Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. (Lk 2, 41–51)

Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė

Šiandien Katalikų Bažnyčia švenčia Nekaltosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos širdies šventę. Daugelis žinom, kad tai viena iš populiariausių liaudyje švenčių, nuo senų laikų pamėgta ir daugelio vyresnės kartos žmonių tebešvenčiama su nuoširdžiausiu pamaldumu. Tik nesu tikra, ar taip pat tebesuprantama jaunesnėje kartoje, ar tų, kurie visai neseniai atsivertę įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą. Vyresniesiems, žinau, ji teikdavo – ir, matyt, tebeteikia – didelę paguodą, lyg kreiptųsi į artimą motinišką širdį, kuri tik viena gali suprasti, atjausti, užtarti, užstoti ir paguosti. Galima įsivaizduoti, kaip tais istoriniais lakais, kai dauguma lietuvių buvo įbaudžiavinti, – kas reiškė, kad pusiau įverginti, o tada ir nesavarankiški, “mažutėliais” laikomi, “vaikeliais” vadinami, t.y. tokiais, kuriems reikalingas patronas, užtarėjas, kažkas, kas jais tėviškai ar motiniškai rūpintųsi, – Švč. Jėzaus Širdies, kaip ir Švč. Marijos Širdies paveikslai galėjo tapti ta priebėga, užuovėja, kur buvo galima dūsauti, verkti, apraudoti savo dalią, kreiptis pagalbos ir užtarimo. Ir šiandien šis tais laikais įsišaknijęs pamaldumas daliai tikinčiųjų dar tebereiškia tokį vaikišką atsidavimą, kaip ir anksčiau. Nors kai kuriems jis tampa vis svetimesnis ir nebesuvokiamas. Prasmę galbūt iš tiesų lengviausiai būtų galima atrasti šiandien Bažnyčios siūlomame ne Evangelijos skaitinyje, o 1 Samuelio knygos tekstelyje, paimtame vietoj psalmės: Onos, pranašo Samuelio motinos, giesmėje: “Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga mano Dievo išaukštinta… Galiūnų lankai sulaužomi, o silpnieji apsijuosia jėga. Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną, o alkanieji daugiau nebealksta… VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia. VIEŠPATS suvargina ir praturtina; jis nužemina ir išaukština. Jis ištraukia vargšą iš dulkių pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais…” Marijos giesmė Luko evangelijoje be galo panaši į šią Onos giesmę, lyg atkartoja ją: “Jis numeta galiūnus nuo sostų, ir išaukština mažuosius…” (Lk 1,52). Jos kaip ir Onos širdies džiaugsmas Dievuje, ir jame jos – moterys – tampa galingos, jų jėga išaukštinta Jame. Marijos širdies potraukio ir galios paslaptis – įsišaknijimas Dievuje. Ir nekaltumas – tik Jame ir iš Jo. Kas gi daugiau gali suteikti nekaltumą ir tyrumą? Negi pats žmogus sau? Lygiai kaip ir visa kita: alkį ir sotumą, nužeminimą ir išaukštinimą, gyvybę ir mirtį, galią ir silpnumą… Jis suteikia proto šviesą, jis jį ir užtemdo, jis suteikia džiaugsmą, jis jį ir atima. Žiūrint į Marijos paveikslą ir matai tobuliausiai atsiskleidžiantį šį savavalį Dievo veikimą: Jis pasirenka, kam suteikti nekaltumą ir išaukštinti, o ką nužeminti. Juk ne Marija pasirinko, ne dėl jos kokių nors nuopelnų ji buvo pastebėta. Tiesiog šiaip, laisvu savo valios sprendimu Jis ją pasirinko ir apsaugojo nuo kaltės ir nuodėmės. Prieš daugelį metų mintis apie tai buvo mane be galo papiktinusi, tačiau Jobo knyga atskleidžia šį tik Dievuje esančio nuteisinimo slėpinį: “Jei kas užsispirtų stoti su Juo į teismą, negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio… Jeigu tai jėgų bandymas, tai Dievas sako: “Štai aš!” Jei tai teismo reikalas, tai kas gali pašaukti Jį stoti į teismą? Nors ir esu nekaltas, mano lūpos pasmerktų mane; nors esu be priekaištų, Jis parodytų mano ydas. Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats; aš nebenoriu gyventi! Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau: ‘Abu, – ir nekaltą ir kaltą – Jis sunaikina!’” (Job 9,2-3.19-22). Jis, būdamas nekaltas ir teisus savo paties pastangomis, negalėjo Dievo akivaizdoje nei išsiteisinti, nei pasiteisinti. Nes visas žmogiškas teisumas tik Jame, Jo rankose. Jis sunaikina, Jis ir prikelia. Jis pasmerkia, Jis ir išteisina. Jis suteikia jėgos “mažutėliams” išsitiesti ir išsilaisvinti, “vaikeliams” tapti suaugusiais, kuriems nebereikia žeminančio, vergiško patronažo, galinčiais eiti ir veikti savarankiškai, stovinčiais ant savo kojų, nebeverkšlenančiais motinos glėbyje. Tiesiog suteikia sielos, širdies, proto laisvę kaip sugebėjimą patiems atsakyti už savo veiksmus, vadinasi, ir klydimo galimybę. Juk vaikeliai nekalti todėl, kad už save nei už savo veiksmus neatsako. Ir Nekaltosios Marijos Širdies pamaldumas neturėtų mūsų suvedžioti ir panerti religiniame, dvasiniame ir psichologiniame infantilizme, vedančiame ir į politinį infantilizmą. Tą šiandien mums primena ir Evangelija: dvylikametis “vaikelis” Jėzus kaip subrendęs, savarankiškas, už patį save atsakingas, išmintingas vyras dalyvauja savo dangiškojo Tėvo reikaluose. Gal net ir įskaudindamas savo motinos širdį, pasitraukdamas nuo jos, nors ir išlaikydamas gilius ryšius su ja. Ir ji supras tai ir tyliai priims.

Bernardinai.lt