaubingą besiartinančią mirtį, tačiau už viso to buvo deganti meilė, kuri sakė: “Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!” (Lk 12, 50). Nukryžiavimas buvo laisvas Jėzaus aktas, nes Jėzaus sakė, kad jo maistas yra vykdyti Tėvo valią (žr. Jn 4, 34). Jo mirtis nebuvo tam tikra geležinės valios, nusileidžiančios virš žmogaus gyvenimo kaip kankinantis ženklas, pasekmė, bet greičiau amžinasis planas būti “silpnu”, kad išgelbėtų tuos, kurie yra beprotiškai stiprūs, nes Dievo “silpnybė galingesnė už žmones” (1Kor 1, 25).
 
Jėzus – prisikėlęs Viešpats. Mes visuomet galvojame apie tai, ką reiškia Jėzaus prisikėlimas mums. Pagalvokime truputį apie tai, ką tai reiškė jam. Mes, žinoma, galime tiktai pabandyti tai įsivaizduoti. Atminkim, jog Jėzus buvo tikrai žmogus. Daugybė teologų, nors ir ne visi, šiandien mano, kad Jėzus nemąstė tiesiog savaime dievišku protu. Jis turėjo, kaip ir visi bręstantys žmonės, studijuoti, mokytis, apsispręsti, stengtis pasirinkti geriausią gyvenimo kelią ir būdą vykdyti savo misiją. Tačiau po Jėzaus mirties jo žmogiškoji ir dieviškoji savimonės daugiau nebebuvo skirtingos dalys. Jis daugiau nebebuvo ‘apiplėštas’ žmogaus gyvenimo ribotumų. Jis buvo tobulai Viena. Mes tai galime palyginti su tuo, kas galiausiai atsitiks ir su mumis. Dabar mes “nematome” Dievo. Mes gyvename pasikliaudami tik savo žmogiškąja savimone. Tačiau kada nors mes iš tiesų “matysime” Dievą. Suprantama, mes vis vien pasiliksime žmonėmis, nesvarbu kokia artima mūsų vienybė su Dievu bebūtų. Tačiau Jėzus yra viena su Dievu pačia savo būtimi. Koks tad turėjo būti “sprogimas”, kai žmogiškasis Jėzus pilnai suprato “savo buvimo” prasmę. Jėzaus prisikėlimas (vis dar žvelgiant į viską jo žvilgsniu) įvedė jį į naują santykį su juo tikinčiais žmonėmis. Dabar jis jau nebe ribotas Jėzus Nazarietis, kuris turėjo paklusti erdvės ir laiko įstatymui, priklausyti nuo žmogiškojo pažinimo ir sprendimo, bet, kaip apaštalas Paulius sako, “galingas Dievo Sūnus” (Rom 1, 4). Dabar Dievas-žmogus Jėzus, Dievo Sūnus, gali turėti pilną dieviškos meilės galią, kuri sklinda į visą pasaulį – visiems laikams ir bet kuriam laikui, kiekvienam žemės vyrui, moteriai ir vaikui. Dabar jis turi galią, kylančią iš jo mirties ir prisikėlimo, teikiančią gyvybę visiems, kurie jį tiki – teikiančią amžinąjį gyvenimą, malonę. Ji yra amžinosios vienybės su Dievu garantas. ‘Naujoji sandora’ buvo sudaryta jo krauju. Jo kraujas atstovavo Dievo gyvybę, malonę, išlietą ant jo tautos, jo žmonių.
 
Jėzus yra šiandien. Šiandien mes matome, kad Eucharistija užima centrinę vietą krikščioniškajame gyvenime. Kai dalyvaujame šv. Mišiose, mes dalyvaujame sudabartintoje Jėzaus Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Jo kūnas yra mūsų maistas, o jo kraujas išliejamas ant mūsų. Jo kraujas vėl ir vėl tampa mūsų gyvybe. Per Eucharistiją mes galime įžengti į Jėzaus protą ir širdį; galime prisidėti prie jo visiško savęs dovanojimo Tėvui; jo pilno pasitikėjimo, nesavanaudiškumo, nusižeminimo. Mums tai reikia nuolat kartoti, nes mūsų įsipareigojimas linkęs nykti, vizija linkusi apsiblausti, o mūsų širdis linkusi prarasti aistrą ir polinkį mylėti. Eucharistija yra mūsų prisikėlimo garantas, nes mes susiliejame su Gyvybe, kuri niekada nemirs. Jėzaus kraujas įeina į mūsų mirtinguosius kūnus, ir yra tasai maistas, kuris išlaikys mus gyvus dabar ir amžinai. Jo gyvenimas yra mūsų drąsa kančioje, jo buvimas – mūsų ramybė, net jei esame prikalti prie mūsų žmogiškojo gyvenimo kryžių, nes Jėzus yra Eucharistijoje su mumis amžinai. Ir ne tik ten. Jis yra ir kituose Bažnyčios sakramentų veiksmuose, pvz., kur du ar trys susirenka jo vardu, – jis taip pat yra; jis yra ir savo Žodyje – Šventajame Rašte. Dar daugiau, Jėzus yra kiekviename pasaulio vyre, moteryje ir vaikelyje, dovanojančiame gyvenimą, atleidimą ir susitaikymą. Visa tai yra pagal amžinąjį Dievo planą, kuris, pasak apaštalo Pauliaus žodžių, yra įvykdomas laiko pilnatvei atėjus. Šis planas, tai yra “kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje”(Ef 1, 10). Kristus yra visos kūrinijos prasmė ir tikslas. Jis iš tiesų yra karalių Karalius ir pasaulio viešpačių Viešpats.
 
Jėzus vėl ateis. Istorija dar nesibaigė. “Laikų pabaigoje” Jėzus vėl ateis. Biblija dažnai Viešpaties antrojo atėjimo dieną pristato kaip rūstybės dieną, kai Dievas pagaliau apgins savo žmones ir tie, kurie viešpatavo, žudė, vogė ir neapkentė, – kentės savo pasirinkimo pasekmes amžinai. Kai Jėzus vėl ateis, jo darbas galiausiai bus užbaigtas. Ir, nors tai gali mus stebinti ir atrodyti nesuvokiama, tačiau apaštalas Paulius aiškiai sako, kad Jėzus, sunaikinęs visus savo priešus, galiausiai pergalingai valdys Dievo, savo Tėvo, Karalystę. Šioje vietoje gali kilti labai žmogiškas klausimas: “Gerai, bet kas tuomet atsitiks su manimi?” Galima paprastai atsakyti, kad aš išgyvensiu amžinąjį žavėjimąsi Dievo plano puikumu: plano, kad kūrinija būtų sujungta su juo tikros bičiulystės ryšiu, laisvai pasirinktu, kuomet “negalima Dievo buvo matyti” ir Dievas leido žmogaus laisvei daryti savo sprendimus geram ir piktam; kad, nieko neprievartaujant, jis duotų kiekvienam pakankamai priežasčių juo pasitikėti, dažnai net ir tamsoje; kad Jėzus būtų neįtikėtinas Dievo buvimas, viskuo panašus į žmogų, išskyrus nuodėmę; kad per matomą silpnumą Dievas “pralaimėtų” ant kryžiaus, būtų matomas jo žmogiškumas, kuris taptų žmogaus galios auka, kad, prikeldamas žmogišką Jėzų, kuris atliko tobulos žmogaus meilės veiksmą atiduodamas savo kraują – gyvybę, Dievas prikeltų visus, kurie pasirinko būti vienybėje su Jėzumi. Ko gero tai nelabai aišku, nes aš viską suprantu pagal tą kultūrą, kurioje gyvenu. Dangus man gali atrodyti nuobodus, visai nepanašus į į sensacijas orientuotą šiandieninį pasaulį. Be to, ten aš nebūsiu visko centras. Tad šitie dalykai kaip tik ir parodo, kaip svarbu yra jau dabar stengtis pasirengti amžinybei. Ir kuo daugiau aš dabar, šiuo laiku, sugebėsiu save orientuoti į Dievą, savo mąstymą stengdamasis lygiuoti į Jėzaus mąstymą, aš geriau pasirengsiu o, teisingiau, būsiu Dievo parengtas, į Dievą orientuotai amžinybei.
 
Jėzus yra Žodis. “Laukdami mūsų Viešpaties džiaugsmingo atėjimo”, prisiminkime tai, ką mūsų bičiulis Paulius niekuomet nesustojo rašęs: Biblija nėra knyga, bet galia. Mes galime būti linkę mąstyti apie Bibliją kaip apie paprastą leidinį. Ir, iš tiesų, jei Biblija man tiktai mirusi knyga, renkanti dulkes ant lentynos, man ji niekuo nesiskiria nuo kitų knygų. Tačiau apaštalas Paulius labai pabrėžė, kad Gerosios Naujienos skelbimas nėra vien žmogaus žodžių naudojimas, bet tikras dalyvavimas tam tikrame sakramente. Paulius jautė savo žodžiuose galią. Jis “atsisakė” graikų sofistinių dailių argumentų ir paprasčiausiai skelbė Kristų nukryžiuotą – ne kaip sąvoką, bet kaip įvykį, kuris prieštaravo visam pasauliui. Paulius dar kartą ir dar kartą sakė, kad Dievo galia yra Dievo Žodyje, kai jį skelbiame su tikėjimu. Taigi, tai jau ne vien žmogus, skaitantis paskaitą – tai gyvasis Dievas. Žodžio liturgija, kuri yra pirmoji šv. Mišių dalis, yra lygiai tokios pat svarbos, kaip ir Eucharistijos liturgija. Stebint apsiblaususius ar klajojančius susirinkimo dalyvių žvilgsnius (žinoma, ne mūsų bažnyčioje) Mišių skaitinių metu, galima pamanyti, kad daug katalikų galvoja, kad Žodžio liturgija yra nuobodi, įvadinė “tikrų dalykų” dalis. Prisiminkime du mokinius kelyje į Emausą, atpažįstančius Jėzų laužant duoną – tačiau tik po to, kai jis uždegė jų širdis skelbdamas Gerąją Naujieną. Taigi, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas mus šiandien turėtų pasiekti ne vien per sakramentinius veiksmus, bet per tikėjimo pripildytą Žodį. Kitaip tariant, kai esame sekmadieniais bažnyčioje ir klausomės Dievo Žodžio – jis yra ta pati jėga, kuri apgaubia mus ir Eucharistijoje. Gerosios Naujienos skelbimas yra Dievo skleidžiama galia pasaulyje. Tai, kaip sako Tėvas Joseph Fitzmeyer, „nėra tiktai visa eilė minčių, kurias būtų galima sudėti į katekizmą ir mokytis mintinai, greičiau tai “Dievo galybė, skirta išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…” (Rom 1, 16). Įsimąstykite į tai, kai kitą kartą klausysimės Dievo Žodžio per šv. Mišias – arba kai kas nors mums, vienu ar kitu būdu, skelbs Gerąją Naujieną. Pauliui Geroji Naujiena tai – jėga, kuri skleidžia tautoms Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Tai išgelbstintis įvykis, “atsitikimas”, kuris tinka apibūdinti Dievo Žodį.
 
Jėzaus galia mūsų gyvenime. Todėl Jėzus nėra miglota istorinė, seniai gyvenusi asmenybė, bet Bičiulis, kuris su mumis yra čia ir dabar nesuskaičiuojamais būdais: ne vien Eucharistijoje, bet kiekvienoje tikroje žmonių draugystėje; ne tiktai sakramentuose, bet kiekviename ištartame “Gerosios Naujienos žodyje”. Tai – draugo paguoda arba priminimas, malda arba malonus pokalbis, kylantis iš tikėjimo pilnos širdies. Jėzus ne tik “atliko visa tai” ir įžengė atgal į dangų, bet jo gelbstinčioji veikla pasklido į visą šiandieninį pasaulį. Kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje, nesvarbu ar tai suvokiame ar ne, jis mums teikia gyvąją galią. Jis apdovanoja mus savo malone, kad į gyvenimą žvelgtume tikėjimo akimis, kad mokėtume apie viską spręsti, tartum turėtume tikrą Dievo išmintį, kurios Jėzus mus moko per Evangeliją. Jėzus padeda mums suprasti ir pamilti jo veikimo būdą; moko mus paties Dievo meilės būdo, kurį pažįstame kaip malonę. Jėzus nori būti mūsų gyvenimo galia: galia veikti, ne vien priimti; padaryti kitus laimingus, ne vien rūpintis, kaip mes patys galėtume būti “pripildyti” laime; jis mus moko tęsti jo paties pradėtą išganymo darbą, nesirūpinant “kas man iš to bus”. Dar kartą norisi pabrėžti faktą, kad Gerosios Naujienos skelbimas yra vienas iš gausiausių šios galios šaltinių, tad pagarbiai paimkime Bibliją į savo rankas ir mokykimės pažinti Gerąją Naujieną. Neabejokime “nuobodžiais” sekmadienių skaitiniais – klausykime jų įdėmiai ir ten atrasime galią. Studijuokime Bibliją, ir leiskime jai į mus prabilti kaip gyvam, užtikrinančiam ir metančiam iššūkį gyvenimui Dievo balsui.
 
Leonard Foley OFM yra geriausio St.Anthony Messenger Press katekizmo “Tikėjimas į Jėzų: populiari katalikų tikėjimo apžvalga” (Believing in Jesus: Popular Overview of the Catholic Faith) autorius. Jis taip pat yra daugybės straipsnių ir knygų autorius, turi daugybės metų redaktoriaus, mokytojo, rekolekcijų vedėjo ir parapijos kunigo patirtį.