08 09 2018

Kurčnebilio išgydymas (XXIII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. Mk 7, 31–37
 
Evangelijos komentaras
 
Keturiose evangelijose pateikta 35 stebuklų aprašymai, iš jų penki demonų išvarymai, 18 ligonių išgydymų, trys prikėlimai iš numirusiųjų ir 9 gamtos stebuklai. Iš sudėtingų egzegetinių svarstymų verta išskirti keturias pagrindines sritis. Pirmoji: ar Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus? Teigiamai į šį klausimą atsakyti ragina ne tik daugybė Biblijoje aprašytų stebuklų, bet taip pat I amžiaus judėjų liudijimai, kuriuose Jėzus vaizduojamas kaip suvedžiotojas ir magas. Mums šiuo atveju svarbi ne Jėzaus veiklos interpretacija, o pripažinimas, jog Jėzus iš tikrųjų darė stebuklus. Kitas klausimas yra apie stebuklų aprašymų nuodugnumą. Palyginę skirtingose evangelijose pateiktus aprašymus, pastebime skirtingas perspektyvas ir akcentus. Morkus ir Lukas adresavo evangelijas iš pagonių, Matas – iš judėjų kilusiems krikščionims, o Jonas atsižvelgė į išsilavinusią Mažosios Azijos auditoriją. Taigi biblinių stebuklų aprašymų nedera traktuoti kaip protokolo. Trečias dalykas: kartais stebuklingo įvykio aprašyme didesnis dėmesys skiriamas ne pačiam faktui, o mokomajam turiniui. Geras pavyzdys yra Lozoriaus prikėlimo iš numirusiųjų pasakojimas. Galiausiai kyla ketvirtoji klausimų grupė – kam apskritai reikalingi stebuklų atpasakojimai. Stebuklai provokuoja jų liudininkus atsakyti į klausimą: „Kas jis per vienas?” (Mt 8, 27). Evangelistai, pateikdami stebuklų aprašymus, ir mums užduoda šį klausimą. Stebuklų atpasakojimai kelia ne tik šį klausimą, bet taip pat pateikia atsakymą: „Kas yra pašlovintasis Kristus mums, šiandienos tikintiesiems?” Lozoriaus prikėlimo pavyzdys liudija, kad pašlovintasis Kristus kiekvienam tikinčiajam anuomet ir šiandien dovanoja prisikėlimą.
Istorija apie kurčio nebylio išgydymą nėra vien Jėzaus užuojautos apraiška. Antraip būtų buvę neteisinga išgydyti tik kai kuriuos žmones. Jėzaus uždavinys nebuvo urmu panaikinti iš pasaulio visokią kančią. Jo stebuklai, tarp jų nebylio išgydymas, turėjo parodyti jį kaip lauktąjį pasaulio Išganytoją. Tai nurodo Evangelijoje cituojamos Izaijo pranašystės eilutės. Šiandien Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išgydo kurčią nebylį. Evangelisto perteikiamos detalės mums leidžia suvokti šio išgydymo simbolinę prasmę. Mes žinome, kad stebuklai anaiptol nėra vien dieviškosios galios demonstravimas, skirtas tikėjimui žadinti. Jėzaus stebuklai – tai jo pamokslai, išreikšti gestais ir veiksmais. Pirmiausia kurčias nebylys atvedamas pas Jėzų. Atvedusiųjų intencija aiški: jie prašo išgydyti negalią. Šį kartą Jėzus iš pažiūros vengia viešo stebuklo: „jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios”. Viešpats nenori, kad žmonės interpretuotų jo gestus ar žodžius kaip magiją ar kokius burtus. Jėzus atveria nebylio klausą ir gebėjimą kalbėti žodžiu „Efata”, tai yra: „Atsiverk”. Iki tol šis žmogus buvo tarsi užmūrytas savyje, paliktas be komunikavimo ryšių su išoriniu pasauliu, negalintis nei girdėti, nei išreikšti savo minčių. Jėzui ištarus žodį, „tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia”.
Stebuklingas išgydymas ne tik panaikina buvusią žmogaus negalią, bet ir perkeičia visą gyvenimą. Tai liudija džiūgaujanti minia: „jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba”. Negebėjimas girdėti ir išreikšti savo minčių būdingas visų žmonių ryšiui su Viešpačiu. Negalime būti perkeisti, kol neišgirstame Viešpaties skelbiamos žinios. Savo ruožtu tik atnaujinti Dievo žodžiu galime būti Viešpaties įrankiai, skelbiantys kitiems jo žodį. Jėzus atėjo kalbėti Dievo vardu, atskleisti žmogui Tėvo meilės slėpinį. Jis atveria žmoguje gebėjimą išgirsti Dievo žodį ir išreikšti mintis. Šios dienos Evangelijoje pavaizduotas stebuklas yra daug daugiau negu tik varginančios negalės išgydymas. Čia susiduriame su giluminiu asmenybės perkeitimu.
Pranašas Izaijas vadina šį perkeitimą: „Dievo kerštu”. Pranašas aiškina šio „keršto” prasmę aprašydamas visuotinį aklųjų, kurčiųjų, nebylių ir raišųjų išgydymą. Jėzus, atskleisdamas savo gydymo galią, parodo, jog jam pilnutinai patikėta Viešpaties galia „keršyti” ir „atlyginti” piktosioms galioms, kurios yra visų ligų ir visų žmogų varginančių negalių šaltinis. Jėzaus klausytojai akivaizdžiai suprato išsipildžius pranašystę, tai liudija jų reakcija. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „jis visa gerai padarė”. Šie žmonės iki tol, Izaijo žodžiais tariant, buvo „tie, kurių širdis baiminasi”.
Jėzus siekia, kad žmonės nesustotų ties jo gydymo galia, bet kad atpažintų jame Dievo Pasiųstąjį. Išvaduodamas žmones iš ligų jis tuo pačiu išlaisvina juos nuo dar gilesnio blogio, iš kurio žmogus negali išsivaduoti vien savo jėgomis. Ši negalė simbolizuoja nusidėjėlio būklę. Skirtumas tik tas, kad nusidėjėlis pats užsidaro savo egoizme. Jis atsisako paklusti Dievo įsakymams, nes atsisakė jų klausyti kaip Dievo meilės išraiškos. Kita vertus, nuodėmingas žmogus atsisako atsiliepti į kitų jo meilės trokštančių žmonių poreikius, atsisako dovanoti savo meilę. Pagrindinis krikščionio gyvenimo įvykis, atveriantis jo širdį girdėjimui ir gebėjimui kalbėti, yra krikštas. Kitais sakramentais krikščionis tolydžio vis labiau įvesdinamas į bendruomenę. Bendruomenė yra dar viena atsivėrimo prielaida ir ženklas. Visi Bažnyčios nariai pašaukti atvirumui ir bendravimui. Viena iš pagrindinių šio bendravimo kliūčių yra pinigai ar turtinė padėtis – apie tai rašo apaštalas Jokūbas. Jokūbo laiške aprašomi liturginiai susirinkimai, kuriuose garbingiausios vietos rezervuojamos turtingiesiems. Nors šiandieninėje Bažnyčioje nėra tokio regimo tikinčiųjų suskirstymo, turtinė padėtis išlieka bendravimo slenkstis ir kliūtis.
 
[Vievio šv. Onos parapija]