Mylėti Eucharistiją

Euchar_100_KITas, kuris myli, nori būti kuo įmanoma arčiau mylimo žmogaus. Dievas toks ir yra. Jis mus myli ir nori būti kuo arčiau prie kiekvieno iš mūsų.
Dievas galėjo apsireikšti tik savo kūrinijoje. Ir mes būtume pajutę, kad Dievas yra artimas. Šventasis Paulius netgi sako, jog įdėmiai žiūrint į dangų, žvaigždes, saulę, mėnulį, kalnus, galime tik pažinti Dievą, pajusti jo buvimą. Dievas galėjo pasirodyti ir prisiartinti prie mūsų tik savo kūrinija. Ir tai padarė.
Dievas sukūrė ne vien dangų ir žemę, ne vien tik sukūrė žmones, jis norėjo pats ateiti. Ir jis atsiuntė savo Sūnų, kad būtų kuo artimesnis mums, kad būtų panašus į mus ir, kad priimtų mūsų kūną, Tam, kad Dievas galėtų mus paliesti žmogiškomis rankomis, uždėti ant mūsų rankas, mums kalbėti, mus pabučiuoti, kaip Jėzus bučiavo vaikus.
Dievas taip norėjo būti artimas mums, jog priėmė kūną panašų į mūsų. Ir per jį pajutome Dievo meilę mums ir didelę Dievo meilės realizmą. Kad būtų reali, Dievo meilė nusileidžia iki mūsų lygio.
Bet Jėzus išvyko. Mes jo nebematome kūniškomis akimis.
Dar kartą, Jėzus pasakė: „Betgi, jie turi Evangeliją, mano palyginimus, mano žodžius. Jie taip pat turi mano stebuklų, pagydymų, nukryžiavimą, prisikėlimą, pasirodymus apaštalams ir Marijai Magdalietei, pasakojimus. Tegul jie tenkinasi tuo ką turi.
Jėzus mums galėjo tik duoti: Bibliją ir Evangeliją. Bet, tai ne Dievo stilius – ateiti pas mus netiesiogiai, per kažkokią priemonę, knygą, žodžius ar prisiminimus. Dievas ne toks.
Jėzus norėjo pasilikti su mumis Eucharistijoje, jis pats asmeniškai, visa jo būtis, kad galėtų ir toliau jį paliesti, kad galėtų įeiti net į mus kai Jį valgome.
Tarp kitko, mes dar labiau privilegijuoti negu apaštalai, Jėzui esant gyvam, prieš paskutinę vakarienę, apaštalai galėjo Jėzui duoti ranką, Jį paliesti, apkabinti. O kas su mumis? Jis įeina į mus, į mūsų kūną. Jis to niekada nedarė su apaštalais pieš paskutinę vakarienę. Apaštalai liko šalia Jėzaus. Jie klausėsi Jo, Jį palietė ir lydėjo. Bet Jėzus nebuvo Jų viduje. Jėzus mums yra toks artimas, kad duonos ir vyno pavidalu, Jis įeina į mus. Negalėtume būti arčiau Jo.
Ir visa jo esybė yra mumyse: kūnas, siela, žmogystė, ir dievystė. Eucharistija nėra kažkas iš Jėzaus, bet Jėzus pats.
Jeigu Jėzus būtų pasakęs: „aš jums duosiu ką nors iš savęs, kokį suvenyrą, daikčiuką žydai nebūtų priekaištavę. Būtų apsidžiaugę : “Taip Viešpatie, gerai, kad mums dovanelę duodi.“ Bet jie prieštaravo: „Kaip tas gali mums duoti savo kūną? Taigi puikai suprato, jog Jėzus norėjo įteikti daug daugiau negu daiktą ar dovaną. Po to jie visi Jį paliko. Jie pasakė: “niekas negali tam pritarti.“ Ir netgi Petras ir kiti apaštalai abejojo ar likti ar ne.
Jėzus yra Eucharistijos duonoje ir vyne paslaptingu būdu, bet tuo pačiu labai realiai. Nors kartais buvo sunku tuo tikėti, Bažnyčia be paliovos tuo tikėjo, nesiliovė tai tvirtinus.
Kaip man žinoti ar aš tikiu Jėzaus realiu buvimu eucharistinėje duonoje? Ar yra būdas, kriterijus, kad žinočiau, patikrinčiau, ar mano tikėjimas yra tvirtas ar esu iliuzijoje?
Yra labai paprastas būdas, norint tai patikrinti: kai ryte laiškanešys įmeta į jūsų pašto dėžutę laišką, o jūs esate virtuvėje ir girdite kaip krenta laiškas, paprastai toliau dirbate ir nepraveriate burnos, nes laiškas yra daiktas.
Bet tuomet kai paštininkas skambina ir atiduoda jums registruotą laišką į rankas, jūs kalbate.
Kaip man žinoti ar aš iš tiesų tikiu Jėzaus realiu buvimu eucharistijoje? Kai aš jam kalbu? Mat daiktams nekalbama, tik asmenims.
Taigi, ar aš kalbu Jėzui per Komuniją, mišių metu? Ar aš jam kažką šneku? Vienu žodžiu ar aš kreipiuosi į Jį.
Ir kadangi mišios greitai praeina ir, per Komuniją žmonės ne visada būna susikaupę, todėl būtina, kad kartkartėmis, atnaujinčiau Komuniją ne mišių metu. Todėl svarbu atsiklaupus priešais Švenčiausiąjį Sakramentą iš naujo dvasiškai padaryti tai, ką mes apleidžiame Komunijos metu, per mišias, kad galėtume skirti tam daugiau nei 30 sekundžių.
Adoracija yra apčiuopiamas įrodymas mano gyvenime, kad aš tikrai tikiu Jėzaus buvimu eucharistijoje.
Ir Bažnyčioje eucharistinė adoracija yra būtina. Ypač mūsų laikais, kur mišių metu, mes giedame, judame, einame procesijoje. Bet turime mažai laiko, kad įsisąmonintume tai kas dedasi per Mišias, arba per Komunija. Iš tikrųjų, Šv. Sakramento adoracija Bažnyčioje yra geriausia tikro pamaldumo į eucharistiją išraiška.
Epocha be adoracijos yra paviršutiniška epocha. Netgi tuomet, kai dedama daug pastangų švenčiant mišias, kad liturgija būtų graži, epocha be adoracijos yra vis dėl to paviršutiniška.
Be abejo, Jėzus mus kviečia eiti Komunijos, ir eiti Komunijos su dideliu susikaupimu bei priimti Jį su didžiausia pagarba. Tuo pačiu jam kalbėti ir Jį garbinti.
Bažnyčios istorijoje niekada nebuvo didelės pažangos ir aukštos religinės kultūros lygio laikmečių, kad tuo pačiu nebūtų eucharistinės epochos.
Dievas, dėl to kad mus myli, pasidaro toks artimas mums. Jis yra toks realistas, kad per Jėzų ateina į mus. Jėzus taip myli savo tautą. Nusileidžia iki mūsų lygio, tapdamas duona ir vynu. Jėzus yra toks realistas, kad įeina į mus maisto pavidalu, gerbdamas mūsų kūną, nes jis mus myli. Bet ar mūsų meilė tokia pati reali?
Ir kaip man žinoti ar mano meilė yra reali? Ji kūniškai pasireiškia, kai iš meilės apkabinu vargšą, kai paliečiu jo kūną, kai jį maitinu, kai aš jį saugau nuo pavojų, kai jį slaugau, gydau, kai dedu ant jo ranką, kai aš jam tarnauju ir numazgoju kojas.
Paskutiniame teisme, Dievas mus paklaus apie mūsų meilės realumą ir aišku taip pat paklaus: “Ar jūs priėmėte Komuniją su pagarba? Ar jūs meldėtės priėmę Komuniją? Ar jūs adoravote Švenčiausiąjį Sakramentą?
Bet dar priduos klausimą:“ Ar jūs apsilankėte pas vargšus, ar jūs apkabinote mano kūną, kuris yra vargšai? Mat visa tai, ką darei vargšui, ir man darei.
Jeigu norime būti susijungę su Kristumi, mylėti eucharistiją, būti eucharistine tauta, mums reikės laužyti duoną vargstantiems. Tik su ta sąlyga meilė panaši į Dievo, su ta sąlyga ji yra reali.
Nes dievas myli kūną. Štai kodėl jis davė kūną Jėzui, ir štai kodėl jis prašo, kad mes taip pa
t rūpintumėmės vargšų kūnais.
Tikra Eucharistija visuomet veda į brolišką meilę. Nes tarp Kristaus kūno ant altoriaus ir Kristaus kūno, kuris yra vargšai, yra menkas skirtumas. Jėzus pats apie tai liudijo.
Ištirkime savo meilę Kristaus kūnui: ar aš myliu eucharistijos duoną? Ar aš jį adoruoju Švenčiausiajame Sakramente? Ar aš myliu ta pačią meile jo kūną, kurį sudaro vargšai?
 
Parengta pagal Belgijos kardinolo Danneelso pamokslą (1993 metais)