"Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“

Kristaus GimimasPradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas uotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. Jn 1, 1-18
 
Evangelijos komentaras
 
"Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“. Šiandien su šventuoju Pauliumi mes sušunkame iš džiaugsmo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Taip, kas buvo neįsivaizduojama, tai tikrai įvyko Judėjos Betliejuje, prieš du tūkstančius metų. Viešpats Dievas, visatos Karalius, dangaus ir žemės Kūrėjas tapo vienu iš mūsų. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Šiandien švenčiame gimimą to, kuris yra antrasis Šventosios Trejybės Asmuo, nuo amžių Dievas iš Dievo, kuris dabar sėdi Tėvo dešinėje, ir tuo pačiu metu pasilieka Bažnyčioje besimeldžiančioje ir švenčiančioje Eucharistiją. Šis kūdikis yra gyvybė, jis yra gyvybės, šviesos ir visų būtybių šaltinis. „šiandien didinga šviesa nužengė žemėn, Aleliuja “.
Žiūrėdami į Betliejaus kūdikį, garbiname ir Dievą, ir jo meilės kvailybę, kuri yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Garbiname ir tai, kas jis yra ir tai, ką mums padarė. „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“. Dėl mūsų Dievas tapo kūdikiu: «Mums kūdikis gimė». Jėzaus gimimas teikia mums ramybę ir išganymą kaip skelbė Izaijas: „Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“. Išganymas pirmiausiai suteikia apvalymą nuo mūsų nuodemių, kuriuo esame sutaikinti su Dievu: „Nuplovęs nuodėmes, sakė laiško žydams autorius, atsisėdo Dievo didybės dešinėje“. Tačiau, linksmiausios žinios šerdis yra tokia: ”Jis prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad suvienytų mus su savo dievyste “ ir „ta nuostabi su juo giminystė daro mus nemirtingus“.
Girdėjome Izaiją skelbantį : „Viešpats iškėlė savo šventąją ranką“. Tai reiškia, kad Jis parodė savo galybę. Bet ar tikrai kūdikio rankutės parodo Dievo galybę ? Taip pat, ar prikalto ant kryžiaus Jėzaus rankos parodys Dievo galybę? Kad pažintume Jėzuje Dievo galybę mums reikia tokio tikėjimo, kurį turėjo Betliejaus piemenys, apsilankę iš Rytų išminčiai ir taip pat besistovintys prie kryžiaus gerasis nusikaltėlis ir šimtininkas. Tada piemenų ir išminčių džiaugsmas bus mūsų džiaugsmas ir su šimtininku pripažinsime „Tikrai šitas yra Dievo Sūnus“. „Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“. Dievo galybė – tai galybė atsiduodančios meilės: “Tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. „Tai yra taurė… mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas“ Dievas yra meilė. Jis gimė, kad gyventume naują gyvenimą, būtent jo gyvenimą. „Pas savuosius atėjo… kad jie taptų Dievo vaikais… iš Dievo užgimę“. Mūsų pašaukimas yra toks: atgimti su Jėzumi, „atgimti iš aukštybės“ sakė Jėzus Nikodėmui (Jn 3, 7). Tai dvasinis atgimimas, „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų“. Ši tikrovė išsipildė mūsų krikšto dieną, kai atgimėme „iš vandens ir Dvasios“. (Jn 3, 5).
Tačiau Viešpats turi augti mumyse, kaip tai gerai suprato šventasis Jonas Krikštytojas: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. Taip bus jeigu trokšime „dvasinio, neatmiešto pieno“, tai yra Dievo žodžio; taip bus jeigu būsime prisiglaudę prie Jėzaus malda ir sakramentais, ypač atgailos ir Eucharistijos. Pagaliau, tas, kuris nori atgimti turi pasiimti pas save Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji būtų jo motina, todėl, kad, kur yra Marija, ten yra Šventoji Dvasia, kuri vienintelė atnaujina mus pagal Jėzaus paveikslą ir panašumą. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. Taigi pasiimkime Mariją pas save. Ji išmokys mus kur yra autentiškas gyvenimo džiaugsmas, tai yra gyventi Jėzaus bičiulystėje. Prašykime ją pasidalinti tuo tikėjimu ir tais jausmais, kuriuos ji patyrė Jėzaus gimimo dieną.
 
Tėvas Bernardas de la Borderie OSB