Malda – kasdieninis troškimas

MaldaKas krikščioniui yra malda? Nuo pat Bažnyčios įkūrimo pradžios Kristaus mokiniai jautė poreikį puoselėti ryšį su Dievu. Tačiau kaip išmokti melstis? Ar esama kokio veiksmingo būdo?
 
Pats sunkiausias darbas
 
Malda yra ne tik dovana, bet ir sunkus triūsas. Ne todėl, kad pranoktų žmogaus jėgas, bet todėl, kad dvasinio gyvenimo kelias neturi pabaigos.
Sykį jaunas vienuolis paklausė dykumos tėvo: – Tėve, pasakyk man, koks yra sunkiausias vienuolio darbas?
Šis į klausimą atsakė : – Melstis! Melstis sakant Dievui „tu”. Ir pridūrė: – Atmink, žmogui mirus ir stojus Dievo akivaizdon, jam vis dar būna nejauku pažvelgti Viešpačiui į akis, ištarti jam „Tėve” ir kreiptis į jį „tu” – štai šis darbas ir yra sunkiausias. Tobulai melstis niekada neišmoksime, melsdamiesi visuomet esame mokiniai. Kol gyvensime, malda visada mums bus problema.
 
Vienintelė maldos mokytoja yra Šventoji Dvasia
 
Tai Šventoji Dvasia mus įveda į mal­dos būseną ir moko melstis. Ji gali iš tiesų prabilti į mūsų širdį ir padaryti taip, kad iš jos pratrūktų šūksniai, ašaros, dejonės, ištrykštų padėka ir garbinimas. Nepamirškime, ko moko apaštalas Paulius: iš tiesų nežinome, kaip melstis, kodėl melstis, ko maldo­je prašyti, bet mumyse esanti Šventoji Dvasia neišsakomais atodūsiais sako mumyse Abba (plg. Rom 8). Vadinti Dievą Tėčiu – štai tikroji malda. Kad eitume tikru dvasiniu ke­liu, negana kalbėti apie Dievą- reikia išmokti sakyti Dievui „tu”. Nepakan­ka atmintinai mokėti Bibliją – jei ne­išmokstama jausti ir patirti Viešpaties buvimo, su juo kalbėtis, klausytis jo Žodžio, galima tapti „ideologais”, bet ne tikėjimo žmonėmis.
 
Malda ir įsipareigojimas
 
Didis tikėjimo žmogus Diertrichas Bonhofferis apie maldą sakė: Daugybei krikščionių malda yra tariamos ramybės prie­monė, bėgimas nuo atsakomybės prieš kitus žmones. Negalima melstis, kad liautųsi kančios, nieko nesiėmus, kad jos liautųsi. Negalima melstis už taiką nepradėjus taikiai elgtis… Gal Evangelija sako: „Kas turi du apsiaustus, tegu meldžiasi už tą, kuris neturi?” Argi ji nesako, kad antrą apsiaustą reikia atiduoti tam, kuris neturi nė vieno? Kita vertus, ar kad žinotų, ką daryti, krikščionis neturi klausytis Žodžio? Tai yra melstis ir atsiverti, kad tas veikiantis Žodis perkeistų jo tikrovę ir atgręžtų jo žvilgsnį į artimą? Štai tą akimirką žmogaus veiksmas tampa Dievo veiksmu. Visų pirmiausia išmokime klausytis, matyti, suvokti Dievą ir vis ­sos žmonijos brolius. O po to elkimės vadovaudamiesi šia dieviškąja išmintimi, kuri išryškėja Šventajame Rašte, sakramentuose, gyvenime.

Malda ir Žodis
 
Dievo Žodis yra Geroji Naujiena, Evangelija – ta vienintelė naujiena, kuri persmelkia mūsų gyvenimą, nes nėra tiesiog pasakytas žodis, bet Žodis, per kurį Dievas išsako save patį dalyvaudamas mūsų gyvenime. Taigi priimti Dievo Žodį, tampantį žmogaus malda, reiškia tikėti ir stoti Žodžio akivaizdon. Imdami į rankas Bibliją imame ne paprastą knygą, bet asmenį- į savo rankas, priešais savo akis, prie savo širdies. Taigi pirmasis maldos aktas yra tikėjimo aktas, tikėjimo į Dievą, kuris apsireiškė Viešpatyje Jėzuje.
Malda – tai ne tiek žodžiai ar gestai, bet buvimo būdas. Tikėti ir būti kalbančio Dievo akivaizdoje. Atverti jam savo širdį ir priimti šį Žodį, dažnai nesuvokiamą, kuris kartais atrodo lyg teismo nuosprendis, lyg dviašmenis kalavijas, giliai įsiskverbiantis į žmogiškąją būtybę, o kartais – kaip paguoda, apšvietimas, palaikymas, išgydymas. Tik pasiekęs mūsų gyvenimo gelmę, Dievo Žodis tampa gyvenimo Žodžiu, padedančiu mums po truputį įgyti Dievo vaikų bruožų.
Konkrečiai tai reiškia, kad prieš skaitydami Bibliją esame kviečiami atlikti tikėjimo aktą, pavyzdžiui, sakydami: „Štai aš, Viešpatie, esu čia. Stengsiuosi tavęs klausytis, kad suprasčiau, ką šią akimirką ir šioje situacijoje man sakai, kad čia ir dabar išgyvenčiau tavo Žodį”. Jei nėra panašaus sielos nusiteikimo, labai galimas daiktas, kad Bibliją skaitysime mechaniškai.
Apie savo maldą galime spręsti pagal tai, kaip elgiamės su Dievo Žodžiu. Kiek sykių klausomės – ne tik ausimis, bet protu ir širdimi – Dievo Žodžio? Ir kaip jo klausomės?  Ar jis giliai įsminga  mums į širdis, ar yra abejingai išstumiamas iš mūsų gyvenimo? O gal yra palydimas visų įmanomų „pateisinamų priežasčių”, kurių nenuilsdami vis prisikuriame?
Meldžiamasi yra tiek, kiek klausomasi Žodžio – taigi mums kalbančio Dievo. O Dievo Žodžio klausomasi tiek, kiek juo gyvenama. Tai ne algebros uždavinys, kurį reiktų suprasti ir išspręsti. Tai gyvenimo tiesa, kurią reikia išgyventi, padaryti ją kasdienio savo gyvenimo dalimi. Tai ne tokie žodžiai, kuriuos galiu priimti tik tada, kai jie man patinka ar kai pateisina mano elgesį.
 
Tyla: kliūtis ar kitus žodžius pra­nokstantis meilės žodis?
 
Kalbame apie tylą, kuri yra pilnatvė, apie tą slėpiningą jausmą, dėl kurio širdis sprogsta nuo kylančių jausmų, o skausmas ir sumaištis tampa tiesiog nenusakomi. Tačiau ta tyla yra ir pirmoji kliūtis, pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduriame stoję prieš Dievą. Ak, kaip sunku išlikti tyloje! Reikia priimti šį išbandymą, kad patikėtum. Tai tyla, kuri nutyrina, tyla, kuri meldžiasi, tuštumos ir nieko tyla, baimės kalbėti, nes žinome, kad buvome neištikimi, tyla… Ir galiausiai – meilės tyla. Kai du žmonės vienas kitą myli, jiems nepakanka žodžių išreikšti savo jausmus, ir tuomet pražysta gyvenimas. Meilė maitinasi tyla.
 
Tad kas yra malda?
 
Puikus Senojo Testamento puslapis mus moko didelio dalyko (plg. 1 Sam 1, 9-18). Senyva nevaisinga moteris Ona, pagimdysianti pranašą Samuelį, paskendusi skausme meldžiasi. Ji tiesiog judina lūpas, murma nežinomą maldą. Šventyklos kunigas Elijas pamano, kad ji pasigėrusi, ir moterį subara. Tačiau Dievas išklauso nevaisingosios raudą, kitų nepaisytą jos maldą, išsiveržusią iš atstumtosios – nes ji negalėjo pagimdyti vaikų- širdies. Būtent ši malda ir pasiekė Dievą.
Dažnai dalyvaujame įspūdingose iškilmingose apeigose pagal kruo
pščiai parengtą planą, į jas suplūsta minios žmonių. Paskaitykime, kaip pranašo Amoso lūpomis tai vertina Dievas: „Aš nekenčiu ir atmetu jūsų šventes ir nepriimu jūsų susirinkimų kvapo. Jei jūs atnašausite man deginamąsias aukas, aš nepriimsiu ir nepažvelgsiu į dėkojimo aukas iš jūsų penėtų gyvulių. Šalin nuo manęs su savo giesmių triukšmu, ir tavo arfos skambinimo aš nenoriu klausytis” (Am 5, 21-23). Dievo paradoksas! Tai, kas mums atrodo pasibjaurėtina, Viešpačiui atrodo kitaip. Ir atvirkščiai, tai, ką laikome Dievui mielu dalyku, jam kelia pasidygėjimą. Krikščionis niekada negali žinoti, ar jis meldėsi gerai, ar blogai. Toks teiginys gali nustebinti, nes prieštarauja dviems pastaraisiais metais tarp tikinčiųjų įsigalėjusioms nuostatoms.
Pirmoji – „subjektyvizmas” ir „autentiškumas”. Pagal ją tam, kad žmogus, o ypač jaunuolis, melstųsi, jis turi to panorėti, jo būsena turi būti tam tinkama. Tačiau kai maldos dažnumas ir kokybė ima priklausyti nuo asmeninių nuotaikų, tai nėra rimtas  evangelinis požiūris. Sprendžiant pagal tai, ką skelbia Biblija, tikintysis nežino, kada jis meldžiasi gerai, o kada blogai: nesama jokių vidinių ženklų, kurie tikinčiajam bylotų, jog jis „gerai” pasimeldė, t. y. Dievui malda patiko, ar atvirkščiai. Tas, kuris matuoja maldos kokybę pagal jos sukeltas emocijas, neparodo savo didelio dvasinio brandumo, ir drauge su apaštalu Pauliumi galime teigti, kad taip atliekamas kūniškas, ne dvasinis veiksmas. Šios subjektyvaus autentiškumo nuostatos padarinys yra tas, kad meldžiamasi tik to panorėjus, kai „užplūsta įkvėpimas”. Kadangi pagrin­dinis maldos veikėjas yra mumyse besimeldžianti Šventoji Dvasia, maldos tikrumas nepriklauso nuo mūsų sielos būsenos.
Į tikrą krikščionišką maldą kėsinasi ir laikas. „Neturiu laiko melstis!” – kiek sykių esame tai girdėję ar patys ištarę! Daugelis tai laiko pasiteisinimu. Mūsų visuomenėje laikas tapo stabu, mus valdančia jėga, verčiančia mus jam tarnauti. Krikščionis turi karštai ginti Dievui skirtą laiką, nes žino, kad jo gyvenimas, o sykiu – ir visas jo laikas, priklauso Dievui…
Kiekvienam krikščioniui tenka pareiga ir atsakomybė žengti pirmuosius maldos žingsnius pačiam vienam, mokytis melstis meldžiantis: tai esminė sąlyga, kad dvasinis skaitymas netaptų tuščias ir bergždžias, kad skaitytojas paimtų Bibliją į rankas ir atsakingai stotų į maldos kelią, jei jo širdyje iš tiesų glūdi (kaip mes tikime) troškimas susitikti su Viešpačiu. Šv. Raštas kalba apie mus, apie mūsų tikrovę, ten, kur Žodis leidžia mums išvysti savo pačių situaciją Kristaus tiesoje. Taip Žodis nušvies mūsų gyvenimą ir kelią. Taigi pirmasis svarbus žingsnis yra leistis švelniai vedamiems Dievo meilės, kuri mums padeda įžvelgti galutinį tikslą- gyvenimą jo Meilės pilnatvėje.
 
iš „Saleziečių žinios“