Katalikų bažnyčios pastatui būdingos savybės

baznycia-kryzius-tikejimas-kristus-religija-dievas-60417409Įėjimas į bažnyčią

Pirmasis dalykas, kurį matome vos įžengę į bažnyčią yra vandens su švęstu vandeniu indas. Tuo pabrėžiama Krikšto sakramento svarba mūsų tikėjimui, nes Krikštas tai lyg ‘durys’ į Bažnyčią. Per Krikšto sakramentą mes įžengiame į krikščionių šeimą. Tad kiekvienoje bažnyčioje krikštykla turėtų stovėti prie Bažnyčios durų ir priminti katalikams, kad kiekvieną kartą, kai einame į Eucharistiją, einame per Krikštą. Katalikai panardina pirštų galiukus į švęstą vandenį ir pažymi save ženklu, kuriuo buvo pakrikštyti – kryžiaus ženklu. Kai kuriose bažnyčiose prie kiekvienų durų stovi indas švęstam vandeniui, kad primintų krikštyklą. Greta krikštyklos stovi didžiulė žvakė, tai – Velykinė žvakė. Velykų vigilijos metu ir Velykų sekmadienio išvakarėse ši žvakė panardinama į krikšto vandenį Bažnyčiai meldžiantis, kad atvertų šią krikštyklą ir ji taptų naujų Bažnyčios narių gyvybės įsčiomis. Žvakę nardinant į vandenį mes meldžiamės: “Tegul visi, kurie palaidoti su Kristumi mirtyje, drauge su juo prisikels per krikštą naujam gyvenimui” (Velykų vigilijos malda). Ši malda teikia ypatingą prasmę laidotuvėms, kai prinešus prie bažnyčios durų karstą, jis apšlakstomas vandeniu. Taip pat šioje krikšto teritorijoje (bažnyčios prieangyje), jūs pamatysite sienoje nišą arba mažą skrynelę, kurioje yra trys aliejaus indeliai, tai: katechumenų aliejus, kuris naudojamas palaiminti ir sustiprinti besirengiančius Krikšto sakramentui tikinčiuosius; ligonių aliejus, kuriuo kunigas teikia Jėzaus stiprybę ir gydymą tiems, kurie jungiasi prie Kristaus kančios per sunkią ligą; ir šventoji chrizma, naudojama švenčiant Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentus. Žodis ‘Kristus’ reiškia ‘pateptasis’, ir kuomet žmogus yra patepamas šventu aliejumi, tai reiškia, kad jis ypatingai sujungiamas su Kristumi – Pateptuoju. Šiuolaikinėse bažnyčiose šioje krikšto teritorijoje pastebėsite ir duris, vedančias į susitaikymo koplytėlę – mažą kambarėlį, skirtą švęsti Susitaikymo arba atgailos sakramentą (išpažintį). Susitaikymo koplytėlė yra krikšto teritorijoje dėl istorinio šių dviejų sakramentų ryšio: Susitaikymo sakramentas išsivystė iš to, kad krikščionims, kurie buvo neištikimi savo Krikšto pažadams ir kurie savo nuodėmėmis buvo atsiskyrę nuo bendruomenės, reikėjo iš naujo susitaikyti su Dievu ir žmonėmis. Kai kuriose bažnyčiose galima išvysiti vieną ar keletą klausyklų – mažų ‘kambarėlių’, – statomų bažnyčios pasienyje. Čia kunigas klauso išpažinčių. Kunigo vieta grotelėmis atskirta nuo vietos, kurioje penitentas (žmogus, išpažįstantis nuodėmes) klūpo išpažinties metu. Šios klausyklos bažnyčioje atsirado XVI amžiuje ir plačiai naudojamos iki šiol. Dabartinės individualaus Susitaikymo sakramento šventimo apeigos leidžia penitentui pasirinkti: ar kalbėtis su kunigu veidas veidan, ar anonimiškai bendrauti per groteles ar užuolaidėlę. Šio pasirinkimo įtakoje kai kuriose bažnyčiose klausyklos buvo permodeliuotos, ir taip atsirado susitaikymo koplytėlės.

Susirinkimo teritorija

Įžengę į bažnyčią per centrines duris, atsiduriame navoje (iš lotyniškojo žodžio ‘laivas’) arba didelėje susirinkimų patalpoje. Jei įžengiame bažnyčion tuomet, kai nevyksta liturgija ir nėra žmonių, toji erdvė gali atrodyti pernelyg erdvi, keista ir svetima, tačiau tai normalu. Ši erdvė atrodo ‘tinkama’, kai vyksta pamaldos. Aplankyti tuščią bažnyčią yra taip pat tarsi lankyti botanikos sodą žiemą arba karuselių parką, kuomet jis uždarytas. Tačiau net ir tuo atveju mes galime įsivaizduoti kaip atrodytų parkas, šviečiant šviesoms, grojant muzikai bei lakstant vaikams linksmų suaugusiųjų apsuptyje. Parkas ‘gerai’ atrodo tik su žmonėmis. Panašiai ir bažnyčios centrinei navai reikalingas žmonių susirinkimas, kuris ją užpildytų. Ji ypatingai ‘gerai’ atrodo, kai funkcionuoja kaip Dievo tautos maldos susirinkimo vieta. Centrinėje navoje paprastai stovi suolai arba klauptai. Katalikai visuomet bažnyčioje tikisi rasti klauptus arba suolus, tačiau įžengę į senąsias Europos bažnyčias mes nerasime klauptų arba pritvirtintų kėdžių. Tai, kad senesnėse bažnyčiose nėra klauptų, mums rodo, jog pagrindinė krikščionių garbinimo laikysena tuomet buvo stovėjimas. Mes stovime akivaizdoje to, kurį norime garbinti ir kuriam trokštame tarnauti – taip kaip kunigas stovi prieš altorių šv. Mišių metu. Stovėjimas reiškia pagarbą ir pasirengimą išgirsti, vykdyti, priimti. Klauptai ir suolai bažnyčiose atsirado panašiai tuo pat metu, kai Vakarų kultūra išrado spaudą; žmonės bažnyčioje pradėjo rikiuotis eilėmis, panašiai kaip spausdinto Žodžio eilutės, kurias girdėdavo skaitant iš atspaustų Šventojo Rašto knygų. Reformacijos metu suolų ir klauptų dėka žmonės galėdavo sėdėdami klausytis pamokslų, kurie paprastai trukdavo keletą valandų. Pritvirtintos sėdimos vietos stiprino susirinkusiųjų kaip ‘klausytojų’ įvaizdį, panašiai kaip klausytojai auditorijoje (‘audire’ lotynų kalbos žodis, reiškiantis ‘klausyti’). Dabartinis liturginis atsinaujinimas kalba, kad mes esame ‘veikėjai’, aktyviai įsijungiantys į liturgiją, o ne vien klausytojai. Tačiau kai kurios šiandieninės bažnyčios jau nebeturi pritvirtintų suolų, o naudoja atskiras, laisvai sustatomas kėdes. Lankstesnis kėdžių išdėstymas skatina aktyvesnį tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje. Bažnyčios architektai ‘siekia, kad kėdžių, klauptų ir kito pastato inventoriaus išdėstymas nekaustytų žmonių, bet skatintų juos aktyviai dalyvauti liturgijoje (Environment, 68). XIII amžiuje katalikai pradėjo priiminėti Švenčiausiąjį sakramentą labai retai, o aukščiausias šv. Mišių pakilimas tuomet buvo žvelgimas į po konsekracijos pakylėtą Švenčiausiąją ostiją. Tuomet buvo labai paplitusi klūpėjimo praktika. Tada ir atsirado klauptai, pritvirtinti prie kėdės ar suolo ‘nugaros’ pusės. Klauptus šiandien galima išvysti beveik visose bažnyčiose, tačiau šiandien pamaldų metu tikintieji vis labiau linkę stovėti.

Aplink daugumos bažnyčių sienas regime Kryžiaus kelio stotis (tai Kristaus kančią vaizduojantys paveikslai, sunumeruoti nuo 1 iki 14), kuris atspindi paskutiniąją Jėzaus kelionę nuo Piloto rūmų, kur jis buvo nuteistas mirti, iki laidojimo ant Kalvarijos (Golgotos) kalno vietos. Nuo pirmųjų amžių Šventosios Žemės piligrimai lankydavo tas vietas (arba stotis) ir sekdavo Jėzaus pėdomis kelyje į Kalvariją. Vėlyvaisiais viduramžiais Kryžiaus kelio pamaldumas tapo ypač populiarus, ypatingai vienuolių pranciškonų dėka, kurie skatino negalinčius keliauti į Šventąją Žemę, dalyvauti toje pačioje Jėzaus kančios kelionėje savo miesteliuose ir kaimeliuose. Tikintieji melsdamiesi ir giedodami prieina prie kiekvienos stoties ir apmąsto Jėzaus kančios įvykį. Tačiau mūsų atsinaujinusi liturgija primena, kad bažnyčia pirmiausia yra skirta bendruomeniniam garbinimui. Tad asmeninio pamaldumo objektai neturėtų atitraukti mus nuo pagrindinės bažnyčios funkcijos.

Dėmesys šventam veiksmui

Nesvarbu kurioje bažnyčios vietoje mes stovime, dėmesys visuomet bus kreipiamas į pagrindinę liturginio veiksmo vietą, kurioje stovi vadovaujančio kunigo (presiderio) kėdė, skaitinių stovas ir altorius. Formaliai ši vieta yra vadinama sanktuarijumi (lotyniškas žodis sanctus, reiškia – šventas), tačiau naudodami šį žodį mes neturėtume pamiršti, kad ne vien ši pastato vieta yra šventa, bet iš tiesų visa bažnyčia, visa susirinkimo teritorija, yra šventa vieta. Priešais visą susirinkimą matome ypatingą kėdę Ji yra skirta asmeniui, kuris ‘preziduoja’ ir vadovauja susirinkimui. Pagrindinėje vyskupijos bažnyčioje ši kėdė, katedra (iš graikiško žodžio ‘kėdė’) suteikia pavadinimą net visam pastatui – katedrai. Kiekvienoje bažnyčioje yra ‘preziderio’ kėdė arba suolas ir sėdimos vietos kitiems tarnautojams. Šios sėdimos vietos yra taip sutvarkytos, kad preziduojantis kunigas ir veikiantys tarnautojai yra ‘aiški to paties susirinkimo dalis, nors jos būtų ir patogiai pritaikytos vykdyti jų pagarbiajai tarnystei” (Environment, 70). Šioje teritorijoje mes taip pat matome skaitinių stovą arba ‘sakyklą. Po XIV šimtmečio sakykla buvo pakeista pulpitu (lotynų k. pulpit reiškia pakylą kalbėjimui). Šiandien pulpitas dažniausiai pakeičiamas į lekterną (lotyniškai legere ‘skaityti’), nuo kurios mes skelbiame Dievo Žodį ir virš kurios yra padedama Šventojo Rašto skaitinių knyga. Mokymas gali vykti nuo lekternos, sosto arba iš bet kurios kitos bažnyčios vietos. Kai kuriose bažnyčiose galime išvysti antrąjį labai paprastą skaitymo stovą, kurį naudoja psalmės ar giesmių vadovas ir nuo kurio skelbiami skelbimai. Pagrindinė ‘sakykla’ arba lekterna ‘atstovauja Dievo Žodžio kilnumą ir unikalumą’ (Environment, 74) ir naudojama tik vienam šiam tikslui. Altorius yra šventas stalas, prie kurio ir ant kurio švenčiame Viešpaties vakarienę. Jo yra dvejopa paskirtis – kaip aukojimo altoriaus ir kaip Eucharistijos pokylio stalo. Ir jis yra ‘Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimo’ vieta bei ‘Velykinio pokylio, kuriame priimamas Kristus, širdis pripildoma malonės ir suteikiamas būsimosios garbės garantas’ vieta (Vatikano II susirinkimas, Konstitucija apie Šventąją liturgiją, 47, šv. Thomas Aquinas). Joks paprastas stalas negali atlikti šių simbolinių funkcijų; štai kodėl šis stalas ‘turi būti bendruomenės kilniausias, gražiausiai parengtas ir sukonstruotas’ liturginis elementas (Environment, 71). Kuomet švenčiama Eucharistija, stalas apdengiamas altoriaus užtiesalu arba staltiese. Ant altoriaus dedama duona ir vynas šv. Mišioms. Duona yra padedama ant duonos lėkštelės arba patenos (iš patella, kuri reiškia ‘lėkštelė’), o vynas įpilamas į kieliką (iš lotyniško žodžio calix, kuris reiškia ‘taurę’). Šioje vietoje mes taip pat regime kryžių arba Nukryžiuotąjį. Tai gali būti procesijos kryžius, stovintis stove ant žemės arba kryžius, kabantis nuo lubų skliauto erdvėje. Gali jis būti pakabintas ir ant sienos. Kryžiuje mes matome pagrindinį visos krikščioniškos liturgijos šventimo simbolį, nes Velykinėje paslaptyje mes regime savo, kaip krikščioniškos bendruomenės įvaizdį.

Tabernakulis

DSC_0371 - CopyKai buvau dar vaikas, ekskursijos po bažnyčią esmė būtų buvęs tabernakulio (tabernaculum lotyniškai ‘palapinė’), ‘mažojo namelio’, kuriame laikomas Švenčiausiasis sakramentas aplankymas. Vaikystėje, vos įėjęs į bažnyčią aš pirmiausia ieškodavau tabernakulio. Mažos auksinės durelės aukštai ant altoriaus su viršuje degančia raudona lempele buvo aiškus ženklas, kad aš esu katalikų bažnyčioje. Šiandien daugumoje katalikų bažnyčių (ši tendencija dar ir stiprėja) tabernakulio neišvysime pagrindinėje tikinčiųjų Susirinkimo teritorijoje. Prie senovinės bažnyčios ir liturginės tvarkos pripratusiam katalikui įžengus į savo parapijos bažnyčią ir iš karto nepamačius tabernakulio, tampa akivaizdu, kad pasikeitė kažkas daug daugiau negu baldai ir jų vietos perstatymas – čia regimas pagrindinis mūsų supratimo apie Eucharistiją pasikeitimas. Šis pasikeitimas kol kas dar liūdina ne vieną kataliką. Ir nėra ko nė stebėtis, mums nepatinka liturgistai ir architektai, kurie kišasi į mūsų tikėjimą, ypatingai tikėjimą realiu mūsų Viešpaties buvimu Eucharistijoje. Labai svarbios priežastys, kodėl tabernakulis nuo centrinės altoriaus ir sanktuarijaus vietos perkeltas į Eucharistijos koplyčią, yra išaiškinamos vyskupų pareiškime apie garbinimo aplinką: ‘Normalaus sekmadienio susirinkimo tikslas yra Eucharistijos šventimas. Todėl pagrindinė bažnyčios erdvė yra tam ir skirta. Greta Eucharistijos šventimo Bažnyčia turi seną tradiciją pasilaikyti Eucharistinę duoną. Tai daroma tam, kad būtų galima nunešti Komuniją sergantiems ir kad privačiai prie jos būtų galima pasimelsti. Tinkamiausia, kad Eucharistinė duona būtų laikoma erdvėje, pritaikytoje asmeniniam pamaldumui. Tam, kad neįvyktų susipainiojimas tarp Eucharistijos šventimo ir jos laikymo, toji vieta arba koplytėlė turi būti specialiai skirta tam tikslui ir atskirta nuo pagrindinės susirinkimo erdvės. Aktyvus ir pasyvus tos pačios realybės aspektai negali reikalauti to paties žmogaus dėmesio vienu ir tuo pačiu metu. Eucharistijos likimas kitoje vietoje nereiškia, kad ji yra atmetama į antrinės svarbos vietą. Greičiau jau specialiai parengta tam vieta teikia tinkamą dėmesį laikomam Švenčiausiajam sakramentui’ (Environment, 78).

Priešais tabernakulį visuomet dega raudona amžinoji arba sanktuarijaus lempelė. Ji tradiciškai rodo katalikams, kad ten yra konsekruota duona. Šioje privačios maldos ir kitose bažnyčios susirinkimo vietose matome ir žvakes. Jos buvo naudojamos apšvietimui skaitant Šventąjį Raštą ir švenčiant liturgiją. Simbolinis žvakių vaidmuo išlieka ir mūsų elektros amžiuje – nuostabi žvakių šviesa, žvakių, kurios save sunaikina pasitarnaudamos šventosioms paslaptims, yra nepaprastos simbolinės reikšmės. Kartais katalikai prieš kokią nors statulą ar kitą vietą palieka degančia Votyvos žvakę kaip priminimą, kad jų malda tęsiasi ir tuomet, kai būname išėję.

Bažnytiniai arba liturginiai drabužiai

Bažnytiniai drabužiai yra specialūs apeigų drabužiai, kuriuos paprastai dėvi vedantys susirinkimą asmenys – kunigai, patarnautojai, adoruotojos, choristai ir kt. Jie ‘yra tinkamas savo tarnystės simbolis’ (Environment, 93) ir prideda puikų elementą prie mūsų šventimo. Kunigas dėvi ilgą baltą rūbą albą (iš albus, lotyniškai ‘baltas’). Virš šio rūbo dėvimas arnotas. Šiandien šie rūbai labai skiriasi nuo mūsų paprastų gatvėje nešiojamų drabužių. Tačiau   taip ne visada buvo. Alba ir arnotas yra kilę iš vėlyvojo graikų-romėnų pasaulio nešiojamų drabužių. Namuose ir aplink namus tiek vyrai, tiek ir moterys nešiojo albas – ilgą ir laisvą drabužį. Kuomet jie eidavo į viešumą, jie ant viršaus užsidėdavo ir ornamentuotą drabužį – arnotą. Jei galėtumėte dalyvauti šv. Mišiose ketvirtojo amžiaus Romoje, liturginio susirinkimo vadovas būtų apsivilkęs beveik taip pat kaip ir šiandien mūsų kunigai per sekmadienio šv. Mišias. Tačiau tuo metu visi iki vieno bažnyčioje taip pat dėvėtų ir albas, ir arnotus! O nuo devintojo krikščionybės amžiaus kunigai pradėjo dėvėti dar ir stulą – ilgą audinį, kuris krisdavo aplink jų kaklą. Šio rūbo kilmė ir prasmė istoriškai nėra tiksliai žinoma. Žinoma tik jo atsiradimo apytikslė data.

Statulos, bažnytinis menas ir šventieji

Dar vienas svarbus kelionės po katalikų bažnyčias momentas yra statulos ir piešiniai altoriaus užnugaryje su nuostabiai bei kruopščiai išraižytais papuošimais. Šie altoriaus išplėtimai su statulomis ir yra tai, ką paprastai katalikai supranta kaip altorių (nes jiems altorius yra ne vien tik aukos ir dieviškosios puotos stalas). Tokie altoriai visuomet buvo nepaprastai gražūs: jie buvo pagrindinė tikinčiųjų Susirinkimo dėmesio vieta ir parapijos pasididžiavimas. Šiandien pastatytose bažnyčiose mes jau nebepamatysime tokių altorių. O senose bažnyčiose, kurios šiandien yra permodeliuotos, statulų ir ‘aukštojo’ altoriaus panaikinimas susilaukė daug daugiau tikinčiųjų pasipriešinimo, negu tabernakulio vietos pakeitimas. Suprantama, kad šių pakeitimų priežastys turėtų būti labai svarbios, nes kitaip būtų nevertos tokio skausmo. Ankstyvaisiais Viduramžiais liturgijoje didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į šv. Mišių šventimą ir kitų tikėjimo paslapčių pabrėžimą. Tuomet Šventąją Komuniją priimdavo tik kunigai. Palaipsniui altorius buvo traukiamas nuo tikinčiųjų susirinkimo į choro pusę, kol galiausiai buvo padėtas priešais galinę bažnyčios sieną. Taip ir pati galinė siena pradėjo įgauti ypatingos reikšmės. Jau nuo seniausių laikų ši siena dažniausiai buvo puošiama kryžiaus ženklu, Dievo Avinėliu, Geruoju Ganytoju arba Kristumi garbėje. Šiuos piešinius buvo pradėta statyti ant paties altoriaus, o altorius buvo pratęsiamas į galą ir taip susiformuodavo plataus meninio vaizdo sakrali scena. Vėliau ant išplėsto altoriaus buvo pradėtos dėti ir statulos: pirmasis būdavo dedamas krucifiksas, po to, dažniausiai, kankinių statulos, kurių relikvijos būdavo įdedamos į altorių arba kiti šventieji, kurių globai būdavo pavestos tos bažnyčios. Vėliau buvo imta statyti ir kitų šventųjų statulos. Šventųjų statulos ir paveikslai buvo dedami tikinčiųjų pamaldumui žadinti tuomet, kai aktyvus dalyvavimas liturgijoje buvo paliktas tik kunigams. Statulos mus vienydavo su kitų laikų ir vietų krikščionimis didvyriais. Šventieji buvo tam tikrų malonių ir palaiminimų tarpininkai. Refomacijos metu dauguma protestantų bažnyčių pašalino šiuos pagražinimus, kad Dievo Žodis būtų aiškiau girdimas, o pati garbinimo erdvė mažiau išblaškytų tikinčiuosius. Mat imta manyti, kad perdėta puošyba kliudo veiksmingai pamokslauti. Žymus teatro režisierius, amerikietis Thornton Wilder apie minimalias savo scenų dekoracijas taip rašė: ‘Jei akys mato per daug, ausys gerai nesiklauso’. Kadangi liturgija buvo tokia kalba, kurios dauguma nesuprato, katalikai nesistengė klausytis, o maitino savo sielą gėrėdamiesi religiniu menu. Visa pasikeitė, tuomet, kai Vatikano II susirinkimas leido švęsti liturgiją gimtąja kalba. Nuo tada jau galime klausytis Šventojo Rašto, suprasti maldas, išpažinti tikėjimą giesmėmis ir atsiliepimais savo gimtąja kalba. Šiandien katalikai ieško pusiausvyros tarp regėjimo, klausymo ir veikimo liturginio šventimo metu. Vienas geras mūsų įsiklausymo į tikinčiuosius ženklas yra tas, kad kunigai vis labiau rūpinasi, kad pamokslai ir homilijos būtų geros kokybės. Tačiau mums sunku bus įsiklausyti į Dievo Žodį, jei akys klajos! Todėl nėra čia kokio nors specialaus įpareigojimo nuimti statulas ir pagražinimus nuo altoriaus ar kitų bažnyčios vietų vien tam, kad bažnyčios liktų tuščios ir plikos. Priešingai. Vyskupų pareiškime apie aplinką bažnyčioje kalbama, kad ‘pasaulyje, kuriame dominuoja mokslas ir technologijos, yra būtina, kad liturgija būtų graži – tai jos įnašas į žmogaus gyvenimo pilnatvę ir pusiausvyrą’ (Environment, 34). Todėl Dievo garbinime visuomet išliks svarbios statulos ir nuostabūs meno kūriniai, procesijų vėliavos ir gėlės. O ankstesniaisiais amžiais viena iš vitražų bažnyčiose istorinių funkcijų, greta to, kad susirinkimo vietai suteiktų nuostabios šviesos, buvo ir siekimas papasakoti Biblijos istorijas nepažįstantiems rašto ir negalintiems įsigyti brangių Biblijos rankraščių žmonėms. (Vienoje XII amžiaus bažnyčioje Paryžiuje vitražuose pavaizduotos net 1134 scenos iš Biblijos!) Tačiau vitražai ne vien moko tikėjimo, taip pat jie nėra ir vien paprastos biblinės istorijos pamokos. Jų meninis grožis atskleidžia Dievo grožį ir tai, ko Dievas tikisi iš mūsų. Taip liturginis atsinaujinimas padeda sąmoningiau suvokti bažnyčios funkciją bendrame Dievo garbinime. Todėl visi su tuo nesusiję objektai čia neturi būti toleruojami. Vaizdai piešiniuose ar skulptūroje ‘turi atitikti atnaujintą požiūrį į susirinkimo veiksmą. Jei, vietoje to, kad tam veiksmui tarnauti ir padėti, jie jam prieštarauja ar trukdo, tuomet jie yra netinkami… Daugumoje religinės praktikos sričių tai reiškia pirminių simbolių supaprastinimą ir kitonišką jų atskleidimą. Pastatuose tai turi atsispindėti asketiškesniame interjere, kuomet tėra tik keletas objektų ant sienų ir kampuose’ (Environment, 98 – 99). Šių dienų bažnyčioje pagrindinis ‘papuošimas’ ir ‘brangiausias turtas’ yra garbinanti tikinčiųjų bendruomenė. Šventųjų veidai visuomet padėdavo mums garbinti Dievą, todėl ir toliau gerbiame visų amžių savo seseris ir brolius Kristuje. Tačiau šiandien mes siekiame, kad tikinčiųjų susirinkimų vieta padėtų mums liturgijos metu kuo aiškiau pamatyti kitus mūsų susirinkimo narius. Mes taip pat norime padrąsinimo iš gyvųjų šventųjų veidų – moterų ir vyrų didvyrių, kurie neša Eucharistijos žinią mūsų pasauliui ir mūsų laikams dabar. Kelionei baigiantis, mes galime dar apkeliauti ir daugybę skirtingų katalikų bažnyčių: daugybėje jų yra daug statulų; kitose jų visai nėra; yra bažnyčių, kuriose yra paauksuoti altoriai ir lubos, ir yra bažnyčių su mediniais altoriais ir tinkuotom lubom. Tačiau kaip ir mano bičiulių namuose, kurie turi daugiau pinigų nei kiti ir, ko gero, brangesnius papuošimus bei baldus negu aš, dar yra kažkas svarbiau, negu baldų kaina. Aš, apsilankydamas jų namuose pirmiausia iš jų tikiuosi šilumos, svetingumo ir draugystės. Esminis katalikų Bažnyčios grožis yra tikinčiųjų susirinkimo svetingumas ir tas uolumas, su kuriuo jie klausosi Dievo Žodžio, tas pamaldumas, su kuriuo jie dalyvauja šventoje Eucharistijoje ir ta žemę perkeičianti jų meilė.

Thomas Richaster OFM, STD liturgijos ir sakramentinės teologijos mokslų daktaras. Jis taip pat populiariai rašo bei skaito paskaitas, dėsto kursus iš sakramentų St.Meinrad (Indiana) teologijos institute.