Kristaus palaiminimai

Mt 5, 1-12Kalno pamokslas, apie kurį kalba šventieji evangelistai Matas ir Lukas, yra gyvenimiškos krikščionybės ir jos nuotaikų santrauka, o aštuoni palaiminimai – tos santraukos santrauka. Kaip dešimt Dievo įsakymų Senajame Testamente išreiškė prigimties įstatymą, taip krikščioniškosios sąžinės Įstatymą ir jos idealą nusakė aštuoni Kristaus palaiminimai Naujajame Testamente. Tie palaiminimai – tai atsakymas į laimės ieškančios žmogaus prigimties ilgesį. Aštuoni palaiminimai – tai aštuoni keliai į laimės kalno viršūnę. Kiekvienas jų skelbia jau čia, žemėje, laimės užuomazgą, kuri pražys pilnu žiedu amžinybėje. Jie šalina tas kliūtis, kurios trukdo siekti tikros laimės. Tie palaiminimai – tai paguodos žodžiai, lydimi antgamtinių pažadų visiems tiems, kurie save pamiršta, kitiems aukojasi ir kenčia.
Vysk. F. Sheen tvirtina, kad kalno pamokslas glaudžiai rišasi su Kalvarijos kalnu, nes tuos palaiminimus, taip priešingus pasaulio dvasiai, Kristus skelbdamas, pats sau pasirašė mirties sprendimą. Kančios metu Jis pats tuos palaiminimus įvykdė.
Taip, savo palaiminimais Kristus iškėlė ir pagarbino tas nuotaikas ir elgesio taisykles, kuriomis pasaulis taip bjaurisi, nes jis gyvena visai kitokiomis nuotaikomis. Šia prasme aštuoni palaiminimai nuskambėjo, kaip bet kada ištarti revoliuciškiausi žodžiai. Jie pasirodė žmonėms, kaip paradoksai, tai yra neįtikimos nesąmonės, prieštaraujančios sveikam protui, kurios, sumaišydamos įprastų vertybių eilę, tai, kas balta, pavadino juoda, o kas juoda – balta. Tai buvo naujo protavimo ir naujo dalykų vertinimo pradžia. Tad neveltui Kristus savo kalno pamoksle nekartą pastebi, kaip iki šiol buvo, o toliau buvusį mokslą papildo nauju patobulinimu: "Jūs girdėjote, kad seniesiems buvo pasakyta… aš gi sakau jums…” (Mt 5).
Jules Monchanin (†1957), prancūzų kunigas, atsiskyrėlis Indijoje, kuris bandė savo pavyzdžiu ir susitikimais su indais jiems teikti krikščionybę indišku stiliumi ir indiškomis sąvokomis, savo knygoje "Ermites du Saccidananda” svarstydamas Indijos galimybes sukrikščionėti ir matydamas indų dvasingumą, tvirtina, kad "indas tik tada atpažins Bažnyčioje prisikėlusįjį Kristų, kai matys joje įvykdytą kalno pamokslą”.
Esmingiausia kalno pamokslo dalis – aštuoni palaiminimai yra krikščioniškojo gyvenimo konstitucija ir subtiliausia gyvenimo poezija, kurioje slypi giliausia tikrovė, įrodyta ir paliudyta šventųjų gyvenimais. Tad neveltui ir Visų Šventųjų šventės Mišių evangelija yra paimta iš tos Šv. Rašto vietos, kurioje kalbama apie aštuonis palaiminimus. Taip pat ir kiekvienose šv. Jono Krizostomo liturgijos Mišiose yra giedami aštuoni palaiminimai.
 
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną… 

Apmąstykime pirmuosius žodžius kaip įžangą į Kalno pamokslą. Matas vaizduoja pradedantį savo viešąją tarnystę Jėzų, apsuptą „mažųjų” žmonių minios. Anksčiau ši minia jau buvo aprašyta: tai visokių ligų bei negalių kamuojami žmonės (plg. Mt 4, 23). Jėzus meilingai žvelgia į suvargusiuosius ir apleistuosius (Mt 9, 36). Šiandien galime įsivaizduoti Jėzaus akis, pilnas užuojautos ašarų dėl visų prislėgtųjų: ligonių, paliegėlių, bedarbių, pašiepiamų moterų, visokiausių vargšų, „muitininkų ir nusidėjėlių”, visų tų ant nevilties slenksčio stovinčių žmonių. Ką gi sako, ką daro Jėzus, išvydęs visa tai?
 
Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas, jis mokė. 

Ši scena specialiai vaizduojama didingai ir iškilmingai. Jėzus, būdamas toks žmogiškas, evangelijoje pagal Matą parodomas esąs „šlovės Viešpats”, iškilmingos rimties kupinas valdovas, tarsi Rytų ikonoje. Kalnas šiame pamoksle nėra tik vaizdingumo labui įterpta detalė, tai didingas naujojo Įstatymo paskelbimo scenovaizdis, tai naujasis Sinajus, žaibuojanti viršukalnė, nuo kurios kalba Dievas. O Jėzus yra naujasis Mozė, Įstatymo davėjas ir tikrasis visų pavergtųjų išlaisvintojas.
Jei esi prislėgtas žmogišku požiūriu nepakeliamos situacijos, klausyk! Dievas tau turi ką pasakyti. Jei esi nelaimingas, užgęsus giliausiems troškimams, klausyk! Turi galimybę „suprasti”, tavo gyvenimas gali pasikeisti. Klausyk… Klausyk Mokytojo, klausyk Jėzaus.
 
Palaiminti… Palaiminti… Palaiminti… Palaiminti… Palaiminti… 

Šiais žodžiais prasideda visi Kalno pamokslo sakiniai. „Palaiminti” – graikiškai makarioi, hebrajiškai „asherei”. Pirmojo Jėzaus pamokslo tema yra laimė. Palaiminimai yra laimės skelbimas, Geroji naujiena, visos Evangelijos santrauka. Jūs beturčiai, paniekintieji, nusivylusieji galite būti laimingi. Būkite laimingi! Tikroji laimė nėra pirmiausia turtų, pasisekimo ar malonumo dalykas. Žmogau, kuris buvai įsitikinęs, jog laimė skirta ne tau,– Jėzus tau sako, jog gali būti laimingas. Jėzus nori padaryti savo mokinius laimingus. Krikščioni, ar žinai, kad esi laimingas?! O jeigu nesi, tai ar nederėtų pasiklausti kodėl? Apie kokios rūšies laimę čia kalbama? Ar turima omenyje dabartinio ar anapusinio gyvenimo laimė?
 
Palaiminti turintys vargdienio dvasią… Palaiminti romieji… Palaiminti liūdintys… Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės… Palaiminti gailestingieji… Palaiminti tyraširdžiai… Palaiminti taikdariai… Palaiminti persekiojami dėl teisybės… 

Laimė, apie kurią kalba Jėzus, apima priešingybes ir kančią. Kaip jau matėme iš viso konteksto, Jėzus kreipiasi į žmones, kuriuos galima laikyti nelaimingais. Palaiminimai nėra taikomi skirtingoms žmonių kategorijoms, įvairiais žodžiais tėra kartojama viena ir ta pati mintis „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva” (Mt 11, 38–30). Jėzus yra tasai lauktasis, tasai, apie kurį buvo paskelbta, tasai, kuris turi atnešti Gerąją išganymo naujieną. Žodį „Evangelija” pavartoja pats Jėzus, cituodamas pranašą Izaiją: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė (gr. Christos – „pateptasis”) mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų…” (Lk 4, 18; Iz 61, 1–6).
Palaiminti: jų yra dangaus karalystė… 
Aštuoni pirmieji palaiminimai tarsi įrėminami šiuo du kartus pradžioje ir pabaigoje pakartotu intarpu (Mt 4, 3 ir 4, 10).
Šiuo teiginiu Jėzus atsako į du mūsų klausimus: kokia ta laimė ir kuriam laikui. Ši laimė žadama nuo dabar. Dangaus karalystė skirta mums. Tai nėra laimė, atidedama vėlesniam laikui, anapusybei. Jėzaus minčiai visiškai priešinga skleisti „opiumą liaudžiai”, žadant laimę vėliau, po mirties. Jėzus kalba apie šio pasaulio prispaustuosius. Girdėdami šiuos Jėzaus žodžius jie iš tikrųjų yra arba gali būti laimingi. Tačiau tai nėra akivaizdu. Žinoma, tai apima ir ateities pasaulio perspektyvą – palaiminimuose žadama laimė bus galutinai įgyvendinta tik ateinančioje Dievo karalystėje, tačiau ši viltis jau perkeičia dabartį. Jėzaus žadama laiminga ateitis visiems skausmingai prislėgtiems dabartinės padėties, – ši ateitis tampa tikrove, dabar esančia Jėzaus asmenyje ir bičiulystėje.
Galiausiai ši laimė juk yra Dievo karalystė. Dievo meilė, kuri, tau panorėjus, iš tikrųjų ir nuo dabar apšviečia tavo kentėjimų situaciją. Jėzus niekur neapibrėžia, kas yra Dievo karalystė, tačiau aišku, jog joje valdo Karalius, idealus Pateptasis. Pagal senovės Rytų tradiciją pirmutinė karaliaus funkcija yra laiduoti savo tautai išlaisvinimą nuo visų gresiančių išorinių jėgų. Taip pat garantuoti teisingumą ir apsaugoti mažuosius bei vargšus nuo turtingųjų ir galingųjų, kurie visuomet linkę išnaudoti silpnuosius. Jėzus, skelbdamas, jog vargšai yra Dievo privilegijuotieji, jog jiems skirta Dievo karalystė, neteigia, esą vargšai geresni ar dorybingesni už kitus. Čia nekalbama apie vargšų psichologiją ar vargšų moralę. Šių palaiminimų skelbimas atskleidžia idėją, kad pats Dievas nori būti geras karalius. Dievo garbės reikalas yra slėpiningu būdu padaryti laimingus tuos, iš kurių atimta visa žmogiškoji laimė. Tai yra paradoksali laimė, nesuvokiama tam, kuris jos nepatyrė. Ji skirta tau. Pabandyk įžengti į šią Dievo laimę. Nuo dabar.
Pradėję suvokti „globalinę” palaiminimų prasmę pažvelkime į Mato paaiškinimus. Karalystės Gerosios naujienos skelbimas išsiskleidžia į krikščioniškojo gyvenimo programą.
 
Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė… Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. 

Hebrajišką žodį anawim galima išversti žodžiais „vargšas” arba „romus”. Abu šie žodžiai atskleidžia du tos pačios tikrovės atspalvius. Žodis „anawim” reiškia palinkusį, silpną, nesugebantį apsiginti, privalantį paklusti stipresniems, vyrą ar moterį, negalintį apsiginti savo teisių, pažemintą, paniekintą. Romus yra tas, kuris nesusierzina ir nepraranda kantrybės dėl bedievių klestėjimo. Jėzus sakosi esąs romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 29; 12, 18–21). Jėzus persekiojamas savo priešų ir jiems atleisdamas, pirmasis išgyveno palaiminimus.
 
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. 

Jėzus verkė su Morta ir Marija. Jis tobulai vykdė Tėvo valią. Jėzus buvo „teisus”. Daugybę kartų atleisdamas jis buvo Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Jėzus yra tyraširdis, be jokios apgaulės, be išsisukinėjimų: jo veiksmai ir mintys sudarė tobulą vienybę.
 
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. 

Jėzus atėjo atnešti taikos. Kokie laimingi yra taikdariai, sutaikantys besiginčijančius sutuoktinius, suartinantys susipykusius draugus, malšinantys nesutarimus tarp tėvų ir vaikų, besistengiantys išklausyti ir suprasti. Tai geriausia, kuo galime pasitarnauti broliams. „Aš jums palieku ramybę <…>. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis” (Jn 14, 27).
 
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja, bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
 

Parengta pagal A. Grauslys ir Noėl Quesson