Meilė, santuoka ir Biblija

SantuokaSantuoka Senajame Testamente, panašiai kaip ir senovės Artimuosiuose Rytuose, buvo privati dviejų sužadėtinių tėvų (šeimos galvų) sutartis. Paprastai tėvai net ir be vaikų pritarimo galėdavo išrinkti jiems būsimą vyrą ar žmoną. Pvz., Pradžios knygoje skaitome: Judas savo pirmagimiui sūnui Erui paėmė žmoną, vardu Tamara (38, 6; plg. irgi Pr 24, 1-67; Įst 7,3).
„Pirmiausia vedybos, o meilė tik po to” – pagrindinė biblinė taisyklė, pagal kurią anuomet sudarydavo santuokas. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad nebūta santuokų iš meilės (plg., pvz., Pr 29, 9-12) ir net prieš tėvų valią: Esavas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basematą. Jos apkartino Izaoko ir Rebekos [t. y. Esavo tėvų] gyvenimą (Pr 26, 34-35). Senasis Testamentas liudija, kad tėvai kartais atsiklausdavo vaikų nuomonės: Jie atsakė: „Pasišaukime mergaitę, paklauskime, ką ji sakys”. Pasišaukę Rebeką, jie klausė: „Ar nori eiti su šiuo vyru?” Ji atsakė: „Eisiu” (Pr24, 57-58).
Sužadėtinio tėvai arba pats sužadėtinis pirmiausia turėjo būsimą marčią (žmoną) „išpirkti”, t. y. jos tėvams, netenkantiems darbo jėgos, sumokėti vadinamąją „nuotakos kainą” (hebr. mõhar). Įprastinė „nuotakos kaina” už mergelę buvo penkiasdešimt sidabrinių šekelių (plg. Įst 22, 29). Buvo numatytos ir kitos dovanos: Tada tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybes bei drabužius ir juos įteikė Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai (Pr 24, 53; dar plg. 34, 12). O sužadėtinės tėvai savo dukrai turėjo parūpinti atitinkamą kraitį, kuris buvo išskirtinė jos nuosavybė: Egipto faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerį ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs mieste gyvenusius kanaaniečius, jis atidavė jį kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai (1 Kar 9, 16). Sumokėjus mõhar sužadėtinis tapdavo sužadėtinės ba’al (viešpats), o ji savo sužadėtiniui – b’ulat ba’al (priklausanti viešpačiui). Iš nebiblinių šaltinių žinome, kad susituokti leisdavo 13 metų vaikinams ir 12-metėms merginoms. Siracido knygos hebrajiškame tekste skaitome: Parink jiems žmonas, kol jie dar jauni (Sir 7, 23). Tačiau praktiškai tai buvo daroma apie 18-uosius gyvenimo metus.
Patartina buvo endogamija, t. y. vedybos tarp giminaičių, nes tada turtas ir žemė likdavo tos pačios šeimos nuosavybė: Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų” (Pr 28, 1-2).
Tiktai Tobito knyga mini vedybinės sutarties surašymo aktą: Pasišaukęs jos motiną, paprašė ją atnešti rašymo reikmenis. Jis surašė vedybų sutartį, pareikšdamas, kad jis atiduoda ją žmona pagal Mozės įstatymo įsaką (7, 13).
Tradiciškai vedybos vykdavo dviem etapais.
 
Pirmasis – sužadėtuvės
 
Tai buvo juridinis aktas, kurio metu tardavosi dėl jau minėtos „nuotakos kainos” ir kurio galia jaunasis su jaunąja tapdavo sužadėtiniais. Deryboms vadovaudavo vadinamasis „sužadėtinio bičiulis”, t. y. piršlys (plg. Jn 3, 29). Susižadėti buvo tolygu susituokti. Tačiau mergina dar nebūdavo parvesta į vyro šeimą, taigi dar neprasidėdavo vedusiųjų santykiavimas. Sužadėtuvių sutartį galėjo nutraukti tik skyrybų raštas.
 
Antrasis etapas – vestuvės
 
Praėjus maždaug metams nuo sužadėtuvių buvo švenčiamos vestuvinės iškilmės. Jaunasis su draugais turėjo iškilmingai nueiti pas sužadėtinę ir ją atvesti į savo namus, kuriuos privalėjo sužadėtuvių laike parūpinti ir kuriuose vykdavo vestuvinis priėmimas. Pokylis galėjo trukti vieną arba net dvi savaites. Taigi nieko nuostabaus, kad Jėzui ir jo mokiniams dalyvaujant Kanos vestuvėse pristigo vyno (plg. Jn 2, 1-11). Peržengus sužadėtinio namų slenkstį, sužadėtinė tapdavo žmona, o sužadėtinis – vyru.
Ikivedybiniai lytiniai santykiai ir svetimavimas buvo draudžiami ir griežtai baudžiami: Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jie abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. <…> Jei vyras užklumpa merginą, kuri nėra susižadėjusi, užpuola bei sugula su ja ir jiedu yra pagauti, su ja sugulęs vyras duos merginos tėvui penkiasdešimt sidabrinių šekelių, o ji taps jo žmona. Kadangi ją išprievartavo, jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti (Įst 22, 22. 28-29). Naujajame Testamente net aistringas žvilgsnis j moterį prilyginamas svetimavimui: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!  O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi” (Mt 5, 27-28).
 
Konkubinatas, t. y. vyro ir moters viešai neįteisinta laisva sąjunga, irgi nebuvo palankiai vertinama. Paprastai sugyventinių net nevadindavo „vyro” ir „žmonos” vardais: Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei” (Jn 4, 16-18).
Senajame Testamente buvo legalizuotos sutuoktinių skyrybos: Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų (Įst 24, 1-2).
Biblijoje, ypač Senajame Testamente, šalia monogaminių vedybinių ryšių minimos ir poligaminės santuokos: Lamechas sakydavo savo žmonoms: „Ada ir Žila, klausykitės mano bako; jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius” (Pr 4, 23); Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių (1 Kari 1,3).
Tačiau apskritai net Senajame Testamente palankiau vertinami monogaminiai vedybiniai ryšiai. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 24) – tai klasikinis tekstas monogamijai apginti ir poligamijai atmesti. Norint šį tekstą tinkamai suprasti, labai svarbu prisiminti jo literatūrinį kontekstą. Pacituotoji frazė priklauso Pradžios knygos antrajam skyriui, kuris paprastai vadinamas „Antruoju pasakojimu apie Kūrimą”. O iš tikrųjų Pr 2, 4b-25 atskleidžia ne tik tai, ką ir kaip Dievas kadaise padarė sukurdamas dangų ir žemę, bet pirmiausia apreiškia Kūrėjo planus-projektus visos kūrinijos, taigi ir žmogaus atžvilgiu. Labai gražiai ir aiškiai, gindamas monogaminę santuoką ir jos neišardomumą, apie tai kalba Jėzus Naujajame Testamente: Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam [Jėzui] pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?” Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti”. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!” (Mk 10, 2-9).
Baigdamas norėčiau pacituoti nuostabią patarlę, kuri galėtų padėti ištverti meilėje kitam žmogui ir Dievui: Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina (Pat 30, 18-19). Paskutinis patarlės sakinys pažodžiui galėtų būti verčiamas ir šitaip: kaip vaikinas randa kelią pas merginą. Ši patarlė ne tik išreiškia žmogaus nuostabą dėl keturių išvardytųjų dalykų, bet apreiškia meilės paslaptį. Nei erelis, nei žaltys, nei laivas judėdami nepalieka jokių ilgai išliekančių pėdsakų. Panašiai turėtų būti ir meilėje – tiek kitam žmogui, tiek pačiam Dievui. Meilės kelią žmogus visada turėtų pradėti kasdien iš naujo. Kitaip sakant, patarlė moko: „Žmogau, didžiausias meilės priešas – įprotis. Neapsiprask nei su Dievo, nei su kito žmogaus buvimu. Būk visada mielai pagautas nuostabos dėl jų buvimo šalia, t. y. priimk juos kaip dovaną tau”.
 
Artuma 3 (2006) 8-9
Danielis Dikevičius