Kristaus Kūnas ir Kraujas

devintinc497sMūsų Išganytojas Jėzus per Paskutinės vakarienę, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus slėpinį ilgus amžius (plg. Mt 26, 26-29). Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia iki Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse.
Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka kvietinei duonai ir vynuogių vynui (pagal seną Bažnyčios tradiciją vynas turėtų būti raudonas, o Komunija dalijama tikintiesiems abiem pavidalais; deja, Romos Katalikų Bažnyčioje ši tradicija beveik visiškai nutrūkusi nuo XII a.), kurie, kunigui arba vyskupui tariant Kristaus žodžius ir prašant Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju.
Krikščionys susirinkdavo laužyti duonos pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną (plg. Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama. Ji yra Bažnyčios gyvenimo centras. Nuolat švęsdama Eucharistiją ir skelbdama Jėzaus Velykų slėpinį, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), keliaujanti Dievo tauta eina siauru kryžiaus keliu į dangaus pokylį, kuriame visi išrinktieji susės prie Dievo karalystės stalo.
Jėzus Kristus, kuris numirė, bet buvo prikeltas ir sėdi Dievo dešinėje (plg. Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų: Šventojo Rašto žodyje, vargšuose (plg. Mt 25, 31-46), ten, kur du ar trys yra susirinkę Jo vardu, (plg. Mt 18, 20), bet labiausiai – Švenčiausiame Eucharistijos sakramente. Kristus tampa esantis šiame sakramente, įvykus duonos ir vyno pasikeitimui į Kristaus kūną ir kraują. Fizikiniu ir cheminiu požiūriu, duonai ir vynui nieko neatsitinka, tačiau juose čia ir dabar tikrai ir realiai esti išaukštintas ir sudvasintą kūną turinčio Jėzaus buvimas (plg. Tridento Susirinkimas).
Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu, vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis († 407) paaiškina: „Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus kūnu ir krauju, bet pats Kristus, kuris buvo dėl mūsų nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo”. O šv. Ambraziejus († 397) apie tą perkeitimą sako: „Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį”. Tikro Kristaus kūno ir kraujo buvimą šiame sakramente „galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu”, sako šv. Tomas Akvinietis († 1274). Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”, šv. Kirilas Aleksandrietis († 444) sako: „Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja”.
Viešpats mus primygtinai kviečia Jį priimti Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. apaštalas Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, tas turi priimti Susitaikinimo sakramentą, tai yra atlikti išpažintį prieš eidamas Komunijos. 
Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu ištarti žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“ (Romos mišiolas, malda prieš Komuniją). Rytų Bažnyčios tikintieji meldžiasi ta pačia dvasia: „Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje. Aš neišduosiu Paslapties Tavo priešams, nepabučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu, bet Tau šaukiu kaip piktadarys: Prisimink mane, Viešpatie, savo karalystėje!” (Bizantijos šv. Jono Auksaburnio liturgija, malda prieš Komuniją).
Rengdamiesi tinkamai priimti šį Sakramentą, tikintieji laikosi nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimant Komuniją nieko nevalgo ir negeria, išskyrus vandenį ir vaistus (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 919). Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus Eucharistijoje.
Komunija mus tvirčiau suvienija su Jėzumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Kaip kasdieninis maistas duoda mūsų kūnui laikiną gyvenimą, taip Komunija nuostabiai teikia mūsų sielai amžiną gyvenimą. Prisikėlusio Kristaus kūno ir kraujo priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. 
Taip pat Kristaus kūno ir kraujo priėmimas naikina mūsų lengvąsias nuodėmes bei apsaugo nuo sunkių nuodėmių. Kuo labiau mes dalyvaujame Jėzaus Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per sunkiąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta sunkiosioms nuodėmėms atleisti. Kaip jau minėta, tai daro Susitaikinimo sakramentas.
Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; kartu Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsitraukimą į krikščionių bendruomenę, kuriai jau priklausome per Krikštą. Tam, ką priimame, mes atsakome Amen (hebr. taip, tai tiesa). Tai nėra vien tik tikėjimo išpažinimas, bet taip pat prisiimama ir pareiga kurti bendrystę vieni su kitais. Todėl norėdami teisingai ir nuoširdžiai priimti už mus atiduotą Kristaus kūną ir kraują, mes turėtume atpažinti Kristų kiekviename žmoguje.
Per Paskutinę vakarienę Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų išsipildymą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29). Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena šį pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 1, 4). Savo maldoje ji kviečia Jį ateiti: „Marana tha“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20).

Šaltiniai:

H. Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.
Biblija, arba Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.
Codice di Diritto Canonico, Libreria Editrice Vaticana, 1983.
Dizionario enciclopedico di spiritualitá, a cura di E. Ancilli, I-III vol., Roma: Città Nuova, 1990.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996.
Br. Ramūnas Mizgiris OFM