Meilės dovana

AkisSiaučiant atšiauriam vėjui, du keliauninkai skubėjo kalnų taku. Artinosi baisi pūga, stiprėjo šaltas vėjas, pradėjo temti. Vyrams eiti darėsi vis sunkiau, bet eiti reikėjo. Jei laiku nepasieks prieglobsčio, pražus pūgoje.
Stingstančia iš baimės širdimi ir beveik nematančiomis, aplipusiomis nuo sniego akimis, jie atsargiai slinko palei bedugnės kraštą. Staiga išgirdo dejonę. Kažkoks vargšelis, įkritęs į uolos kiaurymę ir negalėdamas pajudėti šaukėsi pagalbos. Ką padarysi, toks jau likimas. Tas žmogus pasmerktas mirčiai. Geriau paskubėkime, kad ir mums taip neatsitiktų, – tarė vienas iš keliauninkų. Paspartinęs žingsnį ir pasilenkęs, kad mažiau kliudytų vėjas, paspartino žingsnį.
Antrajam keliauninkui pagailo nelaimėn patekusio žmogaus ir jis rizikuodamas gyvybe ėmė leistis tarpeklin. Suradęs susižeidusį keleivį, užsidėjo jį ant pečių ir laimingai pasiekė taką.
Temo. Taką vis sunkiau buvo įžiūrėti. Suprakaitavęs ir visiškai pavargęs keliauninkas, nešantis ant pečių sužeistąjį, pagaliau tolumoje išvydo šviesą, sklindančią pro namų langus.
Namas stovėjo dar aukščiau. Padrąsinęs sužeistąjį ir sukaupęs paskutines savo jėgas keliauninkas žengė pirmyn. Tačiau tamsoje netikėtai užkliuvo už kažkokio daikto, gulinčio skersai kalnų tako ir suklupo. Pažvelgęs pašiurpo – prie jo kojų gulėjo mirtinai sušalęs jo kelionės draugas.
Likusiam gyvam keleiviui grėsė tas pats pavojus – sušalti pūgoje. Tačiau jis išsigelbėjo tik todėl, kad ryžosi padėti tarpeklin įkritusiam žmogui… Nešdamas sužeistąjį ant pečių jis gerokai sukaito ir taip išlaikė kūno temperatūrą, reikalingą išgelbėti savo gyvybę. Už meilę artimui dovana – gyvybė.
Šis pasakojimas panašus į Kristaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį, kuris radęs pakely apiplėštą ir sužeistą žmogų, pasirūpino jo likimu pristatydamas į užeigą, kai kiti du praėjo pro šalį nesustodami.
Kristus baigęs šį palyginimą paklausė, kas iš tų trijų pakeleivių buvo artimas sužeistajam? Atsakymas buvo toks: artimas buvo tas, kuris parodė jam gailestingumo.
Šilumos, meilės ir gailestingumo šiandien pasigendama. Daug yra tokių, kurie tik savo naudos težiūri ir nepastebi artimo, kuriam būtina parama tiek dvasinė, tiek medžiaginė. Kodėl?
Atšalusi širdžių temperatūra, pamirštas didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas, kuris remiantis Kristumi yra didžiausias įstatyme. Būtina sugrįžti prie šio įsakymo nuoširdaus vykdymo. Tai sekimas Kristumi, kurio veikimo linija buvo diktuojama meilės visiems žmonėms. Jis neskirstė jų klasėmis; čia vargšai, ten didikai, čia savi, ten priešai. Jo širdyje tilpo visi ir padėjo visiems, kas į jį kreipėsi. Jam pagailo pakelėje sėdinčio elgetos, lygiai aukšto valdininko dukrelės. Jo širdyje tilpo net priešai, leidosi Judo bučiuojamas nors žinojo išdavystę.
Šiandien apie meilę daug kalbama, rašoma, kuriami filmai. Bet dažnai žodis meilė iškreipiamas. Kartais šiuo šventu žodžiu „meilė“ norima pridengti palaidumą, kūniškumą… Gi tikrąja prasme meilė – tai Dievo dorybė, visų dorybių karalienė. Dar daugiau: Dievas yra meilė, kuris nepagailėjo net savo Sūnaus, kad atpirktų žmoniją nuo amžinosios pražūties.
Mūsų pareiga už meilę meile atsilyginti, pirmą vietą širdyje skirti Dievui, o ne kokiam nors stabui: narkomanijai, girtavimui, palaidumui. Be to, prisiminkime, kad Dievas pažymius rašys ne už saldžius pažadus, gražius žodžius, bet už artimo meilės darbus. Pagaliau ką padarome iš meilės Dievui ar artimui, grįžta atgal palaima mums. Girdėtame pasakojime apie du keleivius matėme, kaip parodytas gailestingumas ir meilė nelaimingam keleiviui išsaugojo gyvybę geraširdžiam gelbėtojui.
Juo labiau Dievas, kuris yra meilė, savo palaima lydės tuos, kurie savo širdies šiluma Jono Pauliaus II žodžiais tariant kurs meilės civilizaciją.
  
Vyskupas Juozas Preikšas