Prisikėlimo simbolis

KryžiusSenovėje kryžius buvo gėdos ir paniekos ženklas. Didžiausi nusikaltėliai būdavo nukryžiuojami. Kristaus mirtimi ir prisikėlimu kryžius buvo išaukštintas, jis tuoj tapo krikščionių simboliu ir nuo pat pirmųjų amžių buvo jų labai gerbiamas. Ilgainiui kryžius tapo pagarbos ženklu ne tik krikščionims, bet ir visam civilizuotam pasauliui. Visi savo herojus pagerbia kryžiais ar įvairiais ordinais, kurie dažniausiai būna kryžiaus pavidalo.
Kad krikščionys jau nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų kryžių labai gerbė, turime aiškių istorinių dokumentų. Tertulijonas II amžiuje rašo: “Kiekviename žingsnyje ar judesyje, kur išeidami ar grįždami, apsirengdami ar apsiaudami, maudymosi vietoje, prie stalo, keldamiesi ir eidami poilsio, atsisėsdami ar šiaip ką veikdami, savo kaktą mes žymime kryžiaus ženklu”. Viešai ir iškilmingai buvo pradėtas gerbti kryžius Konstantino Didžiojo metu, kai krikščionybė gavo laisvę. Kai stabmeldžiai pradėjo pajuokti krikščionis, kad ir jie stabmeldiškai garbina kryžiaus medį, krikščionys jiems tuoj atsikirto, kad jie garbina ne medį, o Kristų Karalių, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus. Tai mums paliudija šv. Ambroziejus.
Pirmaisiais amžiais krikščionių vartojami kryžiai buvo paprasti – be prikaltos Kristaus figūros. Kryžius su prikaltu Kristumi pirmą kartą buvo rastas 582 m. evangelijų rankraštyje. Po to kryžiai su nukryžiuotu Kristumi jau pradėjo smarkiau plisti. Tačiau nukryžiuotasis Kristus tada nebuvo toks, kaip mes jį dabar paprastai vaizduojame. Kristus nebuvo miręs ar kenčiantis, bet gyvas ir triumfuojantis, su karališka karūna ant galvos. Kenčiantį ar mirusį Kristų ant kryžiaus buvo pradėta vaizduoti tik apie X amžių, o plačiau tarp krikščionių toks vaizdavimo būdas įsigalėjo tik nuo XII amžiaus.
Įdomu, kad Lietuvoje, kuri taip vėlai priėmė krikščionybę, kryžiaus kultas labai greitai paplito. Lietuviai kryžius statė kapinėse, pakelėse, prie savo laukų ir sodybų. Kryžiuje jie matė paguodą ir prisikėlimo viltį sunkiomis gyvenimo valandomis. Jų akys krypdavo į kryžių, kai šeimą aplankydavo mirtis, kai reikėdavo kęsti priespaudą ar nešti sunkią baudžiavos naštą. Ypač po Muravjovo siautėjimo ir religijos persekiojimo, galima sakyti, Lietuva buvo sėte prisėta kryžių. Ne be reikalo ji buvo pavadinta kryžių žeme.
Nors tuose lietuvių kryžiuose Kristus ir nebuvo atvaizduotas triumfuojantis, nors jis buvo žaizdotas ir kenčiantis, nors jis buvo vaizduojamas Rūpintojėliu, bet tikėjimas kiekvienam sakė, kad kančia ir kryžius veda į prisikėlimą. Tad lietuviui, kaip ir kiekvienam krikščioniui, kryžius nėra kančios ar skausmo, bet prisikėlimo ir galutinio triumfo simbolis. Apie prisikėlimą kalba kryžiai ant mirusiųjų kapų, apie prisikėlimą jie kalba ir Lietuvos laukuose.
Kartą jauna mergaitė pasiryžo stoti į griežtą moterų vienuolyną. Vienuolyno viršininkė, ją egzaminuodama, kalbėjo: “Bet žinok, mergele, kad čia tau nebus lengvas gyvenimas. Turėsi daug melstis, pasninkauti, bus šalta celė, kieta lova, kartais reikės patirti visokių pažeminimų, turėsi dirbti visokius nelengvus darbus, ar visa tai tau nebus per sunku? Apsigalvok, ar tu galėsi visa tai pakelti?” Tada mergaitė ją paklausė: “O ar bus, sesele, kryžius mano celėje?” – “O, kryžių tai jau čia rasi kiek tik nori: jų bus mūsų koplyčioje, koridoriuose, sode, bus taip pat ir tavo celėje”, atsakė vienuolė. Tada mergaitė linksmai tarė: “Sesele, jeigu tik bus kryžius mano celėje, tai jokie darbai man nebus per sunkūs, jokie pažeminimai man nebus nepakeliami!”
Vokiečių poetas Šileris viename savo eilėraštyje sako, kad Dievas, sutvėręs paukščius, jiems tarė: “Imkite ir nešiokite šias naštas!” Kai paukščiai paklusniai tas naštas paėmė, jos tapo sparnais.
Taip, tai yra kryžiaus paslaptis ir prasmė. Jis neturi mums būti sunki našta, bet lengvučiai sparnai, kuriais galėsime pakilti virš šitos vargingos žemės rūpesčių ir kančių prie tos Amžinos Saulės, kurios spindulių apšviesti pamatysime ir suprasime, kad kantriai nešamas kryžius veda į prisikėlimą. Tikėkime, kad ir mūsų tėvynės laukų bei pakelių kryžiai, tie prisikėlimo simboliai, nuolat kalbės mūsų broliams ir sesėms, kad nenustotų vilties, kad nuolat keltų mintis aukštyn, kad niekad nesuabejotų, jog ir jiems kartą prašvis prisikėlimo rytas.
 
Juozas Vaišnys, SJ