Kodėl katalikai pasninkauja – tradicijos paieška

Prieš keletą metų vieno savo draugo namuose sėdėjau prie pietų stalo priešais musulmonę moterį, kuri buvo gimusi Egipte ir gyvenusi daugelyje pasaulio miestų. Ką tik buvo pasibaigęs ramadanas; netrukus turėjo prasidėti gavėnia, taigi pasninkas tapo pokalbio tema. Ji gerai išmanydama kalbėjo apie pagrindines islamo tikėjimo tiesas ir apie įvairias savo pačios griežto, nuo aušros iki sutemos trunkančio, ramadano pasninko patirtis. Aš stebėjausi ir savęs klausiau, ar daug katalikų sugebėtų taip įtikinamai paaiškinti mūsų gavėnios pasninko praktikas. Nors žinojau apie gavėnios reglamentus, tačiau man buvo visiškai neaišku, kas glūdi už tų taisyklių, arba kaip šios tradicijos esmę įtraukti į savo paties gyvenimą. Iškilo du klausimai: ar šiuolaikiniame katalikų  dvasingume dar yra vietos pasninkui? Ir kaip būtų galima šią discipliną suvokti ne tik Biblijos bei tradicijos šviesoje, bet ir šiuolaikinių įžvalgų bei rūpesčių šviesoje?
Nuo antrojo amžiaus iki mūsų, t. y. po Vatikano II Susirinkimo eros, pagrindinis katalikiško mokymo apie dvasinę pasninko discipliną šaltinis buvo Mt 6, 1-16; 16-18. Čia pasninkas savo vietą užima kartu su malda ir išmalda, kaip viena iš krikščioniškų dvasinių praktikų. Šios Evangelijos eilutės yra skaitomos kiekvienais metais, Pelenų trečiadienį, ir tapo tokios įprastos, kad mes galbūt nė nepastebime šio mokymo esmės. Visa minėta ištrauka yra ilgesniame Mato evangelijos Kalno pamokslo atpasakojime. Kai šias eilutes skaitome atidžiai, pastebime, jog kiekvienam iš mokymų – apie maldą, apie pasninką ir apie išmaldos davimą – skiriamas toks pats dėmesys. Kiekvienas mokymas prasideda negatyvių praktikų apibūdinimu (tuo, kaip elgiasi veidmainiai) ir užbaigiamas pozityviai (tuo, kaip turi elgtis Jėzaus sekėjai). Taigi skiriasi mūsų motyvacija. Ar mes meldžiamės, pasninkaujame ir duodame išmaldą vargšams dėl to, kad susilauktume pripažinimo čia ir dabar? Ar mes savo veiksmais siekiame artimesnio santykio su Dievu?  Krikščionims šios eilutės yra turtingi ištekliai. Jos mums sako, kad pasninko praktikos turi būti tolygiai suderintos su malda ir išmalda. Nuo antrojo iki penktojo amžiaus Klemensas Romietis, Jonas Chrizostomas, Petras Christologas, Jeronimas ir Augustinas, taip pat ir kiti Bažnyčios tėvai pamokslavo pasninko temomis ir siejo jį su meilės darbais. Vienoje homilijų Augustinas klausia ir pats atsako į amžiną klausimą: „Ar tu nori, kad tavo malda kiltų į Dievą? Duok jai du sparnus: pasninką ir išmaldą.“ Šv. Benedikto reguloje randame sveikumo ir nuoširdumo kriterijų. Jis nenori nurodyti specifinio maisto ir gėrimo kiekio žmonėms, turintiems nevienodus poreikius, skirtingas jėgas ir silpnybes. Kalbėdamas apie gavėnią, jis primygtinai kviečia savo pasekėjus į savimaršą, tačiau ragina visada tai daryti žmoniškai.
Sielovados požiūriu dabar dėmesys kreipiamas į tikrąją motyvaciją, stengiamasi peržengti neigiamą paveldą, kuris koncentravosi į kaltę ir nuodėmę, o kūną laikė blogu. Šiuolaikinės psichologinės įžvalgos pasiūlo dar du būdus įvertinti pasninkavimo praktiką. Pirmasis  – tai bendravimo kalba: kaip pasninkas skatina gerus santykius? Baigiamojoje savo knygos dalyje Josephas Wimmeris nagrinėja keturis santykius ir pasninko poveikį kiekvienam iš jų: mūsų santykį su savimi, su kitais, su pasauliu ir su Dievu. Aptardamas pasninko poveikį pirmajam, jis sako: pasninkas mus išlaisvina nuo per didelio susitelkimo į save; jis daro mus pajėgesnius atsiliepti artimo meilės impulsams. Apie  antrąjį, vartodamas psichologines sąvokas, Wimmeris sako, kad iš sinoptinių evangelijų rašytojų sužinome, jog pasninkas Bažnyčioje visada turėtų būti kaip nors išreikštas tarnavimu artimui – arba tiesiogiai duodant jam maisto ar pinigų, kurie buvo sutaupyti pasninkaujant, arba netiesiogiai, ir tai netgi svarbiau, užmezgant simpatijos ir supratimo ryšius su tais, kurie alksta“… Apie trečiąjį  – mūsų santykį su pasauliu  – Wimmeris sako, jog pasninkavimo aktas yra „kaip pataisa vartotojiškam mentalitetui, kuris į visatą žiūri lyg ji būtų skirta išnaudojimui. Pasninkas moko mus žemės išteklius naudoti rūpestingai ir pagarbiai.“ Ir galiausiai apie ketvirtąjį – pasninkas suveda mus į ypatingą artumą su Dievu (…) Tai yra egzistencinės mūsų priklausomybės nuo Dievo manifestacija.
Mes pasninkaujame „slapta“, tik jam vienam žinant; mes nelyginame savęs su kitais (…) mūsų pamatinis santykis, tai santykis su Dievu.“ Antrasis psichologijos įnašas į šią diskusiją, tai perspektyva, įgyta iš žmogiškos patirties, tiksliau, iš religinės patirties. Jeigu mes, kaip krikščionys, tikime Dievo buvimu, turime klausti: ar pasninkavimo patirtis Dievas taip pat apdovanoja palaima? Ar tai susieja mus su dievybe? Ar tai yra susitikimas su šventenybe? Jei ne, tai ar turėtų tuo tapti? Rogeris Repohlas žurnale Commonweal  (1997-02-14) spėja, kad kaip katalikui jam atrodo, jog gavėnios metu reikėtų pasninkauti pagal ramadano stilių. „Tai nusigręžimas nuo savęs apsėdimo ir gręžimasis į visišką priklausomybę nuo Dievo.“ Mano paties nesena gavėnios pasninko patirtis sustiprino mano maldą ir mane labai paveikė; išdrįsčiau tai apibūdinti kaip susitikimą su šventenybe.
 
Carole Garibaldi Rogers