kun. Ričardo Doveikos apmąstymai

MeilėŠiandieninė aplinka, kurioje formuojasi tikrovės pamatas, yra pernelyg vartotojiška, nuo ryto iki vakaro turi būt seksualus, reklamuotis ant visų žurnalų viršelių, priklausyti elitui.
Keičiamasi poromis, dalyvaujant elitiniuose vakarėliuose, kurių principas – panaudojai ir perduok kitam. Ar daug kas šiandien iš Lietuvos matomų žmonių didžiuojasi, kad gyvena pirmoje ir vienintelėje santuokoje? Pirmoji santuoka yra traktuojama kaip didžiausia nesėkmė, o antra ar trečia būtina išreklamuoti ant visų žurnalų viršelių, laikraščių, televizijų laidose. Jeigu tavęs nėra šioje erdvėje, vadinasi, tavęs visai nėra.
Štai prieš pat vasario 14 – ąją rimčiausias išpardavimas skelbia didžiulėmis antraštėmis: „Pamylėk mane su nuolaida“. Jeigu tu to nepadarysi, išmesk visus metus iš savo gyvenimo. Skamba sarkastiškai, bet tai yra dalis gyvenimo tikrovės. Panašia prekyba paverstas Kalėdų džiaugsmas – poreikių patenkinimu ir nuolaida. Kai paklausi, kas yra meilė, dažnai išgirsti apie šventą grožį, tačiau tarpusavio santykių meilė turi savo vardą – Ištikimybė. Kai žmogus meilę atskiria nuo ištikimybės, pamatai, kad didesnio melagio šiandien nėra. Nebūna meilės be ištikimybės. Štai kodėl šiandien turime tiek daug skyrybų: žmonės moka mylėtis, bet nemoka mylėti to, su kuriuo mylisi. Tas, kuris ištikimybę atskiria nuo meilės, niekada nelaikys rankose savo mylimo asmens. Būtina paklausti savęs – koks yra mano santykis su meile ir ištikimybe? Kiek aš myliu pats save? Nes be meilės sau nebus jos ir kitam. Kiek aš turiu žmonių, kuriems galėčiau būti toks, koks esu: būti pačiu savimi, tikras, nesuvaidintas. Kam šiandien įdomu, kaip sekasi, kaip jaučiamės? Kiek žmonių rūpi tavo vidus? Mes nebeturime autoritetų. Kuo gi tada sekame? Ar tėvai – autoritetas? Mokytojai – kunigai? Tikrai ne. Visuomenė iš autoriteto atima veidą, vardą ir asmenybę; yra visuomenė, einanti į labai klaidingą veidrodžių karalystę, kurios autoritetu tampa viešoji nuomonė. O tai reiškia apkalbas, todėl stengiamasi formuoti gerą įvaizdį, net prarandant savo asmeniškumą. Šiandien santuoka paversta labai prabangiu reiškiniu, slenkančiu į būsimas skyrybas. Dažna skyrybų priežastis – tėvų ar uošvių perdėta kontrolė, kišimasis į poros gyvenimą, perdėta globa, nes jie nesupranta, kad yra dabar tik šios šeimos svečiai, nebe šeimininkai, dažnokai ar net būtinai priduria: jeigu būtum manęs, mamos klausęs… Dažnai matau einančius du senukus, susikabinusius rankomis ir mąstau – kiek tame aistros? Jos nėra, bet tai, kas yra, – tobula. O ką šiandien daro modernus žmogus? Jis perka laiką, nes jis yra gėris, leidžiantis pabūti šeimoje, pasikalbėti su vaikais.
Kai nutylu ir įsiklausau, ką savyje turiu geriausio. Ką matau kitame: dovaną nuo Dievo ar stabdį savo gyvenime. Jeigu pamatysi žmogų kaip dovaną, būsi pats laimingiausias žmogus.
To nuoširdžiai linkiu. Nes tai turiu gyvenime į ką atsiremti ir kas man padeda būti tuo, kas aš esu, yra labai gera nubusti. Jautiesi ryte nubudęs žmogumi, nes žinai, kad kursi pačią nuostabiausią šiandienos istoriją, kuri niekada gyvenime nebus pakartota. Mūsų gyvenime nėra “stop kadrui“, „filmuojam iš naujo“, jis visada yra tiesioginė transliacija, ir tai nuostabiausia.
Edita Griniūtė