Motinos Teresės gyvenimo prasmė

mother-teresa„Dievas yra meilė – tai pagrindas, kuris leidžia mums darniai ir taikiai sugyventi su bet kuo ir kuris mumyse sužadina tarnystės ir artimo meilės kitiems dvasią.“
 
Skopjė – nedidelis miestelis ant Vardaro upės kranto. Tos pačios, kuri kerta Makedoniją ir Graikiją, po to savo vandenis plukdo į Egėjo jūrą. Dabar Skopjė – Makedonijos sostinė. Čia 1910 metų rugpjūčio 27 dieną ir gimė Agnes. Bojadžinų šeima aplinkiniams atrodė keistoka, nes išpažino albanams nebūdingą tikėjimą – katalikų. Šiaip jie buvo kaip ir kiti žmonės – nelabai turtingi, dirbantys tiek, kad išsilaikytų, sąžiningi, taikūs, paklusnūs, bet neatsisakantys gyvenimo malonumų.
Šeimos galva tragiškai žuvo 1918 metais. Jo žmona liko su trim vaikais – Lazariu, Bgoju ir Agnes. Skopjės katalikų bendruomenė buvo tokia maža, kad visi tikintieji vienas kitą pažinojo; visi sielvartaudavo dėl netekčių, džiaugdavosi dėl sėkmių. Todėl jie ir neleido našlei su vaikais pražūti – rėmė, kiek galėjo.
Vyriausiasis brolis Lazaris išvažiavo studijuoti karo mokslų į Austriją. O Agnes ir liko ta mažiausioji, nuo kurios negalima nuleisti akių. Mergaitė buvo dievobaiminga, paklusni ir labai dėmesinga. Agnes nebuvo tylenė, bet labai jau vieniša romantikė, kartais atrodydavo, kad jos žvilgsnis veria kiaurai sieną. Svečiams, kurių čia susirinkdavo daug, – mergaitės elgesys buvo neįprastas ir keistas.
 
Lemtingas apsisprendimas
 
Agnes svajojo tapti rašytoja, tačiau žodinė kūryba lengvai virsdavo kasdiene malda. Vėliau mergaitė norėjo tapti misioniere Afrikoje, po to – Kalkutoje, nes ten išvyko albanų katalikų grupė. Visa tai gal ir būtų likę tik svajonėmis, tačiau metams bėgant troškimas tapo vis sąmoningesnis, Agnes jau žinojo, ko ji nori iš tikrųjų.
Taigi vieną lietingą dieną aštuoniolikmetė paprašė mamos, kad ši leistų tapti vienuole ir palaimintų jos kelionę į Kalkutą. Motina suprato, jog dukros žodžiai – ne mergaitiškas kaprizas, o apgalvotas sprendimas,
toks aiškus, kad jai niekas nesutrukdys pasiekti to, ko ji fanatiškai troško.
„Gal tu, Agnieška, iš proto išsikraustei? – iš Karo akademijos rašė jai brolis Lazaris. – Bučiuotumeisi,
mokytumeisi šokti, aš ir jaunikį tau nužiūrėjau – drąsų, bet kartu ir švelnų… Pasilik su mumis…“ Jos atsakymas buvo trumpas ir tvirtas: „Tu laikai save reikšmingu, nes tapsi karininku ir stengsiesi įtikti karaliui su milijonu pavaldinių. Aš noriu tarnauti viso pasaulio valdovui“.
Po keleto dienų traukinyje, važiuojančiame Dublino kryptimi, sėdėjo tamsiaplaukė, žemo ūgio, liesutė susikaupusi mergaitė. Airijos sostinėje ji įsikūrė Loreto ordino vienuolyne. Ten per du mėnesius Agnes turėjo išmokti svetimą kalbą.
 
Kalkutoje
 
Garlaivio, plaukiančio iš Europos per Sueco kanalą, Raudonąją jūrą, pagaliau – Indijos vandenyną, denyje stovi Zagrebo laikraščio „Katalikiška misija“ korespondentė, ką tik įšventinta į vienuoles jaunoji sesuo Teresė. Pagaliau Kalkuta.
Vargšai plėšia nuo elgetų drabužius. Kaimynai degina vienas kito namus, nepasidaliję artimiausio aryko su dvokiančia žalia smarve, kurią tik aklas gali pavadinti skysčiu. Kaskart vis sunkiau dėl drugio, kuris drebančiais pirštais griebia kas antrą miesto gyventoją. Kalkutos muzika – dejonės. Kvėpavimas – klyksmas. Šešėlis – žmogus. Šviesa – mėnulis. Tokie buvo reportažai. Sunkūs, todėl kad teisingi, melagingi, nes tikras gyvenimas toks būti negali…
– Jei mūsų žmonės matytų, kas čia darosi, nebesiskųstų savo gyvenimu, o dėkotų Dievui, kad gyvena pasiturimai, – susijaudinusi kalbėjo sesuo Teresė.
Loreto ordino mokyklose ji dėstė istoriją ir gamtos mokslus; skaityti paskaitų važinėjo į kitus miestus; priėmė visus vienuolės įžadus, o nuo 1937 metų ją ėmė vadinti motina. Ir staiga ji dingo.
 
Laisva vienuolė
 
Kiek vėliau motina Teresė papasakojo, kad važiuodama skaityti paskaitų pakeliui ji pamatė jauną vyriškį, kuris prie ligoninės durų paliko vežimėlį su mirštančia motina. Gydytojai ją priimti atsisakė, todėl vienuolė bandė kuo nors padėti nelaimingajai, tačiau su siaubu pajuto – žmogus ne viską pajėgus ištverti. „Šalia jos negalėjau būti, nepajėgiau prisiliesti prie utėlėtos galvos, pūvančių rankų. Ta moteris taip dvokė, kad mane ėmė pykinti, – prisiminė Teresė. – Nubėgau šalin ir ėmiau melstis. Kai grįžau, priglaudžiau vargšę prie savęs, nuprausiau. Po
pusantros valandos moteris mirė. Bet ji mirė šypsodamasi… Tai buvo man ženklas, kad Kristaus malonė ir pati meilė Jam daug stipresnė už mano žemiškas silpnybes“.
Grįžusi į Kalkutą, Teresė nusiuntė į Romą laišką su prašymu leisti jai tapti laisva vienuole. Susirašinėjimas truko visus metus, pagaliau atėjo teigiamas atsakymas. Motina Teresė pradėjo naują gyvenimą.
 
Tarnystė vargšams
 
Teresė išvaikščiojo visas Kalkutos gatves. Ji prausdavosi nešvariu Gango vandeniu, prašydavo išmaldos iš arbatos parduotuvės savininko… Ji mokė mažus valkatas plautis rankas ir piešti kreida. Nuošalioje lūšnoje, už milžiniško sąvartyno, kartu su vienuole gyveno mergaitės ir berniukai – luošiai, protiškai atsilikę našlaičiai. Jie kasdien atitempdavo į skudurus suvyniotų kūdikių, kuriuos atrasdavo numestus prie miesto šiukšlių dėžių. Prie upės Teresė pati iš šakų padarė stoginę, ten ji atsivesdavo sergančius vargšus ir atnešdavo jų mirštančius gentainius.
Vietos valdžia, išgirdusi pasakojimus apie benamę gailestingąją vienuolę, paskyrė tuščią patalpą, kurioje anksčiau laikydavo gyvulius. Tai buvo niūrus angaras drėgnomis sienomis ir perdžiūvusiomis medinėmis durimis – pirmieji Mirštančiųjų namai Kalkutoje, o 1950 metais buvo įkurtas Gailestingumo ordinas.
 
Kasdienybė
 
Motina Teresė keldavosi ketvirtą valandą. Rytas prasidėdavo Pranciškaus Asyžiečio malda. Kaip ir visos ordino seserys, Teresė rengėsi prastais drabužiais, avėjo pigiausius sandalus, ji atsisakydavo nakvoti net kukliausiuose viešbučiuose, pasitenkindavo ligoninės čiužiniu – šalia ligonių, sužeistųjų. Kartą vienas žurnalistas, stebėjęs gailestingųjų vienuolių darbą, leptelėjo: „Tokių kankinančių žygdarbių nepadaryčiau net už milijoną”. Motina Teresė atlaidžiai šypsodamasi atsakė: “Už milijoną, mielasis, nesutikčiau ir aš…“
Praėjo keleri metai, pagaliau Gailestingumo ordinui buvo leista specialiais automobiliais važinėti po šalį ir gydyti raupsuotuosius – palengvinti jų mirtį, o kartais ir išgelbėti. Motinos Teresės pastangomis tokiems ligoniams buvo įkurti net kaimeliai, kur raupsuotieji, prižiūrimi medikų, galėjo kurti šeimas, gimdyti vaikus, pasveikti ir grįžti į normalų gyvenimą arba, susitaikius su likimu, laukti lemtingos baigties.
 
Pasaulinis pripažinimas
 
Po kelerių metų motina Teresė jau bendravo su Anglijos karališkąja šeima, juokaudavo su Romos popiežiais, smerkė Fidelį Kastro dėl jo tautiečių aistros rūkyti cigarus, ragino Jasirą Arafatą būti pakančiam kitatikiams. Barakai ir rūmai net nenujausdavo, kada pasirodys gailestingoji vienuolė.
…Praėjo gyvenimas, lietus nuplovė smėlį, debesys išsisklaidė, pajuodavo asfaltas, dingo pėdsakai…
Rašyti apie tai, kas paprasta, – nuobodu, apie tai, kas gera, – sudėtinga, o vis dėlto Jos gyvenimas – tai stebuklas.
„Kas man Jėzus? Žodis, kurį reikia ištarti. Tiesa, kurios negalima nutylėti. Kelias, išvingiuotas takeliais. Šviesa, nepavaldi dienai ir nakčiai… Jis – alkanas – jam reikia maisto. Jis sergantis. Vienišas. Nepageidaujamas. Prakeiktas. Elgeta. Girtuoklis. Išprotėjęs. Aklas. Luošys. Kalinys. Paleistuvis. Jis – žmogus sudiržijusia širdimi, kuri suminkštės…
Aš viską Jam atiduočiau, net savo nuodėmes, o Jis jas pakeistų į švelnumą ir meilę. Aš – nukryžiuotojo sutuoktinė. Aš – tai Jis, o Jis – tai mes visi“.
Motinos Teresės dienoraščiai neslepiami Ordino saugyklose, jie ne kartą buvo spausdinami ir pasauliui skelbė atvirumą bei tikrąją viltį. O gailestingumo seserų šiuo metu yra jau per tris šimtus tūkstančių. Jos dirba aštuoniasdešimtyje šalių.