Kelionė liturginiais metais

Liturginiai metaiŠios kelionės tikslas – padėti geriau įsisąmoninti liturginiais metais švenčiamų atpirkimo slėpinių turinį (plg. SC, 102). Skaitant Mišiolo, skaitinių bei Valandų liturgijos tekstus, pabrėžtinos temos, kurias apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente pateikia popiežius Jonas Paulius II.
Šventasis Tėvas kviečia mus iš naujo pažinti Dvasios buvimą ir veikimą – Dvasios, kuri veikia Bažnyčioje sakramentiškai, ypač per Sutvirtinimo sakramentą. Būtent Dvasia kuria Dievo karalystę istorijoje ir rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje. Mes raginami vėl atrasti vilties dorybę ir apmąstyti bei sekti Švč. Mergelę Mariją, kuri buvo nuolanki Dievo balsui (plg. TMA, 45 – 48).
Kadangi liturgijoje sudabartinami išganymo darbai (plg. SC, 6); todėl ji yra puiki vieta patirti Dvasios dvelksmą. Šventųjų slėpinių šventime šiais metais visi tikintieji vėl turėtų įžvelgti veikimą Šventosios Dvasios, per kurios išliejimą apreiškiami bei įgyvendinami atpirkimo darbai (plg. LG, 59; AG, 4).
 
Adventas
 
Advento liturgija maitina tikinčiuosius, su pasitikėjimu laukiančius Viešpaties atėjimo. Apšviečiami mesianistinių Senojo Testamento tekstų, jie gyvena viltimi Kalėdų, primenančių jau išpildytus – nors ir negalutinai – dieviškuosius pažadus. Adventas, kai laukiama Viešpaties atėjimo, tiek buvusio, tiek būsimo, tikintiesiems yra puikus laikas iš naujo įžvelgti savo gyvenime Dievo planą ir pasirengti “naujam krikščionybės pavasariui, kurį Didysis Jubiliejus paryškins, jei tik krikščionys bus nuolankūs Šventosios Dvasios veikimui” (TMA, 18).
Adventas yra Šventosios Dvasios, tikrosios pirmojo Kristaus atėjimo “Pirmtakės”, laikas. Dievo Dvasia kalbėjo per pranašus: “Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus” (Neh 9, 30). Ji įkvėpė pranašystes apie Mesiją (plg. Iz 11, 1 – 9, 42, 1 – 7). Dvasios galia Mergelės įsčiose įsikūnijo Žodis (plg. Lk 1, 35). Elzbieta, “kupina Šventosios Dvasios”, atpažino Mariją, pavadindama ją “Viešpaties motina” (Lk 1, 41, 43).
Būtent Dvasioje Bažnyčia laukia Viešpaties sugrįžimo: “Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’” (Apr 22, 17). Dvasia žadina sužadėtinės širdyje ir Dvasios ilgesį, ir troškimą. Būtent todėl bendruomenė meldžia Dvasios dovanos, idant galėtų išeiti sutikti Kristų: “Meldžiame, Viešpatie, įkvėpk mums troškimą – užsidegus tavo Dvasia, skaidriais žibintais šviesti kelią ateinančiam Kristui” (MR, gruodžio 17, Komunijos malda).
Adventas yra kupinas Sekminių paguodos, galios ir turtingumo. Šv. Bernardas primena: “Pirmą kartą jis atėjo įsikūnijęs ir silpnas, tarpiniu laikotarpiu (kurį švenčiame liturgijoje) jis ateina dvasioje ir su galia, paskutinį kartą jis ateis šlovingai ir didingai” (Pirma advento savaitė, treč., 2 skaitinys).
Adventas kviečia Bažnyčią prisiminti, jog jai skelbiant Mesiją visiems žmonėms pagrindinis evangelizacijos veiksnys yra Šventoji Dvasia (plg. TMA, 45).
Adventas yra vilties laikas. Kristaus Dvasioje galutinė komunija su Dievu Tėvu jau yra įžengusi istorijon, nors ir slėpiningai bei neregimai. Viltis tikinčiajam nėra vien laukimas, kad kas nors atsitiktų; tai įsipareigojimas kurti Dievo karalystę čia ir dabar. Ji, “viena vertus, skatina krikščionį neišleisti iš akių galutinio tikslo, suteikiančio vertę visam jo buvimui, o, kita vertus, teikia tvirtą ir gilų pagrindą kasdieniam įsipareigojimui keisti realybę pagal Dievo sumanymą” (TMA, 46). Mūsų vilties pagrindas artimai susijęs su mūsų laukimu, būdingu trečiojo sekmadienio liturgijai: “Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!” (Fil 4, 4 – 5; Įžangos antifona). Krikščioniškosios vilties objektas yra pats Kristus, paslaptis, paslėpta amžiams, o dabar apreikšta: “Kristus jumyse – garbės viltis” (Kol 1, 27).
Adventas, ypač gruodžio 17 – 23, yra Marijos laikas par  excellence; Bažnyčia prisimena Siono Dukterį, Mergelę, laukiančią pasveikinti Dievo Žodį. Ketvirtą sekmadienį Romos liturgija mini Mariją, kuri yra “laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1, 45). Mišių Pradžios malda primena apreiškimą Marijai, pašaukimo, misijos bei pašventinimo Dvasios galia slėpinį. Dvasia savo galia nusileidžia ant Mergelės taip, kaip nusileisdavo ant Senosios Sandoros pranašų, pašventintų žmonių išganymo labui. Sekdami Marija, vilties moterimi, “kuri, kaip Abraomas, sugebėjo priimti Dievo valią ir ‘patikėjo viltimi, nematydama jokios vilties’ (plg. Rom 4, 18)” (TMA, 48), tikintieji kviečiami rengtis sutikti ateinantį Viešpatį (plg. Paulius VI. Apašt. parag. Marialis cultus, 4). Nekaltojo Prasidėjimo iškilme advento pirmoje dalyje Bažnyčia raginama apmąstyti Dievo meilės stebuklą (plg. Atliepiamoji psalmė), padarytą Marijoje, neturinčioje “jokio nuodėmės sutepimo, lyg ji būtų buvusi Šventosios Dvasios sukurta kaip naujas kūrinys” (LG, 56). Mergelė, Kristaus Motina, iškyla prieš žmonijos akis kaip “nepakeičiamas bei nepažeidžiamas Dievo išrinkimo ženklas” ir kaip “patikimos vilties ženklas” (Jonas Paulius II. Encikl. Redemptoris mater, 11).
 
Didysis 2000 metų Jubiliejus
Centrinio komiteto liturgijos komisija