Malda – tai menas, kurio reikia mokytis

MaldaJau skaitydami katekizmą sužinojome, kad žmogaus pareiga yra melstis ir garbinti Dievą. Tai turime daryti ne tik tada, kai susirenkame bažnyčioje, kada minime Jo paslaptis, kupinas mistiško iškilmingumo ir grožio. Mes turime pašvęsti savo darbus ir paversti juos malda, ar būdami įstaigoje, dirbtuvėje, laukuose, ar plaudami indus virtuvėje. Visa tai darykime Jo garbei ir, nors ir kukliausiu būdu, šlovinkim Jo Vardą. Taip visi mūsų darbai virs malda. Dienos bėgyje turime prisiminti, kad ir mes, ir mūsų kasdienybė priklauso Jam. Visa, ką darome, skiriame Dievui. Nors ir trumpos, bet dažnai kartojamos nuoširdžios maldelės panašios į tyro vandens lašelius.
Kaip pavyzdį galima pateikti tokias trumputes maldeles: „Kristau, Tu esi mūsų išganymas, mūsų gyvybė ir mūsų prisikėlimas“, „Dieve, ateik man į pagalbą, juk Tu gali tai padaryti“, „ Jėzau, aš pasitikiu Tavimi!“, „Mano Jėzau, iš visos širdies gailiuosi, kad suteikiau Tau tiek daug skausmo nusidėdamas“, „Viešpatie, aš su džiaugsmu paaukosiu Tau visus savo šios dienos darbus“, „Mano Išganytojau, aš turiu viltį, kad išpildysi mano prašymą“, „Jėzau, pasigailėk mūsų! Tu esi visa mūsų paguoda ir viltis“, „Gerasis Dieve, neapleisk mūsų!“
Malda iškelia žmogų į garbę. Jei žmogui garbė kalbėti su kokios nors valstybės karaliumi ar vadovu, tai kokia didelė garbė maldoje kalbėtis su karalių Karaliumi. Mūsų malda reikalinga ne Dievui, bet pačiam žmogui. Dievas yra be ribų didis ir galingas ir mūsų malda nieko negali Jam pridėti. Gi žmogus be maldos neturės ryšio su Dievu, neturės Jo malonės, o be malonės neturės ir laimės amžinajame gyvenime. Jei galėtume paklausti išmintingąjį Tomą Akvinietį, kodėl tiek daug brangaus laiko skyrė ne studijoms, o maldai, jis atsakytų: „Meldžiausi, kad nenustočiau Dievo malonės.“ Jeigu būtų mažiau meldęsis, gal nebūtų sukūręs tokių vertingų teologijos kūrinių.
Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje. Šv. Alfonsas de Liguori maldą palygina su vidury sodo stovinčiu fontanu, kurio gaivinąs vanduo palaiko augalų ir žiedų gyvybę. Išsekus fontanui žiedai nubyra, augalai nuvysta, sunyksta. Kad mūsų malda būtų sėkminga, turime būti nusižeminę ir pilni pasitikėjimo. Maldinga tyla yra mūsų kalbos su Dievu išraiška. Tyliai ir be žodžių sunerk savo rankas ir su virpančia širdimi įsiklausyk į Dievo balsą. Tebūna maldoje daug meilės ir mažai žodžių. Su tyliu šauksmu kreipkis į Tą, kuris išgirsta kiekvieną skundą ir nuramina skausmą.
Melskimės dienos bėgyje, vis iš naujo nugalėdami nuovargį ir abejingumą. Melskimės taip, kaip mokame, stengdamiesi, kad malda panardintų mus sielos gelmėse, toliau nuo aplinkos triukšmo. Galima išmokti malda pašventinti savo dienos valandas, kada mes nieko negalime veikti, kai reikia kur nors stovėti ir kažko laukti. Galima pasiekti to, kad smulkūs rūpesčiai ir džiaugsmai mums primintų Dievą ir taptų nuopelningi. Žmogus, kuris nori tobulinti savo maldą, gali įvaldyti daugelį maldos paslapčių. Tenuveda jus malda į ramybės kraštą prie Dievo. Melskimės reguliariai ir visuomet mokykimės melstis. Tai yra ne tik malonės, bet ir geros valios įnašas. Tai menas, kurio reikia mokytis. Reikia išmokti prieš maldą susikaupti, nuraminti mintis, pagalvoti, kad štai dabar stosiu Dievo akivaizdoje ir pakelsiu prie Jo savo sielą.
Dažnai žmonės meldžiasi tik tada, kai vargas, nelaimės užpuola. Tada tai jau meldžiamasi net su ašaromis ir tokia malda susideda vien iš prašymų: Viešpatie, aš meldžiu, duok sveikatos, duok sėkmės, duok, kad vaikas išsisuktų nuo gresiančios bėdos, duok, kad egzaminai pasisektų, kad darbe nebūtų problemų. Tik duok, duok, duok… Žinoma, tokia malda yra nepilnavertė ir egoistinė.
Maldoje turi būti keturios pagrindinės dalys: pagarbinimas, dėkojimas, atsiprašymas ir prašymas.
Meldžiantis pirmiausia turime pagarbinti Dievą, visatos ir mūsų Kūrėją, suprasdami Jo galybę ir savo menkumą. Juk mes esame Jo tvariniai ir mums taip reikalinga Jo globa.
Toliau reikia padėkoti Viešpačiui už viską, ką turime ir kuo Jis nuolat mus apdovanoja. Mes retai pamąstome, kiek daug malonių semiamės kasdien iš Jo dieviškojo aruodo.
Turime ir atsiprašyti Dievo, nes dienos bėgyje padarome aibes, kad ir smulkių, nuodėmių. Atsiprašyti ir gailėtis, nes neklausėme Jo, savo geriausio Tėvo, ir nevykdėme Jo duotų įsakymų, kad buvome silpni.
Ir tik pabaigoje – prašymai. Maldoje galima prašyti visokių gėrybių – sveikatos, sėkmės, džiaugsmo, ramybės, taikos. Galima prašyti ir medžiaginių gėrybių. Prašant jų, pabaigoje reikia pridėti žodelius: „Duok visa tai man, Viešpatie, JEIGU TAI SUTINKA SU TAVO ŠVENTA VALIA.“ Tačiau svarbiausia – niekada nepaliaukime prašyti dvasinių malonių, nes jos būtinos mūsų sielų išganymui.
Kai kada Dievas neišklauso mūsų prašymų. Reiškia, tie mūsų prašymai nebūtų buvę naudingi mūsų sieloms. Mes dažnai prašome to, ko mūsų sieloms nereikia arba net gali būti mums žalinga ir pražūtinga. Vaikai irgi nori žaisti su degtukais ar paragauti vaistų, esančių spalvingose tabletėse, tačiau tėvai, nors ir labai mylėdami savo vaikus, nepildo tokių užgaidų.
Malda turi tęstis nuolat, kasdien, per ištisą gyvenimą iki tos valandos, kurią mes vadiname mirties valanda. Kas liks iš mūsų gyvenimo be maldos, kada slegiantis mirties sunkumas pradės nepermaldaujamai daryti mūsų dienų ir niekuo neužpildytų ilgų metų patikrinimą. Melskimės prašydami, kad Dievas mums leistų išmokti to didžiojo krikščioniškojo gyvenimo meno, kuris yra sunkus dėl to, kad yra toks paprastas.
Vargana ta mūsų kasdieninė malda. Ji tokia skurdi, apnešiota, sudėvėta, kaip ir mūsų monotoniškos dienos. Jai sunkiai sekasi pasipuošti kilniomis mintimis ir jausmų pakilimu. Ji nėra didinga simfonija, skambanti iškilioje katedroje. Ji veikiau panaši į pamaldžią nuoširdžią ir mielą, truputį naivoką giesmelę. Bet ji yra mūsų meilės ir ištikimybės malda. Ji pašventina pilkas dienos valandas ir nereikšmingus momentus ir jie tampa šviesūs ir dideli.
Jeigu mūsų dienas lydi kasdieninė malda ir jeigu pati kasdienybė tampa malda, tada visos praeinančios, paprastos ir vargingos dienos kaip upeliai įsilieja į vandenyną, į vieną didingą Dievo dieną, į dieną, kuri nežino vakaro. Tegu mūsų vaikystės maldos arba tos, kurių patys išmokome, kasdien skuba sutikti tos dienos. Melskimės kasdien ir kasdienybė tegul tampa mūsų nesibaigiančia malda.

Kun. V. Skiparis