Nuodėmių atleidimas

IšpažintisBūdami nuodėmėje mes esame dvasios paralyžuotieji, lyg Mor­kaus Evangelijoje paralyžuotasis, kuriam Jėzus tarė: “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” (Mk 2, 5) ir jį pagydė dvasiškai ir kūniškai. Kad mes atliktume gerą išpažintį, gautume iš Dievo savo nuodėmių atleidimą ir būtume išgydyti dvasiniai, turime: 1) nuodėmes atsi­minti, 2) už nuodėmes gailėtis, 3) prižadėti daugiau nebenusidėti, 4) nuodėmes išpažinti, 5) už nuodėmes atsilyginti.
 
Nuodėmes atsiminti
 
Kaip geriausiai praktiškai padaryti sąžinės sąskaitą? Kad į savo gyvenimą žvelgtume taip, koks jis yra, mes turime pasiprašyti Šv. Dvasios, kad viską matytume jos tiesos šviesoje. Turime prašyti Marijos, dangaus šventųjų ir angelo sargo, kad jie mums padėtų taip atlikti išpažintį, kad mūsų širdis taptų gyvojo Dievo sostu. Dauguma maldaknygių turi maldas prieš išpažintį ir sąžinės sąskaitą. Ją reikia tik atsiversti. Labai padeda nuodėmes atsiminti perėjimas Dešimties Dievo Įsakymų ir Bažnyčios bei Septynių didžiųjų nuodėmių. Paskui patikrinti, kuo mes nusidėjome mintimis, žodžiais ir darbais prieš Dievą, prieš savo artimą ir save ir kaip atlikome savo pašaukimo pareigas.
 
Už nuodėmes gailėtis
 
Vaikai tikybos pamokoje buvo už­klausti, kaip sužadinti tobulą gailestį. Vienas vaikutis sako: “Žiūrėda­mas į Nukryžiuotąjį aš tariu: ‘Taip, geras Dieve, – tai aš, kurs tai padariau’ ”.
 
Prižadėti daugiau nebenusidėti
 
Mes taip turime baisėtis nuodėme, kad geriau būtume pasiryžę mirti, negu nusidėti, nežiūrint, jei dėl žmogiško trapumo vis iš naujo pultume į tas pačias nuodėmes. Čia reikia vengti dviejų kraštutinumų: nenustoti vilties ir nepiktnaudžiauti Dievo gerumu. 1. Nenustoti vilties. Moderni šventoji, kuri turėjo tokį pasitikėjimą, buvo šv. Teresė Kūdikėlio Jėzaus. Baigdama savo trumpą gyvenimą, ji išsireiškia: “Jei aš ant savo sąžinės turėčiau visas nuodėmes, kurios tik gali būti padarytos, skausmo palaužta širdimi aš eičiau ir visai atsiduočiau į Jėzaus ran­kas, nes žinau, kaip labai Jis myli paklydėlį, kuris grįžta pas Jį”. 2. Tačiau mes turime nepiktnaudžiauti Dievo gerumu ir vengti nuodėmės bet kokia kaina. Šv. Petras niekada daugiau nebeišsigynė Kristaus, bet už Jį mirė nukryžiuotas galva žemyn. Šv. Magdalena, buvusi didžioji nusidėjėlė, niekada daugiau nebegrįžo į palaidą gy­venimą, bet Jam pasiliko ištikima iki mirties.
 
Nuodėmes išpažinti
 
Kartą Prancūzijos karalius aplankė kalinius klausinėdamas: “Koks tavo prasikaltimas?” Visi sakėsi esą nekalti. Tik vienas prisipažino: “Gavau, ko nusipelniau”. Karalius liepė jį tuoj paleisti, sakydamas: “Šis kaltasis neturi nieko bendro su visais tais ‘nekaltais’ ”. Jei norime gauti atleidimą, pirma turime prisipažinti, kad esame kalti ir už tai verti bausmės. Mūsų sunkios nuodėmės vertos amžino pasmerkimo. Tačiau Dievas mums kalba per pranašą: “Grįžkite prie manęs, ir būsite išgelbėti, jūs visi žemės pakraščiai” (Iz 45, 22). “Atsikratykite kiekvienu peržengimu, per kurį jūs nusidėjote ir darykite naują širdį ir naują dvasią! Nes kodėl jūs turite mirti, mano tauta? Aš nenoriu mirštančiojo pražūties, – kalba Viešpats Dievas: atsigręžkite ir gyvenkite!” (Ez 18, 31-32).
 
Už nuodėmes atsilyginti
 
Juo didesnė meilė ir gailestis, tuo mažesnę atgailą gali paskirti Bažnyčia. Šv. Vincentas nuėjo pas ligonį, kuris turėjo daug ir didelių nuodėmių. Šventasis jam paskyrė atgailą, kad jis pasninkautų kiek­vieną penktadienį per visus metus. “Tėve, tokia maža atgaila už tokius didelius prasižengimus, tai per mažai”. “Tada ji bus mažesnė – Septynios Atgailos Psalmės kasdien per savaitę”. Su ašaromis nusidėjėlis prašė ko nors griežtesnio. Šv. Vincentas tarė: “Tada sukalbėk Tėve Mūsų, Sveika Marija ir Garbė Dievui Tėvui”. Dabar nusidėjėlis suprato, kad atleidimas yra Dievo laisva dovana – ma­lonė. Daug atleidžiama tiems, kurie daug myli. Nusidėjėlis mirė tą pačią naktį, ir šv. Vincentas Ferarietis regėjime matė jo sielą, paimtą į dangų.
Atpirkėjas paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus už mus visus, neišskiriant nė vieno, ne kad pasmerktų, bet kad mus visus išganytų. Ir juo didesnės kieno nuodėmės, tuo labiau jam reikalingas Išgany­tojas, “kuriame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa” (Ef 1, 7). “Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įsigytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus” (1 Tes 5, 9-10).
Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie Jo malonės sosto – klausyklos, kad patirtume gailestingumą ir rastume išganymo malonę.
 
T. Juozas Kęstutis Butkus, OFM
"Dievo atspindys"