Kodėl tu meldiesi?

MaldaŽmonės dažnai mane klausia: kodėl tu meldiesi? Visiškai nuoširdžiai atsakydavau, jog tam tikrą laką meldžiausi todėl, kad esu jėzuitas. Kitaip tariant, mano atsakymas būdavo: „numatoma, kad aš turiu melstis“. Malda buvo prievolė ir, atvirai sakant, našta. Kartais aš melsdavausi, kad Dievą nuteikčiau savo naudai, kad jis atstotų… Daugelį kartų meldžiausi, kad ką nors iš Dievo gaučiau, pavyzdžiui, jo palankumą. Toks atsakymas apie maldą rodo, jog ji suprantama kaip siekianti naudos. Be abejo, mano maldos motyvai vis dar turi čia minėtų atsakymų pėdsakų. Tačiau, kai man geriau sekasi, mano atsakymas į šį klausimą yra: „Aš meldžiuosi, nes tikiu į Dievą“.
Leiskite paaiškinti, nes manau, jog paaiškindamas pasakysiu ką nors naudinga ir apie tai, kaip aš meldžiuosi. 
Kodėl Dievas sukūrė šią visatą? Pažvelkime į rojaus įvaizdžius antrame ir trečiame Pradžios knygos skyriuose. Vaizdas tampa aiškus po žmonių nuodėmės. Mes skaitome:
Išgirdę Viešpatį Dievą, vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau“ (Pr 3,8-10).
Jei šį vaizdą valandėlę apmąstysime, tai suvoksime, kad žemė yra vaizduojama kaip sodas, kur Dievas ir žmonės užsiima kasdieniu darbu, o vakare susitinka kartu peržvelgti dieną, galbūt apie ją pasikalbėti. Žmonės nebijo Dievo. Jie buvo nuogi ir nesigėdijo, taip simbolizuojamas jų skaidrumas. Šis vaizdas kalba į mano širdį, tikiuosi, jis prabils taip pat ir į tavąją. Pasakykime kai ką apie Dievo svajonę šiam pasauliui.
Dievas nori tokio pasaulio, kuriame mes kartu su juo darniai darbuotumės pagal jo kūrybos planą ir su juo bendradarbiaudami puoselėtume šią planetą. Dievas nori, kad mes būtume partneriai jo kūryboje ir su juo palaikytume artimus santykius. Nuodėmė sukliudė šiam bendradarbiavimui. Žmonės veikė prieš Dievo planą, todėl jo gėdijasi ir bijo. Artimi santykiai yra nutraukti.
Tačiau Dievas neatsisako savo troškimo. Suprantama, žmonių nuodėmė sukėlė tam tikrų pasekmių, kurias aprašo keletas tolesnių Biblijos skyrių. Kainas nužudo Abelį; žmonės miršta vis jaunesni ir jaunesni; juos puola vabzdžiai ir kitos bjaurastys; galiausiai vienuoliktame Pradžios knygos skyriuje, statydami Babelio bokštą, žmonės praranda gebėjimą bendrauti vienas su kitu. Tačiau Dievas nenuleidžia rankų.
Dvyliktasis Pradžios knygos skyrius pradeda Dievo pastangų susigrąžinti mus į teisingą santykį istoriją. Dievas pašaukia Abraomą, iš kurio kils išrinktoji tauta. Ji yra išrenkama ne dėl jos pačios, o kad taptų pasaulio šviesa. Galima skaityti tolesnius skyrius apie Abraomo istoriją, jie pasakoja, kaip augo artumas tarp Dievo ir jo bei jo žmonos Saros. Kitaip tariant, vyksta radikalus posūkis nuo žmonių nuodėmės katastrofos – santykių su Dievu atkūrimo link, santykių, kur žmonės dar kartą kviečiami tapti Dievo partneriais. Dievas išsirinko Abraomą ir per jį izraelitus, kad šie įgyvendintų jo svajonę naikinant nuodėmės padarinius. Šio pasirinkimo kulminacija yra Jėzaus iš Nazareto pasirodymas. Mes, kurie esame Jėzaus sekėjai, pašaukti būti pasaulio šviesa, gyvendami kaip Tėvo partneriai, esantys artimuose santykiuose su juo.
Taigi Dievas, į kurį mes tikime, iš kiekvieno mūsų ir iš visų kartu nori artimų santykių ir partnerystės. Jis nori, kad mes būtume viena šeima. Jei tai tiesa, tada Dievo kūrybiškas troškimas, kuris teikia egzistenciją visai visatai ir kiekvienam iš mūsų, paliečia mus pačioje mūsų širdies gelmėje. Mes esame sukurti vienybei su Dievu ir mūsų širdis pačioje jos gelmėje turi to trokšti. Augustinas rašė: „Dieve, tu sukūrei mus sau ir nenurims mūsų širdis, kol neatilsės tavyje.“ Julianas iš Norwichas šią mintį atkartoja panašiai: „Iš prigimties mes trokštame Dievo, o Dievas trokšta mūsų. Mes niekada nesiliausime jo troškę ir ilgėjęsi, kol su juo visiškai ir džiaugsmingai susivienysime.“ Kodėl aš meldžiuosi? Aš meldžiuosi todėl, kad tikiu į Dievą. Meldžiuosi ne vien dėl to, kad mano širdis trokšta Dievo, neretai aš netgi bijau Jo artumo. Esu sutikęs daug žmonių, kurie panašiai išreiškia šį Dievo ilgesį.
Visa tai kelia klausimą, kaip patenkinti šį mūsų troškimą Dievo. Paprasčiausias atsakymas būtų – melstis. Būtent čia tikiuosi turėsiąs ką pasakyti apie tai, kaip malda „veikia“. Jeigu Dievas nori artimų partnerystės santykių su kiekvienu iš mūsų (ir su visais kaip tauta), ir jeigu mes trokštame atsiliepti į tokį santykį, tada meldžiantis vyksta tas pat, kas ir kiekviename artimame santykyje. Artumas tarp dviejų asmenų atsiranda ir vystosi tada, kai jie tarpusavy vienas kitam atsiskleidžia. Taigi maldoje aš mėginu Dievui pasakyti, kas aš esu, ir prašau, kad jis man atsiskleistų. Visa yra taip paprasta, kaip ir Abraomo atveju. Tai siejasi su tarpusavio supratimu ir skaidrumu. Kai mūsų pasitikėjimas Dievu auga, mes Adomo ir Ievos nuodėmės kryptį pakeičiame priešinga kryptimi. Mes nesigėdijame būti nuogi prieš Dievą, tai yra būti atviri su visomis savo mintimis, jausmais ir troškimais.
Žinoma, jog ir žmonių santykiai, kurie atrodo yra paprasti, dėl baimių bei nesaugumo gali tapti kompleksiški ir komplikuoti. Taip ir mūsų santykyje su Dievu: gali pasitaikyti baimių ir nesaugumo. Mes galime jaustis neverti Dievo dėmesio ir meilės. Tai tiesa, kad mes nesame verti Dievo meilės, tačiau Jis vis tiek mus myli laisvai ir neketina mūsų apleisti. Taigi mūsų baimės iš tikrųjų yra be pagrindo. Tačiau mes turime išaugti iš šių baimių, o vienintelis būdas tą pasiekti – tai leistis į santykį su Dievu ir pačiam suvokti, kad jis yra į mus be galo myli.
Tada malda iš esmės tampa paprasta. Aš pasakau Dievui, kas dedasi mano širdyje, ir laukiu jo atsakymo. Psalmės yra tokios maldos pavyzdžiai. Jose psalmininkai pasako Dievui viską, kas dedasi jų širdyje, net ir tokius dalykus, kurių mes nedrįstume sakyti. 42 psalmė pasakoja Dievui, kaip labai psalmininkas jo ilgisi. 104 psalmė šlovina Dievą už kūrinijos grožį. 32 psalmė sako Dievui Tiesą net ir sunkiu momentu. 51 psalmė meldžia nuodėmių atleidimo. 13 psalmė maldauja Dievą nekantriai: „Kiek ilgai, Viešpatie? Nejau amžinai mane užmirši?“. Nuostabi 137 psalmė baigiasi šiurpia malda prieš babiloniečius: „Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!“. Psalmininkai maldoje išrėžia viską. Psalmėse taip pat užrašytas ir Dievo atsakymas psalmininkui ir tautai. Pavyzdžiui, 40 psalmė: „Kantriai laukiau Viešpaties; jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Ištraukė mane iš klampios duobės…“. Kitaip sakant, psalmininkai patiria Dievo artumą, kai jis pakelia dvasią sunkiu metu. 50 psalmėje skaitome: „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu, Izraeli, aš kaltinsiu tave. Aš Dievas, tavo Dievas. Peikiu jus ne dėl jūsų aukų…“. Malda yra paprasta, tačiau ji reikalauja, kad augtų pasit
ikėjimas tuo, jog Dievas iš tikrųjų nori apie mus žinoti viską, net ir tuos dalykus, kurie atrodo nemalonūs, ir kad Jis nori mums save atskleisti.
Kas atsitinka, kai mes taip meldžiamės? Kaip du draugai artimiau ir vis giliau bendraudami keičiasi, taip ir mus keičia didėjantis artumas su Dievu. Šis pasikeitimas vyksta paties bendravimo dėka, o ne dėl valios pastangų. Taip bendraudami su Dievu mes panašėjame į jį. Juk ar ne taip atsitinka žmonėms bendraujant tarpusavy? Mes savo pomėgiais ir bodėjimaisi, viltimis ir troškimais ir t.t. tampame panašūs į savo geriausius draugus. Taigi, per tokią maldą mes tampame panašesni į Dievą. Mes panašėjame į tą, kurį mylime.
Lengviausias būdas panašėti į Dievą – tai vis geriau pažinti Jėzų iš Nazareto – žmogumi tapusį Dievą. Atlikdamas visas Ignaco Lojolos Dvasines pratybas, aš prieinu momentą, kai trokštu geriau pažinti Jėzų, kad jį labiau mylėčiau ir artimiau juo sekčiau. Tačiau kitą asmenį aš galiu pažinti tik tada, kai jis man save atskleidžia. Taigi šis troškimas artimiau pažinti Jėzų kartu yra ir troškimas, kad jis save man atskleistų. Jei tikrai to trokštu, tai turiu skirti laiko evangelijoms, kad jos žadintų mano vaizduotę, kad Jėzus galėtų man save atskleisti, tai yra atskleisti savo svajones ir viltis, savo meiles ir tai, ko nemėgsta, taip pat tai, ko iš manęs viliasi. Pradėjęs taip melstis, aš nustebsiu dėl to, ką suvoksiu apie Jėzų, o per jį apie Dievą ir apie save patį. Aš labiau pamilsiu Jėzų ir tapsiu panašesnis į jį.
Kodėl aš meldžiuosi? Dėl to, kad tikiu į Dievą, kuris mus myli amžina meile ir nori mūsų, kaip partnerių ir draugų. Kitaip sakant, aš meldžiuosi, nes Dievas mane tam sukūrė.
 
William A. Barry, SJ „Why Do You Pray?“. Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ