Mergelė Marija, Dievo Motina

MarijaMarija yra mūsų kelias: viskas, kas mus ištinka, ji jau yra išgyvenusi. Atsako į savo problemas turime ieškoti jos gyvenime.
Kalbėdami tik apie jos garbę ir išaukštinimą, elgiamės taip, kad iš tikro žmogaus gyvenimo padarome vaškinių figūrų muziejų. Neužtenka Mariją gerbti ir dėti jai ant galvos karūną. Tokiomis turtingomis priemonėmis ji savo gyvenime niekada nesinaudojo. Jeigu Dievas griauna mūsų planus ir veda kitu keliu, nei mes įsivaizdavome, tai taip pat buvo ir Dievo Motinos gyvenime. Dievas ugdė Marijos tikėjimą, jos gyvenime dažnai praūždavo tikėjimo ir pasitikėjimo uraganai.
Po pirmojo fiat, ji turėjo išgyventi sunkią santykių dramą su Juozapu. Tuo metu Marija tikriausiai klausė savęs, ką daryti. Tai buvo sunkus, tamsybių laikotarpis. Jėzaus gimimas Betliejuje taip pat buvo stiprus išmėginimas: kiekvienai motinai labai svarbu, kur ir kada gims jos vaikas. Erodo persekiojimas, Jėzaus atradimas šventykloje, žmonių reakcijos į jos sūnaus mokymą ir turbūt dar daugiau įvykių ir žodžių Marija saugojo savo širdyje. Net pati Dievo mama turėjo mokytis įvykių dvasingumo. Viešpats nieko jai gyvenime nepalengvino, jos gyvenime viskas buvo lygiai taip pat sunku kaip ir mūsiškiuose.
Apreiškimo metu ištardama savąjį „taip“, Marija dar ne visiškai suprato, su kuo sutinka. Tačiau vėliau savo nuolatiniu „taip“ jį sutvirtindavo. Mariją galime vadinti pritarimo Dievui motina, pasitikėjimo motina, nes ji visuomet sakydavo: „teesie man Tavo valia“. Mūsų tikėjimas ir yra nuolatinis sakymas „taip“ Dievui.
Atstumas tarp mūsų ir Marijos visada atsiranda dėl mūsų baimės sekti malone iki galo. Daug patogiau sakyti: „Ji buvo nekaltai pradėtoji, Dievo motina, buvo kitokia. Aš negaliu su ja lygintis.“
 
Kas gi buvo Marija?
 
Žydė
 
Kaip Izraelio tautos narė Marija iš Abraomo ir Saros paveldėjo tikėjimą vienu gyvuoju Dievu, kuris išgirsta varguolio šauksmą ir sandoros ryšiais išlaisvina pavergtuosius. Kadangi Jėzus laikėsi žydų tikėjimo, galime teigti, kad Marija drauge su savo vyru Juozapu savo namuose taip pat šio tikėjimo laikėsi – skaitydami Torą, švęsdami šeštadienį bei kitas šventes, melsdamiesi, uždegdami žvakes ir lankydami sinagogą pagal Galilėjos papročius.
Evangelistas Lukas vyresniojo amžiaus Mariją aprašo kaip pirmykštės Jeruzalės bendruomenės narę, besimeldžiančią su šimtu dvidešimčia moterų ir vyrų prieš Dvasios nužengimą per Sekmines (Apd 1,13-15). Galima įsivaizduoti jos pokalbius su pirmąja Prisikėlimo liudininke – Marija Magdaliete, su Joana, Zuzana, su kitomis mokinėmis ir mokiniais, pavyzdžiui, su Petru, išsižadėjusiu Jėzaus. Jėzaus mirties ir prisikėlimo šviesoje šie žmonės tikėjo, kad Mesijas jau yra atėjęs. Jie jokiu būdu nemanė savo religijos apleisti. Jie ir toliau melsdavosi šventykloje, skelbė Gerąją naujieną kitiems žydams, kol pagaliau suvokė, kad Evangelija skirta ir pagonims. Kaip kad moksliškai sakoma – Marija buvo žydė krikščionė, gyvenusi prieš sinagogos ir Bažnyčios skilimą. Taigi jos neišaukštiname, jei nubaliname jai veidą, jei vaizduojame ją kaip šviesiaplaukę ir mėlynakę, juolab Marija nėra pagerbiama, kai jos gilus tikėjimas, grindžiamas žydų tikėjimo tradicija,  pakeičiamas vėlesnių laikų katalikiškuoju tikėjimu bei pamaldumu.
 
Paprasta kaimo moteris
 
Ši žydė gyveno kaime. Kaimo gyventojai dirbo žemę ir vertėsi amatais. Dauguma moterų buvo neraštingos. Marija, susituokusi su staliumi ir akmenskaldžiu Juozapu, savo dienas praleido dirbdama sunkų ir neapmokamą darbą – maitino savo šeimą, ją rengė ir puoselėjo.
Marijos gyvenimą šiandien galėtume susieti su daugelio vargingai gyvenančių moterų buitimi. Laikraščiuose rasime panašios kančios vaizdų: moterys gimdo ne namuose, su kūdikiu rankose jos bėga nuo mirties į svetimas šalis, neteisingai mirties bausme nubaudžiami  motinų sūnūs. Taip Marija tampa seserimi dar neaprašytus gyvenimus gyvenančioms moterims.
 
Tikinti moteris
 
Konkretus Marijos gyvenimas žydų kaimo visuomenėje – pagrindas šią moterį suvokti kaip tikinčiąją. Kaip Šventajame Rašte parašyta, ji keliavo ne regėjimu, o tikėjimu – klausdama, širdyje apmąstydama, nerdama į tikėjimo tamsą skausmo perverta širdimi.
Luko aprašyta Jėzaus kūdikystė atspindi Marijos tikėjimą, o duotas pažadas susieja Mariją su Dievu. Apreiškimo vaizdas – tai pranašiška pašaukimo istorija (kaip ir Mozės pašaukimas, įvykęs prie degančio krūmo). Po vidinių klausimų Marija sutinka savo gyvenimą pašvęsti ateičiai, kurios ji dar nenumano. Jos nėštumas – tai  Dvasios apgaubimas, solidarumo su Dievu ženklas.
Marijos bendrystė su Dievu paryškinama maldoje „Magnificat“. Šie žodžiai Naujajame Testamente priskirti moters lūpoms. Marija apkabina savo pusseserę Elžbietą, ir namai tampa moterų erdvė, kurią jos pripildo pranašiško tikėjimo kalbos. Senoji Elžbieta Mariją vadina „palaiminta tarp moterų“, kartodama žydų Rašto šlovę, teiktą Jaelei ir Juditai po jų didvyriško veiksmo Dievo tautą gelbėjant. Tada Marija pradeda Dievą šlovinti kaip ir žymūs bibliniai giesmininkai – Mirijama, Mozė, Debora ir Hana. Taigi Marijos dvasia džiūgauja Dievu Išganytoju.
Nors Marija neturtinga ir paprasta, galingasis, gyvasis ir šventasis Dievas jai padaro didelių dalykų. Ir ne tik jai, bet ir visiems neturtingiesiems: nuversdamas galinguosius nuo sostų ir iškeldamas varguolius, alkanuosius; tuščiomis paleisdamas neatgailaujančius turtuolius ir šitaip vykdydamas savo pažadą. Taip Marija tampa simboliu bevardžiams, kuriuos Dievas gausiai apdovanoja ir gelbsti.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, aiškėja, kad Marija turi savo istoriją kaip ir kiekvienas žmogus. Ji ryški ano meto bendruomenės atmintyje dėl „būdo, kuriuo savo gyvenimu ji pilnai ir atsakingai priėmė Dievo valią, kadangi išgirdo Dievo žodį ir jį vykdė, ir kadangi artimo meilė bei tarnystės dvasia buvo jos veiksmus skatinanti jėga“. (Paulius VI, Marialis Cultus, nr. 35). Ši moteris tikėjo kaip tiki neturtingieji, kaip tiki daugelis kitų nežinomų asmenų.