Maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18-25 d.)

wcclogo_colourDidžiausias Kristaus troškimas buvo, kad Jo mokiniai išlaikytų tarpusavio vienybę, kad būtų sujungti meilės, taikos ir supra­timo ryšiais. Tiesa, pats Kristus sakė: «Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą) (Mt 10, 34-35). Kristaus žinios akivaizdoje žmogus negali likti abejingu, negali užimti neutralios pozicijos, turi apsispręsti kieno pusėje jis yra – su Kristumi, ar prieš Jį. Tačiau tie, kurie jau apsisprendė už Kris­tų, privalo siekti tarpusavio vienybės bei santarvės. Deja, istori­jos bėgyje pačios krikščionybės viduje kildavo ir šiandien dar išlieka daugelis nesutarimų, skilimų, pasidalinimų. Be jokios abejonės, šie nesutarimai yra gili žaizda, kuri trukdo liudyti pasauliui «vieną tikėjimą, vieną krikštą, vieną Dievą ir visų Tėvą» (plg. Ef 4, 5-6).
 
II Vatikano Visuotiniame Susirinkime Katalikų Bažnyčia išreiškė karštą troški­mą žengti vienybės siekimo keliu. Eku­meninis judėjimas, kuris vienokia ar kitokia forma jau vystėsi ir prieš II Vati­kano Susirinkimą, įgavo naują pagreitį ir tuo metu tikrai atrodė, kad regimoji vie­nybė, kuri pasireikštų taip pat ir bendru sakramentų šventimu, jau nebe už kalnų.
 
Didžiulės įtakos ekumeniniam sąj ūdžiui turėjo Susirinkimo Tėvų išsakytas mo­kymas, kad taip pat ir nekatalikiškose krikščionių bendruomenėse esti Kristaus pašventinamosios malonės: «Vienatinė Kristaus Bažnyčia […] laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, […] nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, bū­dami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei) (LG 8). Ši doktrina tapo galingu postūmiu, kuris atvėrė kelią ir suteikė begalę naujų perspektyvų krikščioniškų bendruomenių tarpe. Jau pats bendravimas ir bendradarbiavimas, o taip pat gilesnis įvairių bendrijų mokymo pažinimas – labai svarbūs rezultatai, kurių jokiu būdu negalima nuvertinti ar paneigti. Tačiau pirmas žingsnis siekiant vienybės yra ne tiek išoriniai ženklai, bet visų pirma vidinis nusiteikimas. “Susirinkimo” dekretas apie eku­menizmą Unitatis Redintegratio moko: «Širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikš­čionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu) (UR 8; plg. Jono Pauliaus II enciklika Ut Unum Sint 21). Taigi, visų pirma širdies atsivertimas bei asmeninis šventumas -tas pagrin­das, ant kurio gali būti statoma (arba geriau – atstatoma) krikš­čionių vienybė. Kaip susiskaldymas atsiranda dėl nuodėmės, dėl žmogiškos prigimties sugedimo, taip vienybė gali būti atku­riama, iš naujo ir naujai realizuojama vien tik per nuolatinį visų – ir katalikų, ir nekatalikų – atsivertimą. O viena reikšmingiau­sių priemonių, siekiant visų krikščionių vienybės, yra malda – tiek privati, tiek vieša.
 
Kiekvienais metais sausio mėnesį Katalikų Bažnyčioje yra švenčiamas aštuondienis, kuomet ypatingu būdu meldžiamasi už krikščionių vienybę. Tai graži ir reikšminga praktika. Reikš­minga taip pat ir tuo atžvilgiu, kad pasaulis matytų, jog įvairių krikščioniškų konfesijų kunigai ir tikintieji, nors ir priklausyda­mi skirtingoms Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, vis dėlto trokšta vienybės bei jos maldauja Viešpaties, kuris yra vienybės ir šventumo šaltinis. Tačiau susitikdami bendrai mal­dai su kitų konfesijų išpažinėjais, mes neturėtume pamiršti taip pat ir to, jog vienybės siekimas neturi apsiriboti vien tik bažny­tiniame kalendoriuje numatytomis dienomis, kuomet tarytum «iš reikalo) susitinkama, meldžiamasi, bendraujama. Kristaus Bažnyčia negali gydyti žaizdų, kilusių dėl žmogiško silpnumo ir nuodėmingumo, vien tik sausio 18-25 dienomis. Vienas aštuon- dienis metų bėgyje, nors ir yra gera bei rei­kalinga priemonė, tačiau, be jokios abejo­nės, nėra pakankama. Jei naudojamės «žaizdos-ligos-gydymo) kategorijomis, tai galėtume sakyti, kad maldų už krikščionių vienybę aštuondienis – tai savotiška «sanatorija), kur atliekamos tam tikros «procedūros), skirtos sustiprinti organizmą, atgaivinti jėgas, tačiau šios «procedūros) nebus vaisingos, jei sugrįžus iš «sanatorijos) į kasdienį gyvenimą, bus sugrįžtama prie žaizdą didinančių darbų, minčių, veiksmų. Prašydami krikščionių vienybės, neturėtume pamiršti taip pat ir to fakto, kad visų pirma toji vienybė, tarpusavio pagarba bei kitoniš­kumo gerbimas turėtų būti ir mūsų pačių – katalikų – tarpe. Vienybė nereiškia vienodu­mo, ji nėra ir negali būti uniformiškumo priežastimi, ji nepaneigia teisėto kitoniškumo ir skirtingumo. Apaštalas Paulius laiške Galatams šaukte šaukė: «Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vy­ro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!) (Gal 3, 28). Nei tautinė priklausomybė, nei visuomeninė padėtis nėra ir negali būti barjeru, skiriančiu žmones. Jei tik jie yra Kristuje Jėzuje! Jis, Įsikūnijęs Logos, suvienija ir žydą, ir graiką savame Kūne. Priklausymą tam suvienytam (ne suvienodintam!) Kūnui autentiškas krikščionis turėtų iškelti aukščiau už bet kokią savo istorinę, lokalinę ar kultūrinę padėtį. Ir tik vertindamas tai aukščiau, mokės ir sugebės priimti bei gerbti kito skirtingumą. Vienybėje!

Kun. Andžej Šuškevič