Leistis į gavėnios kelią

DykumaMūsų motinos Bažnyčios liturgija ragina leistis į gavėnios kelią, lydimą maldos, susimąstymo, atgailos, pasninko ir kartu vedančio į Kristaus Prisikėlimo slėpinio šventimą, liturginių metų ir visos krikščioniškos egzistencijos šerdį. Trokšdamas suteikti šiai egzistencijai ryžtingesnį impulsą, gavėnios laikas ragina atsigręžti į Kristų ir labiau nei kuris kitas laikas pasako: krikščioniu esama tik juo tampant vis iš naujo, kasdien, nepaliaujamai, sulig Tertulijono žodžiais: „krikščioniu ne gimstama, krikščioniu tampama“.
 
Laisva valia apsispręsti už Kristų
 
Nuolatinis tapimas krikščioniu šiandien yra tikrai tinkamas laikas, ko gero tinkamesnis nei bet kuris laikas anksčiau. Šiandien, kai viskas, regis, prieštarauja krikščioniškoms nuostatoms ir vertybėms, kai tikėti Kristumi tampa sunku, nenatūralu, kai vidinis ryšys su juo tarsi pakimba tuštumoje ir tampa nebereikšmingas, iškyla puiki galimybė sąmoningai apsispręsti už Jį. Apsispręsti ne todėl, kad kiti to nori, kad to nori mano seneliai ar tėvai, bet todėl, kad aš pats laisva valia apsisprendžiu už Kristų, apsisprendžiu jį mylėti, apsisprendžiu priimti neužtarnautą dovaną, nes jis mane pamilo pirmas, jis padovanojo save pirmas ir atidavė save už mane, paaukojo save už mane, kad jau nebe sau gyvenčiau, bet jam, sulig Pauliaus žodžiais : „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 19-21).
Nuo tokio kasdienio apsisprendimo neatleisti net pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys, negana to, jiems dar stipriau prieš akis iškyla kasdienio pasirinkimo būtinybė. Antai, dar ne taip seniai šio kelio žmonės sekimą Kristumi suprato kaip savaime suprantamą, beveik kaip plaukimą pasroviui. To negalima pasakyti šiandien; reikia apsispręsti kasdien už Tą, kuriam atiduotas visas gyvenimas, atsisakyta pamatinių gyvenimo tikrovių: santuokinio gyvenimo, laisvo medžiaginių tikrovių disponavimo ir gyvenimo pagal savo valią.
 
Evangelijos įstatymas – nežmoniškas
 
Nesunku pastebėti, kad tokia programa – ne žmogaus jėgoms. Šia prasme, krikščionybė ko gero yra vienintelė religija, kuri reikalauja neįmanomų dalykų. Nebus per drąsu netgi pasakyti: Evangelijos įstatymas yra tam tikra prasme nežmoniškas. Dauguma evangelinių nuostatų atrodo nebeįkandami, viršijantys žmogaus jėgas, nederantys su šiandiene logika, negana to, atgrasūs. Jie tokie ir yra, jei žmogus trokšta jų laikytis pats iš savęs, per save, savo jėgomis. Bet kaip tik čia krikščioniškoji logika sako: vienas Dievas išgelbsti, pirmiausia jis vaduoja iš materialinių turtų jėgos, iš įvairiausių šiuolaikinio hedonizmo apžavų ir iš pasiutusio noro pilnai disponuoti savo gyvenimą, tyliai ar garsiai skelbiant totalią autonomiją Dievo atžvilgiu.
Tad pagrindinė jėga ateina iš Dievo, kuris jau išvadavo žmogų pats tapdamas žmogumi ir toliau jis jį vaduoja kaskart, kai žmogus metasi į jo rankas, prašo jo gailestingumo ir malonės, išeidamas iš savęs, sutikdamas, kad jis ir toliau negali išsigelbėti savo jėgomis, kad jam reikia jį pranokstančios Šventosios Dvasios jėgos, jam reikia jį lydinčios meilės, kuri tarsi medžio syvai pasiektų jo silpnumo ir bejėgiškumo bedugnę ir šitaip padarytų jo pastangas antgamtines.
 
Pripažinti savo būvio tiesą
 
Tad gavėnios laikas yra ypač tinkamas metas atsistoti į savo žmogiškojo būvio tiesą. Sustoti, ramiai pažvelgti į savo širdies gilumą ir pripažinti, kad esu linkęs į blogį, esu pasinėręs į daugelį piktybių, kurios negali kilti iš gerojo Kūrėjo. Tikiu, kad po krikšto nuodėmė jau nebekaraliauja, tačiau nuodėmingi polinkiai iki galo lieka neįveikti. Suprantu, kad nuodėmės ženklai, įskaitant kančią ir mirtį, liks iki gyvenimo pabaigos. Žmogaus būvis ir toliau nuodėmingas. Šv. Pauliaus patirtis šiuo atveju yra ir kiekvieno giliai žvelgiančio į savo širdį patirtis: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu […] Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, korio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai vykdau, bet manyje gyvenanti nuodėme“ (Rom 7,14-20).
Tačiau svarbu skaityti Pauliaus minties tęsinį: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šio mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (7,24-25). Todėl svarbu per Šventąją Dvasią suprasti ir išgyventi, kaip manyje pasireiškiantis moralinis blogis žeidžia patį Kūrėją, kaip jis žeidžia aplinkinius ir kaip jis žeidžia mane patį. Yra išties egzistenciškai didinga ir giliai prasminga išpažinti šio blogio aktus sakramentine forma ir šitaip atsistoti į tiesos kelią, lydimą atgailos, pasninko, apsimarinimo ir gyventi tikrai sutaikintą gyvenimą. Negalintiems gauti sakramentinio išrišimo reikėtų žinoti, kad nuoširdžiai ir teisingai išgyventa kančia yra autentiškas kelias į atpirkimą.
 
Šiandienis pasninkas ir apsimarinimas
 
Dauguma mąstytojų teigia, kad gavėnios susivaldymas turi atitikti laikmečio dvasią. Kiekvienas šiandien patiria, kad gyvenimo ritmas tampa vis greitesnis. Nuolatinis skubėjimas neretai pasišaukia nuolatinį nuovargį, nervinį išsekimą, įtampą, nerimą, baimes. Medicina pažengė ženkliai į priekį ir gali prailginti žmogaus gyvenimą, tačiau kartu žmogaus gebėjimas kentėti, stokoti, priimti psichologinius smūgius sumažėjo. Todėl šiandien reikia ieškoti naujų pasninko būdų, kartu nepaleidžiant iš akių, kad pasninkas nėra savitikslis dalykas. Jis tėra priemonė nusisukti nuo visko, kas pastoja kelią santykiui su Dievu.
Tai priemonė, kuri iš esmės turi tarnauti tikrajam gyvenimui. Tuo tarpu, sugriauti savo kūną pernelyg griežtais pasninkais ir apsimarinimais neveda į subalansuotą tarnavimą Dievui ir artimui. Šiandienis apsimarinimas veikiau bus pastanga išsilaisvinti iš greičio, triukšmo, vaizdinių, visokiausių mažesnių ar didesnių priklausomybių. Pirmiausia, nusigalėti labai mažuose dalykuose. (Pvz. sumažinti interneto vartojimą ir žinučių siuntinėjimą šiandien ko gero yra pati prieinamiausia apsimarinimo priemonė). Tai taip pat bėgti į vienumą, tylą, ieškoti vietų, kur būtų galima sustoti, atgaivinti gebėjimą melstis, mąstyti, kontempliuoti. Ieškoti tylos ir vienumos momentų net šurmulyje, gatvėje, autobuse. Ugdytis gebėjimą pajusti kitų buvimą šalia, jų tikrąją egzistencijos vertę, dovanoti savo laiką artimui dykai, veltui, žodžiu pereiti iš virtualios erdvės į natūralų, paprastą ir nesuinteresuotą buvimą kartu.
Visų šių pastangų tikslas tėra vienas – širdies nutyrinimas, akmeninės širdies sudaužymas, įprastinio gyvenimo griuvimas. O nutyrintos širdies žmogus tiesiog sutinka būti savimi Dievo malone ir priima savo tapatumą santykyje su Dievu. Šiuo atveju, kokie tikri psalmisto žodžiai: „Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai man Dievas“ (Ps 22, 10-11).
 
Atgailos malda
 
Šią meditaciją norėtume užbaigti VIII amžiaus dvasininko šv. Andriejaus Kretiečio atgailos malda. Šventasis maldaudamas sako: „Nuo ko man pradėti apverkti savo gyvenimo poelgius ir į ką ypač atkreipti dėmesį, o Kristaus, šioje skausmo giesmėje? Iš savo gailestingumo suteik man mano nuodėmių atleidimą. Pirmojo Adomo pasekėjas prasižengimo kelyje, aš atitolau nuo savo Dievo, mano nuodėmė atskyrė mane nuo amžinosios karalystės ir jos džiaugsmo. Jei Adomas buvo teisingai išvarytas iš Edeno sodo peržengęs tik vieną tavo įstatymą, tai kas laukia manęs, o Išganytojau, manęs, kuris nuolat prasižengia tavo gyvenimo žodžiams? Kaip puodžius duoda formą moliui, taip, o Kūrėjau, suteikei man kūną ir kaulus ir davei jiems gyvybės alsavimą.
Todėl šiandien, o Atpirkėjau ir teisėjau, neatstumk mano atgailos. Nusidėjau daugiau už visus kitus žmones. Prieš tave, vien tik prieš tave aš nusidėjau. Tačiau, o Išganytojau, pasigailėk savo rankų darbo. Aš suplėšiau, o Kūrėjau, pirmąjį drabužį, kurį tu man numezgei, iš štai guliu ant žemės nuogas. Siekiau prisidengti suplėšytu drabužiu – mane suvedžiojusio žalčio darbu, ir štai esu kupinas gėdos. Praradau pirmąjį grožį. Nuodėmė man pritaisė odos tuniką, prieš tai mane nurengusi nuo drabužio, kurį numezgė pats Dievas.
Savo aistrų gelmėje paslėpiau savo pirminio atvaizdo grožį. O mano Dieve, ieškok manęs ir surask mane kaip pamestą drachmą. Paskubėk, uždek skelbiančius tavo atėjimą fakelus ir surask savo atvaizdą. O mano Išganytojau, pasigailėk savo kūrinio, surask mane, kai ganytojas suranda savo avį, ištrauk mane iš mane draskančio vilko ir padaryk, kad būčiau tavo kaimenės avis. Iššvaistęs savo paveldą per neteisingą poelgį, jaučiuosi atitrauktas nuo tikrojo gyvenimo vaisių; kankinamas bado, šaukiu: visokio gailestingumo Tėve, ateik pas mane ir pasigailėk manęs.
Nusidėjau kaip nusidėjėlė moteris, prieš tave, vien tik prieš tave nusidėjau. Tebūna tau malonios mano ašaras, mano Išganytojau, kaip malonūs tau miros smilkalai. Priimk mano maldas, kaip priėmei Kanaanietės maldavimus. Gydyk mano žaizdas, o Išganytojau, vienintelis gydytojau. Duok man aliejaus ir vyno vaistų. Tegu aš išgirsiu, kaip kitados plėšikas, tavo balsą: Iš tiesų sakau tau, dar šiandien su manimi būsi rojuje. Nereikalauk iš manęs per didelių atgailos vaisių, nes mano jėgos nusilpusios, bet duok man sugrudusią širdį ir dvasios varganumą, idant galėčiau tau juos aukoti kaip malonią auką, o mano vienintelis Išganytojau“.
 
Br. Lukas Skroblas OSB