Meilės ir padėkos malda

Motinu_MaldaDaugelis žmonių meldžiasi tiktai prašymo malda. Jie dažnai skundžiasi, esą ši malda nepadeda. Aibės prašymo maldų neveiksmingumo priežastis tikriausiai ta, kad jos kalbamos patyrus sužeidimą, nerimą ar baimę, o ne iš meilės ir dėkingumo.
Galima tvirtinti, kad dėkingumas yra kiekvienos maldos pagrindas. Žmogus pajėgia mylėti vien tada, kai savo širdyje jaučiasi giliai dėkingas.
Maldos esmė visų pirma yra padėka ir garbinimas. Nesant padėkos ir garbinimo, maldą, galimas daiktas, apniauks neigiamos energijos. Padėkos ir garbinimo malda yra pirminė ir veiksminigiausia maldos forma. Širdies jėga perkeičia maldą ir žmogų.
Kad malda taptų veiksminga, reikia apvalyti savo širdį ir mintis nuo atliekų ir nuo viso, kas pikta ir kenksminga. Nepaisant žmogiško ribotumo ir kliūčių, pasitaikančių mūsų gyvenime, padėka, garbinimas, prašymas ir palaiminimas suteikia galimybę pasikeisti ir išgyti.
Dauguma aplinkybių, skatinančių žmones melstis arba ieškoti ryšio su Dievu – likimo smūgiai arba gyvenimo sunkumai. Malda tuomet virsta prašymu, dejone arba gilaus liūdesio išraiška.  Prašymas, skundas ir sielvartas – leistinos maldos formos. Daug tokių maldų aptinkame psalmėse. Jos yra pateisinamos ir galime pasitikėti, kad šitokios maldos bei prašymai taip pat išklausomi.
Taip meldžiantis sunkumų kyla dažniausiai dėl to, jog viešpatauja neigiamos mintys, bet visų pirma dėl įsivaizdavimo, kad Dievas privalo veikti lyg koks automatas: viršuje įmetei monetą, o apačioje – kaip cigarečių automatuose – iškrenta tavo prašymo išpildymas arba bėdos pašalinimas. Šitokios maldos pavojus yra tai, kad žmogus per daug įsijaučia į neigiamą savo patirtį, savo skausmą ir per stipriai sutelkia dėmesį bei mintis į prašymo išpildymą. Daugelis maldoje besiskundžiančių, prašančių ir besisielojančių žmonių per mažai atsitolina nuo juos slegiančių aplinkybių. O svarbiausia – jie nedėkoja ir negarbina.
Psalmėse perteikta svarbi patirtis: kiekviena rauda, kiekvienas maldavimas yra kartu šlovinimas bei dėkojimas.
Mes neprivalome dėkoti už vargą. Neprivalome šlovinti Dievo ir už sunkumus, į kuriuos patekome. Tačiau visada galime dėkoti už tai, kad gyvename ir kad galime Jį šlovinti.
Kai kuriose senose maldaknygėse maldų pabaigoje randame paraginimą: „O šioje vietoje, krikščionio siela, giliai atsidūsėk“. Ir atodūsis gali būti malda. Atsidūsėti – nereiškia aimanuoti ar skųstis, bet giliai atsikvėpti ir atsipalaiduoti. Kas pabandė giliai atsidusti, tikrai pajuto didelį palengvėjimą – ne vien kūno, bet ir sielos.
Kartą kunigas šv. Mišių pradžioje pastebėjo, jog žmonės labai prislėgti. Žinojo, kad daugelis visą savaitę sunkiai dirbo, o kai kurie atėjo į bažnyčią slegiami įvairių rūpesčių. Todėl vietoje kalčių išpažinimo paprašė visų giliai atsidūsėti. Šiek tiek užtruko, kol žmonės leidosi įtikinami, bet pagaliau visa bažnyčios bendruomenė giliai ir sutartinai atsidūsėjo. Pradžioje pasigirdo drovus krizenimas, bet jis vis garsėjo kol galop visa bažnyčia pratrūko nuoširdžiu juoku. Atodūsis išlaisvina, kad galėtume juoktis.
Kai kartais žmogų prislegia daugybė rūpesčių, kai jau gal ir nebepajėgia melstis, gal ir būtų gera tik paprasčiausiai atsidūsėti – dar geriau, jeigu jis gali tai daryti ne vienas, bet drauge su kitais.
 
„Ir juodos avys gali melstis“
Johannes Pausch ir Gert Böhm