Ramybė ir laikas (Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja)

MarijaIš šalies pažvelgus į žemės gyventojus Naujųjų Metų šventimo naktį, susidarytų įspūdis, kad pasaulyje gyvena laimingi ir triukšmingi žmonės. Putojančios taurės, šviesų fejerverkai, triukšmas, muzika, dainos…
Tikintis žmogus palydėdamas senuosius metus pirmiausia dėkoja Dievui. Juk jis padovanojo mums visas metų dienas, ir šios dienos nėra prarastos: jos įrašytos, pasak Šventojo Rašto, į „gyvenimo knygą“. Naujųjų Metų nakties triukšmas dažnai reiškia taip pat paslėptą nerimą dėl ateities nežinios. Žmogus linkęs išstumti iš sąmonės jį trikdančias mintis. Jei laikas nėra apdovanotas ramybe, jis vargina ir trikdo.
Apsilankę pamestų daiktų skyriuje matome daugybę žmogaus išsiblaškymo pavyzdžių: lietsargiai, rankinės, akiniai ir daugybė kitų dalykų. Laimingas daikto savininkas atsiperka radybomis. Naujųjų Metų diena mums primena, kad yra dalykų, kurių nebeatgausime – tai mūsų prarastas laikas.
Rusų rašytojas Levas Tolstojus aprašo, kaip aukštas valdininkas, apsilankęs pas vienuolį, klausia trijų dalykų: kokia svarbiausia gyvenimo akimirka? Koks žmogus pats reikšmingiausias? Kas daro gyvenimą vertingą? Senolis jam atsakė: svarbiausia akimirka visuomet yra dabartis, svarbiausias žmogus visuomet yra tas, kuris šiuo momentu yra tavo akivaizdoje, o svarbiausias dalykas yra prieš tave esančiam žmogui padaryti kažką gero.
Ištikimybė dabartiniam momentui susijusi su dideliais pažadais. Evangelijoje žadama: „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21).
Kaip vaikas auga motinos įsčiose, taip iš laiko išauga mūsų amžinybė. Apaštalas Paulius ragina rūpestingai elgtis su laiku, kad nebūtume „tarytum neišmanėliai, bet kaip išmintingi“ (Ef 5, 15).
Naujųjų Metų rytą mūsų žvilgsnis krypsta į Viešpaties Motiną, svarstančią jos gyvenime vykstančius slėpinius. Švenčiame Dievo Gimdytojos iškilmę ir drauge meldžiame taikos pasaulyje. Marija savo širdyje svarstė angelų giedotą palaiminimą Dievo mylimiems žmonėms. Pasaulio tikrovė atrodo kitokia. Žemėje nesiliauja kariniai konfliktai. Tačiau tikėjimu žinome, jog Dievas dovanoja ramybę ne tik išrinktiesiems, bet visiems. Angelų giesmę išgirdo visuomenės paribio žmonės – piemenys. Gerąją naujieną priėmė niekinamieji muitininkai ir nusidėjėliai.
Taikos labui darbuojasi daugybė žmonių. Apie taiką kalba idealistai, politikai, net ginklų gamintojai. Paradoksalu – juk Nobelio taikos premiją įsteigė milijonieriumi tapęs dinamito išradėjas. Krikščionys gali prisidėti stiprindami taiką labai realistiškai ir esmingai. Karą reikia įveikti ten, kur jis visuomet prasideda. Jau pranašas Izaijas skelbė, kad Viešpats neduoda ramybės nusidėjėliui. Šie žodžiai aiškiai atskleidžia karo priežastį ir tai, kodėl taip sunku pasiekti taiką. Mes, krikščionys, šiuo požiūriu esame realistiškesni už tuos, kurie kalba apie politikos realizmą. Vidinė žmogaus taika su Dievu, bendrystė su juo, paklusimas jo valiai yra būtina išorinės taikos prielaida. Be jos taika yra tik grėsmių pusiausvyra arba priespaudos baimė.
Pažymėtina taip pat tai, kad šią dieną, kai švenčiame Dievo Gimdytojos iškilmę, Jėzus taip pat buvo apipjaustytas. Tai buvo pirmoji Taikos Kunigaikščio kraujo auka. Jėzaus gyvenimo pradžioje tai paženklino susitaikinimą su visais žmonėmis.
Taikos kūrėjai dažnai atsiduria fronto linijoje, kur patenka į abiejų pusių apšaudymą. Apgaulinga suversti visą atsakomybę dėl karų vien valstybių vadovams. Jie nebūtų drįsę apsispręsti kariauti, jei nebūtų jautę savo piliečių masinio palaikymo. Mums visiems skirtas Jėzaus žodis, apraudant Jeruzalę: „tu nepažinai savo aplankymo meto“ (Lk 19, 44). Istorijoje nuolat stebina žmonių aklumas – būtinų prielaidų taikai kurti numatymas. Biblijoje Dievas vadinamas taikos Dievu. Dievas nori taikos ir ją kuria, bet žmonės jo neklauso. Taikos žemėje prasmė negali būti apribojama vien netrukdomais gyvenimo malonumais. Ramybė ir taika žemėje visų pirma yra aukštybių Dievo pašlovinimas.
 
Parengė K.L.
„Bažnyčios žinios“