Mindaugas Malinauskas SJ. Jėzaus Širdies litanija

Jėzaus širdisIstorija
 
Litanija yra viena iš Bažnyčios maldos būdų. Šį maldos būdą Bažnyčia perėmė iš ankstesnių kartų. Išrinktoji tauta jau Senojo Testamento laikais meldėsi tokiu būdu, pavyzdžiui 136 psalme.
Švč. Jėzaus Širdies litanija dabartinę formą įgavo tik 1899-aisiais. Tais metais vasario 2 dieną popiežius Leonas XIII šią litaniją patvirtino kaip Bažnyčios maldą.
Ši litanija kilo iš Jėzaus Širdies apmąstymų, paremtų Šventuoju Raštu. Kreipiniai į Jėzaus Širdį liejasi iškontempliuotais žodžiais iš pilno Dvasios šaltinio ir neša besimeldžiantį gilyn į mylinčio ir gailestingojo Jėzaus Kristaus paslaptį.
 
Struktūra ir kreipinių reikšmė
 
Pagrindinę litanijos dalį sudaro 33 kreipiniai į Jėzaus Širdį. Jie suskirstyti į dvi dalis: kristologinę – mesijinę (1-16 kreipiniai) ir soteriologinę – išganingąją (17-33 kreipiniai)
 
Kristologinė dalis. Jėzaus Širdis – Dievo ir žmogaus asmeninė vienybė
 
Širdis
 
Širdis yra žmogaus centras. Tai viso žmogaus gyvenimo, o ypač jo meilės simbolis.
 
Jėzaus Širdis – Sūnaus amžinojo Tėvo
 
Pirmasis kreipinys nurodo į Jėzaus dieviškumą: jis yra Dievo Sūnus. Kadangi Dievo Sūnus tapo žmogumi, tai dėl šios neatskiriamos vienybės, Jėzaus širdis yra ir Dievo Sūnaus širdis. Dangiškasis Tėvas, kuris yra amžinas ir neturi pradžios, yra Tėvas dėl to, kad pagimdė vienatinį savo Sūnų. Sūnus yra Sūnumi, nes yra Tėvo pagimdytas bet nesukurtas. Sūnus ir Tėvas yra tas pats Dievas. Abu yra tos pačios prigimties, bet skirtingi asmenys.  

Jėzaus Širdis – Mergelėje Motinoje Šventosios Dvasios sutvertoji
 
Jėzus nėra vien Dievas, bet ir žmogus. Jis gimė iš Mergelės Motinos, kuri buvo išrinkta kaip tinkama žmonijos atstovė. Jėzus kaip žmogus buvo Šventosios Dvasios, o tai yra Dievo Meilės sukurtas. Iš Marijos jis priėmė žmogaus prigimtį, kurią ir atpirko.
 
Jėzaus Širdis su Dievo žodžiu esmingai sujungtoji
 
Tik antrasis Dievo asmuo, Dievo Žodis tapo žmogumi (plg. Jn 1,14) Pagal senovės graikų suvokimą reikėtų suprasti, jog Dievo Žodis tapęs kūnu, pakėlė kūniškumą dievop. Dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis nesumaišomai susivienijo Kristaus nepadalintame asmenyje.
 
Jėzaus Širdies savybės: esmės, nesukurtieji ir dieviškieji atributai
 
Jėzaus Širdis – begalinės didybės
 
Begalinė didybė, arba Majestotas, yra Dievo savybė, ypač pabrėžta Senajame Testamente, kuri tapatinama su Dievo šlove. Jėzus yra Dievo šlovės ir didybės atvaizdas ir atšvaistas (plg. Kol 1,15Žyd 1,3)

Jėzaus Širdis – šventoji Dievo Bažnyčia
 
Kitaip šis titulas yra Dievo šventykla. Šventykla siejama Senajame Testamente su Dievo Šventumu ir Akivaizda. Šventykla Izraeliui turėjo svarbiausią reikšmę visam religiniam ir politiniam gyvenimui. Jėzus savo kūną palygina su Šventykla (plg. Jn 2,18-22). Bažnyčia yra Kristaus Kūnas (plg. Ef 5,25-331Kor 3,16-17)

Jėzaus Širdis – Aukščiausiojo padangtė
 
Senojo Testamento laikais Dievo keliavimą kartu su savo žmonėmis išreiškė padangtė. Jėzus pasistatė padangtę (palapinę) tarp žmonių, tai yra tapo žmogumi (plg. graikiškame originale Jn 1,14). Jėzus yra su žmonėmis labai arti. Kaip senojoje padangtėje buvo sandoros skrynia su Dievo įsakymais ir mana, taip dabar Jėzus yra naujoji sandora ir gyvybės įstatymas bei duona.
 
Jėzaus Širdis – Dievo namai ir dangaus vartai
 
Jėzus įsikūnijo vykdydamas Tėvo valią, o tai simbolizuoja Dievo namus. Plg. Jėzus tarė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo Namuose?“ (Lk 2, 49)
Jėzus apie save sako: „Aš esu vartai“ (plg. Jn 10,7) Dangaus vartai reiškia paskutinį momentą išganingosios Dievo veiklos. Jėzus yra tie vartai. Jis yra išganingoji Omega (plg. Apr 22,13).
 
Jėzaus Širdies savybės: akcidenciniai, sukurtieji, žmogiškieji atributai
 
Jėzaus Širdis – liepsnojantis meilės židinys
 
Jėzus apsireiškė kaip degantis lydymo židinys. (plg. Apr 1,14) Jėzaus Širdies židinyje išgryninama nuo visko, kas nėra meilė (plg. Išm 3,6). Buvimas Jėzaus širdyje teikia tikintiesiems pagalbą ir apsaugą. (plg. Dan 3,19-23)

Jėzaus Širdis – teisingumo ir meilės buveinė
 
Lotyniškai buveinė (receptaculum) reiškia priėmimo vietą ir priebėgą. Jėzaus širdis yra priebėga harmoningo teisingumo ir meilės. Jėzus atstatė teisingumą tarp Dievo ir žmonių  ant meilė pagrindo.

Jėzaus Širdis – gerumo ir meilės pilnoji
 
Jėzus nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (Mt 12,20). Jis pasigaili nusidėjelio, gydo ligonį, leidžia mažutėliams pas jį ateiti, ieško paklydusios avies. Šis gerumas kyla iš Jėzaus kaip šaltinio ir teikia žmonėms gerovę (plg. lot. bonitas).
 
Jėzaus Širdis – visų dorybių gelmė
 
Lotyniškai ši gelmė reiškia bedugnę (plg. Ps 64,7). Jėzaus širdyje telpa beribė dorybių gausa, nes jis yra tobulasis Dievas.
 
Jėzaus Širdis – visokios pagarbos vertoji
 
Tai reiškia, kad Jėzus yra vertas dieviško garbinimo. Jį Tėvas išaukštino, padovanojo kilniausią vardą, nes Jis yra Viešpats, todėl verta jį garbinti (plg. Fil 2, 9-11).   

Jėzaus Širdis – visų širdžių valdovė
 
Jėzus yra visos išganymo istorijos karalius (plg. Jn 18,37). O pasak šv. Augustino, nenurims mūsų širdis, kol neatsiilsės jame, tai yra tol kol nepasieks išganymo.
 
Jėzaus Širdis – išminties ir žinojimo lobynas

Paulius sako: „Jėzuje slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2,1-3). Išmintis suprantama kaip Dievo numatymas ir planas, o pažinimas kaip tikrasis dalykų pažinimas išganymo šviesoje.
 
Jėzaus Širdis – dievybės pilnatvė
 
„Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2,9). Jis – Pradžia ir Pabaiga (plg. Apr 21,6).

Jėzaus Širdis – Tėvo mylimiausioji
 
Tėvas sako apie savo Sūnų: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17,5). Tėvas myli ir Jėzaus žmogiškumą, kartu ir visus žmones.
 
Soteriologinė dalis. Jėzaus Širdies išganingoji veikla

Jėzaus Širdis – visiems malonių teikiančioji
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, iš kurios gausos mes viską gauname. Jono evangelijoje skaitome: „Iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1,16). 

Jėzaus Širdis – visos žmonijos išsiilgtoji
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, trokštamieji amžinieji kalnai.  Šis kreipinys turi pradžią Jokūbo palaiminime Pradžios knygoje: „Tavo tėvo palaiminimai yra tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų –pranoksta palaiminimus mano protėvių“ (Pr 49,26). Taigi Jėzus yra trokštamieji amžinieji kalnai, ant kurių jo tauta ilsisi ir jam paklusta, jis yra trokštamasis Mesijas (plg. Pr 49,10).  

Jėzaus Širdis – kantrioji ir gailestingoji
 
Petras rašo apie Jėzaus kantrumą: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3,9). Viešpats yra kantrus su nusidėjeliais ir jiems gailestingas iš meilės. Jėzus tarė nusidėjėlei: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,11). Jo gailestingumą gražiai išreiškia palyginimas apie gailestingąjį samarietį (plg. Lk 10,29-37) arba palyginimai apie paklydusią avį, pamestą drachmą, sūnų palaidūną (plg. Lk 15)

Jėzaus Širdis – dosni Jos besišaukiantiems
 
Paulius rašo: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10,12). Jėzus ragina visus iki vieno šauktis jo, kad būtų gausiai apdovanoti: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16,24).

Jėzaus Širdis – gyvybės ir šventumo šaltinis
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, vandens šaltinis, kuris į amžinąjį gyvenimą teka (plg. Jn 4,14 arba Jn 7,37). Jėzus atvėrė savo širdį ant kryžiaus, iš kurios Bažnyčios gyvybė ištryško.
 
Jėzaus Širdis – sutaikanti auka ir mirtis

Jėzaus Širdis – permaldavimas už mūsų nuodėmes
 
Jonas rašo: „O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1Jn 2,2) ir „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn 4,10). 

Jėzaus Širdis – baisiai išniekintoji
 
Šis kreipinys kyla iš giesmės apie kenčiantį Dievo tarną ir atspindi Jėzų, kuris dėl žmonių gerovės buvo paniekintas (plg. Iz 53).

Jėzaus Širdis – mūsų nedorybių įskaudintoji
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, mūsų nepagarbos sumuštoji, sutrintoji, sutrupintoji. Kaip Senojo Testamento giesmėje kenčiantis Dievo tarnas, taip ir Jėzus buvo visiškai praradęs žmogišką išvaizdą (plg. Iz 53). Dėl žmonių nuodėmių Jėzus buvo kančiose visiškai sudarkytas.
 
Jėzaus Širdis – ligi mirties paklusnioji
 
Paulius rašo: „Jėzus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8). Kaip Dievo Sūnus yra paklusnus Tėvui, taip įsikūnijęs jis buvo visiškai pakluso Tėvo valiai, nuo įsikūnijimo iki pat mirties.

Jėzaus Širdis – ietimi pervertoji

Prasidėjus Paschos (Velykų) šventėms turėjo viskas būti užbaigta, todėl kareivis pervėrė Jėzui šoną, patikrindamas, ar jis jau miręs, nes egzekucija turėjo būti užbaigta Paschos (Velykų) šventės išvakarėse (plg. Jn 19,33-34). Jėzui nebuvo sulaužytas nė vienas kaulas, taip kaip turi būti paaukotam už žmonių nuodėmes Velykų avinėliui. Jo širdies atvėrimas tapo žmonėms gyvybės šaltiniu. Taip Dievas pamilo žmones (plg. Jn 3,16)
 
Prisikėlimas
 
Jėzaus Širdis – paguodos šaltinis
 
Paulius kalba apie Paguodos Dievą, kuris guodžia mus per Jėzų, todėl ir mes galime kitus guosti (plg. 2 Kor 1,3-7). Simonas šventykloje laukė Mesijo, Izraelio paguodos, kuris yra Jėzus (plg. Lk 2,25).
 
Jėzaus Širdis – mūsų gyvenimas ir prisikėlimas
 
Jėzus apie save sako: „„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Tik per Jėzų visi bus prikelti ir turime vilties, kad gyvensime. Paulius sako: „Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi“ (Kol 3,4).
 
Jėzaus Širdis – taikos ir ramybės davėja
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, mūsų taika ir sutaikinimas. Paulius sako: „Dievas panorėjo Jėzuje apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(Kol1,19-20).

Jėzaus Širdis – nuodėmių auka

Jei prisikėlimo kontekste kalbama apie auką, tai nurodoma į Avinėlį, kuris buvo užmuštas, bet vėl yra gyvas, o per jį visi gyvena, visi pakviesti į jo vestuves (plg. Apr 5,12). Tad mes galime dalyvauti Jo sudabartintoje vienintelėje aukoje – Mišiose prisikėlimo šviesoje.
 
Jėzaus Širdis – Tavimi pasitikinčiųjų išganymas

Popiežius Leonas XIII 1899 metais pasakė: „Šioje Širdyje mes turime visą mūsų viltį sudėti ir iš Jos žmonėms išganymo prašyti ir laukti“. Evangelija apie tai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).
 
Jėzaus Širdis – mirštančiųjų viltis
 
Laiške žydams sakoma, žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą (plg. Žyd 9,27). Ir kas galės užstoti, jei ne Jėzus, kuris atėjo gelbėti, kas pražuvę, o ne teisti. (plg. Jn 12,47). Mirdamas latras ant kryžiaus sudėjo viltis į Jėzų ir buvo apdovanotas amžina laime (plg. Lk 23, 42-43)
 
Jėzaus Širdis – visų šventųjų džiaugsmas
 
Pažodžiui išvertus šis kreipinys skambėtų: Jėzaus Širdis, visų šventųjų buveinė. Tai yra amžinos laimės vieta ir  būsena. Tai naujoji kūrinija, kurios žiburys Avinėlis, prisikėlęs Viešpats. (plg. Apr 21)
 
Pasigailėk mūsų
 
Šis atliepas turi išpažinimo charakterį. Kreipiniai į Jėzaus Širdį nėra tiesiog teiginiai apie Jėzų Kristų, tai – tikėjimo išraiška, ir ne tik tikėjimo, bet ir pasitikėjimo bei meilės. Šiais kreipiniais išpažįstamas Dievo charakteris ir jo dieviška tvarka, valia bei valdžia, tai yra jo meilė.