Pirmasis Jėzaus žvilgsnis

Pabudęs iš gilaus miego Kūdikėlis atsimerkė. Pirmą kartą jis aiškiai išvydo pasaulį, į kurį atėjo: iš pradžių regėjo tik švelnią šviesą, bet nukreipęs žvilgsnį į įvairias jį supančias figūras ėmė jas aiškiau įsižiūrėti. Pirmiausia Kūdikėlis išvydo nuostabų moters veidą, tokį gražų, kad nebūtum galėjęs pamiršti. Moteris šypsojosi švelnia ir mąslia šypsena, liudijančia begalinę meilę, ir tarsi siuntė jam švelnučius bučinukus. Tai buvo jo Mamos veidas: jį iš karto pažino, nors anksčiau niekada nebuvo matęs (kai esi įsčiose, mamos veidą tik jauti ir įsivaizduoji dėl paslaptingų meilės ryšių…).
Kūdikėlis jautėsi meilės ir rūpesčio apgaubtas: tas jausmas priminė senovinį žvilgsnį, kuris visada jį lydėjo ir mylėjo. Tačiau dabar tai nebuvo dieviškojo Tu žvilgsnis, su kuriuo nuo amžių bendravo tarsi žaisdamas „Tėvo prieglobstyje“ (Jn 1, 18); dabar buvo kitaip. Į jį buvo nukreiptas žmogiškas, moteriškas žvilgsnis, ir jį užplūdo švelnumas ir džiaugsmas. Kūdikėlis pagalvojo, kad puiku būti žmogumi, jeigu tai reiškia turėti mamą. Sakoma, kad mama į tave žvelgia taip, kaip niekas kitas neįstengs į tave žiūrėti: ji mato tavo vidų, net jei esi Dievo Sūnus. Mamos žvilgsnis tave glosto, paliečia tavo sielą, pripildo tavo širdį ramybės ir apdovanoja begaliniu švelnumu. Kūdikėlis pagalvojo, kad ne veltui jo tautos – išrinktosios, Sandoros tautos – kalba dievišką meilę nusako žodžiu, reiškiančiu motinos įsčias – rachamim: taip, nėra tikslesnio įvaizdžio tyrai ir ištikimai amžinosios meilės dovanai nusakyti! Dievas yra Motina: Kūdikėlio širdyje ši nuojauta buvo aiški tarsi šviesa, kuri amžiams nušvietė jo žodžius ir dienas. Jis nusišypsojo savo Motinai, o ši atsakė jam dar platesne ir jausmingesne šypsena negu anksčiau.
Kūdikėlis pagalvojo, kad tikriausiai taip šypsosi visos pasaulio moterys, kurias aplankė neįsivaizduojama motinystės malonė. Tada jo širdį palietė liūdesys, jis prisiminė visų šio pasaulio mamų skausmą, patiriamą kaskart, kai vaikai pamina jų ištikimą ir paprastą meilę, jos nepaiso ir nevertina. Pajuto didelį pasigėrėjimą visomis moterimis, ir kaip kankinantis pirmapradės nuodėmės ženklas jam pasirodė tai, kad tiek daug motinų žmonijos istorijoje buvo žeminamos ir niekinamos, pamirštamos ir įžeidinėjamos, kentė išnaudojimą ir vyrų smurtą. Ir jis pagalvojo, kad tikriausiai dėl to Amžinybė panoro, jog jis įsikūnytų prisiimdamas vyro prigimtį ir visas kaltes, kuriomis vyrai nusikalto savo motinoms, žmonoms ir draugėms.
Tapdamas žmogumi Dievo Sūnus rengėsi prisiimti pasaulio nuodėmes, ir ta pirmoji jam atsiskleidusi nuodėmė iš karto pasirodė tokia sunki. Tačiau Mama ir toliau į jį žvelgė, puoselėdama širdyje šviesą ir meilę, ir jos šypsenos pakako, kad Kūdikėlis vėl pajustų ramybę: nors žemę niokoja blogis ir tarp šio pasaulio kūrinių kelia suirutę, vis dėlto moterų pagimdytų vaikų širdyse negali nebūti bent trupučio gėrio, jei bent sykį juos palietė besišypsančios motinos žvilgsnis…
 
Juozapas – Jėzaus įtėvis
 
…Tada Kūdikėlio akis patraukė žiedai ant keistos pražydusios lazdos. Į jo žmogišką ir vaikišką sąmonę staiga plūstelėjo dieviškosios visažinystės gūsis ir jam kilo mintis, kad neapoliečiai savo barokinėje prakartėlėje atrado nuostabų malonės ženklą ir juo išreiškė savo prielankumą bei švelnumą jo maloniajam įtėviui.
Malonės ženklas buvo ilga lazda, spaudžiama gumbuotų Juozapo rankų. Juozapas yra teisus vyras, tai matyti iš gilaus jo žvilgsnio, iš mąslios nuostabos, su kuria jis žvelgia į šį savo ir ne savo sūnų. Tai vyras, įstengęs patikėti neįmanoma dieviškosios meilės įmanomybe. Vienas iš tų teisiųjų, kurie yra Izraelio šlovė ir jo išgelbėjimas. O jei Juozapas nebūtų patikėjęs? Jeigu jis būtų pasidavęs norui – iš esmės tokiam žmogiškam – turėti savo ir vien tik savo sūnų? Kūdikėlis sudrebėjo: Jis pajuto krintant akmenis, svaidomus ant nėščios jo Motinos. Ji būtų užmėtyta akmenimis už svetimavimą… Gerai, kad Juozapas patikėjo, su palengvėjimu atsidusęs pagalvojo Kūdikėlis.
Dar jis pamanė, kiek daug blogio nebūtų žemėje, jei teisiųjų būtų buvę daugiau. Būti teisiam reiškia tikėti Dievo silpnumu ir Jo keliais: į neapykantą atsakyti atlaidumu ir meile; įžeidimus pasitikti be keršto ir smurto, siekiant teisingumo visiems; vietoje tariamo valdžios ir turtų saugumo rinktis tariamą atsisakymo smurtauti silpnumą ir, vadovaujantis neturto idealu, kurti geresnį pasaulį. Vargšas Juozapas, pagalvojo Kūdikėlis, kiek kančių jam teks pasaulio istorijoje! Kiek juozapų bus niekinami, ignoruojami, juodinami, kiek jų liks neišklausyti, net kai šauks apie tai, ką retai išklausoma sąžinė nesiliauja kartoti kiekvienam! Tačiau be Juozapo nebūtų ir jo, Kūdikėlio, o be jo nebūtų vilties pasauliui!
Dėkoju tau, mano Įtėvi, sumurmėjo jis, nors niekas negalėjo suprasti jo šnabždesio, dėkoju tau, kad esi čia su savo santūrumu, tikėjimu ir svajonėmis teisaus vyro, negebančio daryti pikta. Dėkoju, nes dėl tokių žmonių kaip tu, suprantančių neįmanomus dalykus, pasaulis vis dar egzistuoja ir kaip tik dėl tokių slaptų teisiųjų pasaulio dykuma pražys, kai to niekas nebesitikės, kai atrodys, kas viskas neigia viltį. Tyrieji atliko neįmanomų dalykų, nes nežinojo, kad jie yra neįmanomi!
Bruno Forte
Ištrauka iš knygos: Šventos Kalėdos. Prakartėlės meditacijos