Klausymosi tarnystė

DykumaBažnyčia visų pirma yra Dievo Žodžio klausytoja, iš kurios kyla visa jos būtis ir veikla. Krikščionių bendruomenės „kokybė” priklauso nuo Žodžio klausymosi, kuris įgalina klausytis artimo.
Jėzus buvo paklusnus: Jis visada buvo pasiruošęs klausyti Tėvo balso, tačiau Jis buvo ir yra ir Tas, kuris pats pasiruošęs išklausyti kiekvieno, mokantis užmegzti ryšį su kiekvienu, gerbti asmens orumą ir tapti artimu.
Mūsų kasdieninis gyvenimas remiasi Jėzaus mokymu, juo remiasi ir mūsų dėmesio parodymo kitiems būdas: jei mūsų pagalba, santykis nebus paremtas klausymu, jis nesugebės būti Evangelijos išraiška. Taigi, krikščionis turi būti klausymosi specialistas.
Vienas iš pačių svarbiausių žmogaus poreikių yra kalbėti, pasakoti apie save. Visi trokštame būti išklausyti, tik ne visada mokame sustoti ir skirti dėmesio kitiems. Nuoširdus atsivėrimas kiekvieno skirtingumui, atsidavimas susitikimo su kito išskirtinumui yra išeitis taškas klausymosi tarnystei.
Esame pripratę greitai pasiekti savo tikslus, todėl klausymuisi skiriamas laikas mums atrodo prarastas. Kalbėjimas dažnai išreiškia norą turėti galią kitam, jis paslepia mūsų nepasitikėjimą, nežinojimą. Tuo tarpu dėmesingas klausymasis tampa didžia tarnyste ir efektyvia pagalba broliui.
Žmonėms reikia papasakoti apie savo problemas, reikia, kad kažkas juos suprastų. Reikia kito – klausančio, kad viskas neatrodytų taip dramatiškai, kad nesijaustų vieniši slegiančių situacijų akivaizdoje, kad galėtų kartu įžvelgti išeičių galimybes. Kai neturi kam pasipasakoti, problemos gali tapti gigantiškomis, dengiančiomis gyvenimo prasmę, dusinančiomis viltį.
Klausymasis yra pirma ir svarbiausia priemonė dalinimuisi. Klausytis reiškia dalintis, leistis provokuojamam atsiveriančios istorijos. Klausytis reiškia padaryti pagrindiniu veikėju tą, kuris kalba. Besiklausantis turi būti persunktas troškimo suprasti kalbantį ir tai yra svarbiau nei rūpestis rasti teisingus atsakymus ir sprendimo pasiūlymus.

Klausytis reiškia tylėti. Kas pripratęs prie vidinės tylos, tam lengviau nutilti kitų akivaizdoje. Tyla labai skiriasi nuo nekalbėjimo. Tylėti reiškia sukurti erdvę. Padedančio klausymosi veiksmingumas matuojamas ne žodžių gausa, bet gebėjimu klausytis. Tylėjimas yra erdvė, kuri dovanojama kitam, kad jis galėtų išreikšti save tinkamu būdu, kad galėtų pats išgirsti save ir susidėlioti savo mintis.

Klausytis reiškia suteikti pirmumą kitam. Tai – nutildyti savo nuostatas, požiūrius; ištuštinti savo vidų, padaryti kitam vietos, būti svetingu. Klausytis reiškia nutilti tuoj pat, kai kitas pradeda kalbėti. Kitas – kalbantysis – yra pagrindinis vei-kėjas; esu čia dėl jo; jis yra svarbesnis negu tai, ką jis pas sako.

Klausytis reiškia norėti suprasti. Klausymasis siekia suprasti, „eiti iki galo”. Tam reikia dėmesingumo, sąžiningumo, įsipareigojimo. Klausymasis turi turėti giluminio supratimo tikslą. Kas siekia suprasti klausydamas, turi kontroliuoti save: savo išankstines nuostatas, pavydą, gynybą, norą būti didesniu. Negana tiesiog klausytis, reikia stengtis visomis jėgomis suprasti, ką kitas nori mums pasakyti, turime parodyti, kad jį supratome.

Klausytis reiškia nevertinti. Polinkis vertinti ypatingai pasireiškia tada, kai emocijos ir jausmai būna stipriai susiję su klausymusi. Būna sunku su pagarba klausytis žmogaus tada, kai jis gyvena ne pagal mūsų vertybes. Kai gerbiame kalbantįjį, jis, atsidūręs sunkioje situacijoje, jaučiasi padrąsintas ir priimtas. Priimant tuos skirtumus yra stiprinamas ryšys, gerinamas tarpysavio supratimas ir bendravimas.

Klausytis reiškia pripažinti. Kai žmogus išklausomas, jis nustoja būti nežinomas, įgauna galimybę būti savimi, jaučiasi priimtas. Tai būdas pripažinti, kad jis dabar yra pagrindinis veikėjas.

Klausytis reiškia „pagauti esmę". Kiekvienas žmogus kalba ne tik burna, bet ir veidu, rankomis, tylėdamas. Klausytis – tai priimti daugybės ženklų signalus. Žodžiai yra svarbūs, tačiau vis tiek jie yra tarpininkai, atvaizdas to, kas egzistuoja kitoje pusėje. Pirmiausia reikia klausytis akimis, nes žvilgsnis naikina distanciją; vengti žvilgsnio – tai vengti pokalbio.

Klausytis reiškia dovanoti laiko. Jei nusprendžiau išklausyti žmogų, negaliu skubėti ar sutrumpinti pokalbio trukmę. Klausydamas negaliu išvengti patirties, kad pats įeina į kito žmogaus gyvenimą ir tai turi nemažą kainą – mano laiką, mano gyvenimą. Tai nėra pavogtas, prarastas laikas, bet mano paties jam padovanotas laikas.
 
Milano arkivyskupijos Caritas