Procesijos – atgyvenusi tradicija ar gyvas tikėjimo liudijimas?

ProcesijaProcesija – (lot. processio – žengimas į priekį, pasirodymas) – religinė apeiga, kurioje pagal tam tikras taisykles procesijos dalyviai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi ar vietoje, paprastai nešant kokią nors relikviją, vėliavas, palydint kokį nors asmenį.
Per kiekvienas šv. Mišias taip pat yra keturios procesijos: įžangos – atėjimo prie altoriaus, aukų atnešimo, kurias atneša parapijos žmonės, švč. Komunijos procesija, kai visi eina priimti švč. Komunijos – tai irgi yra procesija, ir šv. Mišių pabaigoje yra išėjimo procesija.

Procesijų kilmė

Procesijų kilmė daug ankstesnė už krikščionybės atsiradimą, tačiau, be abejo, vienaip ar kitaip glaudžiai susijusi su religiniu tikėjimu ir apeiga. Pagrindinis principas – žmonių minios iškilmingas ėjimas, lydimas muzikos bei giesmių. Krikščioniškosioms bažnytinėms procesijoms pradžią turbūt davė džiaugsmingas Jėzaus Kristaus, žmonijos nuodėmių Atpirkėjo, įžengimas į Jeruzalę. Jis aprašytas visose keturiose Evangelijose. Skiriasi tik detalės. „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse" (Mt 21, 8-9).
Pirmieji krikščionys persekiojimų laikais negalėjo rengti oficialių procesijų, tačiau jau tuo metu vykdavo laidotuvių procesijos. Kankinių kūnai į kapus buvo lydimi su deglais, žibintais, giedamos psalmės. Pasibaigus krikščionių persekiojimams pradėtos rengti religinės eisenos. Jos būdavo bažnytinių švenčių metu, išreiškiant padėką ir pagarbą Visagaliui Viešpačiui, drauge maldaujant neatnešti naujų nelaimių.
Romos imperijoje imperatorius pasirodydavo tik procesijoje. Pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai Bažnyčia buvo persekiojama, „katakombinė”, ji neturėjo jokios galimybės viešai pasirodyti. O kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, imperatoriaus, kaip svarbiausio asmens, vietą užėmė tas, kurį mes gerbiame, kuris siejamas su dievišku kultu ir yra Dievo pasiuntinys, t.y. tą vietą  perdavėme Švenčiausiajame Sakramente esančiam Kristui. Tad natūralu, kad Bažnyčia perėmė tą pagonišką tradiciją ir vietoj imperatoriaus procesijos gale po baldakimu padėjo Švč. Sakramentą. Iš to ir kilo viešas pagerbimas to, kas yra svarbiausias centras ir mūsų valdovas – Viešpats Jėzus. Tikriausiai ta pirmoji procesija ir buvo Švč. Sakramento išnešimas iš bažnyčios, koplyčios ar katakombos į viešą erdvę. O paskui, jeigu imperatoriaus procesijoje dalyvaudavo visi su juo susiję ministrai, karo vadai ir t.t., kiekvienas su savo vėliavom ir uniformom, tai pagalvokime, ir kas dalyvauja mūsų procesijoje – parapijos bendruomenės, organizacijos su savo vėliavomis bei uniformomis, parodoma, kiek yra gyva parapija, bendruomenė, kokiose srityse ji veikia. Taip bent jau turėtų būti.
Procesija, tas judėjimas atspindi mūsų tikėjimo pagrindinę laikyseną. Mes turime būti judėjime. Jeigu priimame tikėjimą, tai esame pakviečiami į kelionę – sekti Kristumi, sekti paskui Jį, eiti kartu su Juo, nes Kristaus gyvenimas šioje žemėje buvo judėjimas. Jo gyvenimas buvo kelionė, ypač kai prasidėjo jo viešoji veikla. Jis niekur neapsistojo, neįkūrė mokyklos kaip koks Platonas, ir nepasakė, kad dabar eisite pas mane, ir aš jums išaiškinsiu. Jis visur judėjo. Ir mes savo tikėjime esame kviečiami judėti. Nuo sekmadienio iki sekmadienio irgi darome tą judesį – Evangelijos žodžio pastiprinti, padrąsinti, Švč. Sakramentu pamaitinti, mes judame per savaitę iki kito sekmadienio ir atliekame tikėjimo darbus, atsakome į iššūkius.
II Vatikano susirinkimas aiškina, kad kiekviena procesija simbolizuoja naują Dievo žmoniją, kuri keliauja piligriminę kelionę paskui Jėzų Kristų ir su Juo (procesijos priekyje juk visada yra nešamas kryžius – Jo prisikėlimo iš numirusiųjų ženklas).

Tikinčiajam turėtų būti labai svarbu dalyvauti procesijoje

Procesijos turėtų vykti lauke, bet ne visur yra šventorius, kur galima eiti aplink bažnyčią, arba oro sąlygos, arba dar kas nors neleidžia. Pavyzdžiui, Vėlinių procesija turėtų vykti einant į kapines arba pačiose kapinėse, jeigu oro sąlygos ar kitos priežastys neleidžia, tuomet procesija vyksta bažnyčios viduje. Bet, kaip kad dažnai būna per Vėlines, jeigu šaltas oras, tai Vėlinių procesija už mirusiuosius irgi dažnai atliekama bažnyčios viduje.
Kai procesija vyksta bažnyčioje, jeigu yra galimybė, joje turėtų dalyvauti visi joje esantys tikintieji, bet ir vėl, jei daug žmonių, tai sunku padaryti, susidaro grūstis ir įtampa, kad kam nors ant kojos neužliptum.
Procesija yra liudijimas. Procesijoje pirmiausia einame liudyti, ypač jei procesija vyksta viešoje erdvėje. Galime dalyvauti ir nepriklausant jokiai organizacijai ar parapijos būreliui, žmonės kviečiami eiti ir būti kartu. Procesija kartu yra judesys tikėjimo, kuriame niekada negali apmirti, kuriame niekada negali pasakyti „aš jau viską žinau, viską suprantu, ir aš jau pasiekiau”. Mūsų gyvenime yra kalnų ir pakalnių, pakilimų ir nuopuolių, bet vis tiek yra aiškus tikslas ir kryptis, kuria mes judame.
 
Parengta pagal kun. G. Jankūno tekstą